Айрис Мердок - Juodasis princas

Niekaip negaliu baigti laiško, nors nieko žmoniškai nepaaiškinau ir vis dar norisi ką nors pridurti, kad ir „ačiū tau, jog mane turėjai“ (oi, atleisk, nenorėjau šio baisaus kalambūro). Tikrai negaliu susikaupti, čia toks triukšmas. Į mane įsispoksojo kažkoks prancūzas, jie amžinai taip spokso. Bredli, aš tikiuosi, mes tapsim vėliau tikrais draugais, aš taip branginsiu mūsų draugystę. Mums juk vis tiek nieko nebūtų išėję, tiesa? Be jokios ypatingos priežasties, paprasčiausiai nebūtų išėję — ir viskas. Bet aš taip džiaugiuosi, kad tu man pasakei, jog myli mane. (Aš nerašysiu apie tai savo pirmame romane, kaip tu turbūt jau pagalvojai!) Turiu vilties, jog tau jau palengvėjo, pasidarė laisviau. Ačiū tau. Ir nereikia liūdėti. Ir atleisk man, kad esu jauna ir kvaila, ir visko pripainiojau. Ak, niekaip negaliu užbaigti šio laiško, o reikia. O mano mielas, mano mylimas, sudie, siunčiu tau begalinę savo meilę.

Džuliana.“

— Bredai, ar galiu įeiti?

Aš rengiausi drabužiais.

— Ar geros naujienos, Bredai?

— Ji Italijoje, — atsakiau. — Važiuoju jos pasiimti. Į Veneciją.

Savaime suprantama, laiškas buvo parašytas tik Arnoldo akims apdumti. Tai buvo visiškai aišku iš frazės, jog jis „duos jai ženkliuką“. Mergaitė prižiūrima, greičiausiai įkalinta. Suprantama, kad ji negali „nieko žmoniškai paaiškinti“, kaip ji pati rašo. Šneka miglotai, kartojasi, vildamasi, jog paskutinę akimirką pasakys tai, kas svarbiausia, todėl ir „niekaip negali užbaigti šio laiško“. Tačiau jos viltys neišsipildė. Atėjo Arnoldas, perskaitė laišką ir liepė dėti tašką. Paskui paėmė jį ir išsiuntė. Jau jis pasistengė, kad ji neturėtų pinigų nė ženkliukui. Vis dėlto jai pavyko parodyti man, kad rašė ne laisva valia. Ir pavyko pranešti, kur ji yra. „Sniegas ir ledas“, kuriuos ji specialiai parašė kabutėse, aiškiai reiškia „Venecija“. Itališkai „sniegas“ yra „neve“, o juk ji ką tik pasisakė mokanti „keletą žodžių“ itališkai — anagrama tiesiog akivaizdi. O kadangi jai viskas „apsivertė“, tai ir kalbą reikia „apversti“: tada „kaimelis kalnuose“ reikštų „miestas prie jūros“. Ir pats Arnoldas minėjo Veneciją, nors ir dėjosi norįs mane suklaidinti. Pavadinimais niekas tuščiai nesišvaisto.

— Ar jūs vykstate į Veneciją jau šiandien? — paklausė Frensis, kol aš moviausi kelnes.

— Taip. Tuojau pat.

— Ar jūs žinote, kur ji?

— Ne. Laiškas užšifruotas. Ji vieši pas kažkokį Arnoldo gerbėją, nežinau, pas ką.

— Ką man daryti, Bredai? Sakau, gal man vykti su jumis? Aš jums padėsiu, galėsiu ieškoti, viską prižiūrėsiu. Leiskit man vykti drauge, aš būsiu jums, na, toks Sančas Pansa!

Valandėlę pagalvojau.

— Gerai. Galite man praversti.

— Kaip šaunu! Gal man nubėgti bilietų? Jūs geriau likit čia. Gal ji paskambins ar dar kokią žinią perduos.

— Gerai. — Tai buvo protingi žodžiai. Aš atsisėdau ant lovos. Man vėl ėmė svaigti galva.

— Ir... klausykit, Bredai, gal aš pirma ką nors iššniukštinėsiu? Nueisiu pas Arnoldo leidėją ir išsiklausinėsiu, kas iš jo gerbėjų gyvena Venecijoje.

— O kaip? — paklausiau. Akyse vėl ėmė šokinėti kibirkštys, ir Frensio veidą, net papurtusį iš nekantrumo, apsupo žvaigždžių kaskada, tarytum aureolė šventame paveiksle.

— Pasakysiu, jog rašau knygą apie tai, kaip įvairiose šalyse žiūrima į Arnoldo kūrybą. Paklausiu, ar jie negalėtų padėti man susisiekti su jo gerbėjais Italijoje. Gal jis turi kokių adresų. Verta pamėginti.

— Puiki mintis, — pritariau aš. — