Айрис Мердок - Juodasis princas

— Beprotiškai, kaip vaikas, kurį prigrasino nubausti. Bet ji apskritai mėgėja paverkti.

— Kaip jūs galėjote jai pasakyti, kaip jūs galėjote... Bet ji turėjo suprasti, kad viskas buvo ne taip, kad viskas buvo visai ne taip...

— Tikrai? O man regis, viskas taip ir buvo!

— Kaip jūs galėjote jai pasakyti?

— Tai buvo Arnoldo mintis. Bet, tiesą sakant, aš nusprendžiau, jog gana man slapstytis. Maniau, nedidelis sukrėtimas atves ją į protą.

— Ko jūs atėjote? Jus atsiuntė Arnoldas?

— Ne, ne visai. Pamaniau, jog reikia pasakyti jums apie Džulianą.

— Bet jūs man nieko nepasakėte!

— Apie tai... na, supraskit gi pagaliau... kad viskas baigta.

— Ne!

— Nerėkit. Mane atvedė čia... bet jums, žinoma, tai nesvarbu... na, tarkim, gera širdis. Pagalvojau, gal aš galėsiu jums padėti.

— Aš turiu pamatyti Džulianą, aš turiu ją pamatyti, surasti, jai viską paaiškinti...

— Aš norėjau viską sutvarkyti. Dabar, kai viskas jau beveik pasibaigė. Juk nuo tos dienos, kai jums paskambino Arnoldas ir pas mus atvažiavote, jūs tarsi klaidžiojate patamsiais, nesusigaudydamas kas ir kaip. Ne, jums jau nebeįmanoma padėti. O aš iš tiesų norėjau. Žinau, jūsų emociniai poreikiai dideli, žinau, jūs be galo vienišas. Gal aš ir be reikalo įsikišau. Bet jaučiau, jog galiu įsikišti, nes mano pačios pozicijos tikrai tvirtos. Lyg kvailė pagalvojau, kad ir jūs suprantate, jog mano šeimyniniame gyvenime viskas gerai. Maniau, jūs suprantate, kaip tvirtai mes susiję su Arnoldu, kokie mudu esam laimingi. Turbūt reikėjo aiškiau jums tai parodyti. Aš nenorėjau jūsų suklaidinti, ne, bet, matyt, nemokėjau jūsų įtikinti, kad apsirinkat. Labai jums nusikaltau. Kai kitam tavęs reikia, turi elgtis labai apdairiai, na, o aš nebuvau pakankamai apdairi. Matote, sutuoktiniai kartais taip daro, nesakau, kad gerai. Atjaučia ką nors, o paskui bėga tiesiai namo ir atgailauja. Aš niekad neapgaudinėju Arnoldo, ir jis manęs neapgaudinėja. Iš šalies turbūt nelabai suprantama? Tikra santuoka tvirta ir lanksti, ji ištveria viską. Jūs kalbate apie neištikimybę, apie skriaudą. Bijau, kad tai jūs pats patyrėte ir neištikimybę, ir skriaudą. Aš prasikaltau ir prašau man atleisti, man nereikėjo jūsų įpainioti. Nevedę vyrai dažnai užkimba ant ištekėjusių moterų kabliuko, nieko nepadarysi. Mudu su Arnoldu esam labai artimi, mudu net juokėmės kartu iš visos tos istorijos, iš jūsų, iš Kristianos, iš Džulianos. Ačiū Dievui, viskas beveik gerai pasibaigė. Suprantu, jūs dabar kenčiate, bet nieko, greit jums pasidarys lengviau. Tas nuklydimas į absurdo šalį, gal net išeis jums į naudą. Nenukabinkit nosies, brangusis Bredli. Nereikia į viską žiūrėti per daug rimtai.

Žiūrėjau į ją išplėtęs akis. Ji buvo graži, išblyškusi, jautri, pakylėta, ji gražbyliavo, ji tiesiog virpėjo iš savo vertės pajautimo ir ryžto.

— Reičele, aš manau, mudu nesuprantam vienas kito.

— Nieko, nesijaudinkit. Praeis kiek laiko, ir jums atlėgs. Pasistenkit nepykti ant manęs ir Džulianos. Nereikia aitrinti sau širdies.

— Mudu kalbame skirtingomis kalbomis. Klausausi kažkokių svaičiojimų. Atleiskit, aš... Bet argi Arnoldas neįsimylėjęs Kristianos? Aš maniau...

— Žinoma, ne. Tai tik Kristianos išmonės. Pati pradėjo paskui jį lakstyti, juk žinote, kiek ji turi energijos. O jam tai kuteno savimeilę, buvo smagu, bet jis niekad nežiūrėjo į ją rimtai. Laimei, Kristiana protinga moteris ir greitai pamatė, kad nieko nepeš. Bredli, kodėl jums nepasimačius su Kristiana? Juk iš esmės ji labai geras žmogus. Pasiguostumėt ir palaikytumėt vienas kitą. Matote, aš ant jūsų nepykstu, man ir dabar rūpi jums padėti.

Aš atsistojau, nuėjau prie biuro ir išėmiau Arnoldo laišką. Išėmiau tik norėdamas įsitikinti, kad jo nesusapnavau. Gal man iš tiesų blogai su atmintim? Aš ir pats dorai nebežinojau, ar gavau jį, ar ne... Laikydamas laišką rankoje pasakiau:

— Džuliana grįš pas mane. Aš žinau. Žinau tai taip pat, kaip...

— Ką jūs čia turite?

— Arnoldo laišką. — Aš pažiūrėjau į voką.

Prie durų kažkas paskambino. Numečiau laišką ant stalo ir puoliau į prieškambarį. Suspaudė širdį.

Ant slenksčio stovėjo laiškanešys. Ant grindų prie jo kojų pamačiau didžiulę kartoninę dėžę.

— Kas čia?

— Siuntinys ponui Bredliui Pirsonui.

— Kas jame?

— Nežinau, sere. Tai jūs, ar ne? Aš įvilksiu jį vidun, gerai? Na ir sunkus, sveria turbūt visą toną.

Laiškanešys keliu įgrūdo kvadratinę dėžę per slenkstį ir nuėjo. Grįždamas į svetainę pamačiau Frensį: jis sėdėjo ant laiptų, turbūt klausėsi pokalbio. Atrodė panašus į šmėklą, į vieną iš tų vaiduoklių, kur vaizduojami knygose, — iš pirmo žvilgsnio lyg ir žmogus, lyg ir ne. Jis įteikliai šypsojosi. Aš nekreipiau į jį dėmesio.

Reičelė stovėjo prie stalo ir skaitė laišką. Aš atsisėdau. Jaučiausi nežmoniškai pavargęs.

— Ir kam gi jūs man parodėte šį laišką...

— Aš jo nerodžiau.

— Jūs pats nežinote, ką padarėte. Aš niekad, niekad, niekad jums to neatleisiu.

— Bet, Reičele, juk jūs ką tik sakėte, kad judu su Arnoldu viską vienas kitam pasisakote, taigi...

— Viešpatie, koks jūs niekšingas, koks kerštingas...

— Aš čia nekaltas! Ir ką gi tai keičia?

— Nieko jūs nesuprantate. Jūs griovėjas, juodas, piktanoris griovėjas. Jūs lunatikas, kuris per sapną daužo viską aplinkui. Nieko nuostabaus, kad ir negalite rašyti. Ir iš viso kas jūs toks? Jūsų nėra! Džuliana pažvelgė į jus ir akimirkai grąžino į realybę. Ir aš akimirkai grąžinau, nes pagailėjau jūsų. Bet viskas baigta, jūs ir vėl išprotėjęs, piktanoris vampyras, kerštingas vaiduoklis. Dieve, man jūsų gaila. Tačiau niekada jums neatleisiu. Ir sau niekada neatleisiu, kam nelaikiau jūsų per saugų atstumą. Jūs pavojingas, jūs baisus žmogus. Apgailėtinas menkysta, kuris stengiasi sugriauti laimę visur, kur ją mato. Visas tas juodas piktumas...

— Garbės žodis, aš visai nenorėjau, kad jūs jį perskaitytumėt, tiesiog kvailas atsitiktinumas. Be to, ir Arnoldas turbūt jau seniai apsigalvojo...

— Ne, jūs norėjot, kad aš jį perskaityčiau. Tai jūsų niekšingas kerštas. Aš visą gyvenimą jūsų nekęsiu. Nieko jūs nesupratote... jūs iš viso nieko nesuprantate... Kai pagalvoju, kad jūs turėjote šį laišką, ne kartą skaitėte, piktdžiugiškai įsivaizdavote...

— Neskaičiau ir nepiktdžiugiavau...

— Kurgi ne! Antraip kam gi būtumėt jį laikęs? Tiktai kaip ginklą prieš mane, kad man parodytumėt ir įgeltumėt už tai, kad jus pamečiau...

— Prisiekiu, Reičele, aš apie jus nė sykio net nepagalvojau.

— A-a-a-a-a...

Temstančiame kambaryje veriantis Reičelės riksmas plykstelėjo ryškiau nei išbalęs jos veido ovalas, — tai buvo nirtulingas kančios pliūpsnis iš jos akių, jos lūpų. Ji puolė prie manęs, o gal paprasčiausiai nubėgo prie durų. Aš šastelėjau į šoną ir alkūne atsitrenkiau į sieną. Ji pralėkė pro šalį lyg vejamas žvėris, išgirdau tik jos riksmo aidą. Laukujos durys atsilapojo, ant šlapio kiemo grindinio švietė žibintų atspindžiai.

Lėtai išėjau iš svetainės, uždariau abejas duris ir uždegiau šviesą. Ant laiptų tebesėdėjo Frensio šmėkla. Jis šypsojosi kažkokia šalta svetima šypsena, lyg pasiklydusi mažytė dvasia visai iš kitos epochos, kitos istorijos, lyg praradęs šeimininką Pakas, jis šypsojosi mąslia, meilikaujama, nevalinga, švelnia šypsena.

— Jūs klausėtės.

— Bredai, atleiskite...

— Nesvarbu. Kas gi čia yra, velniai griebtų? — Spyriau į kartoninę dėžę.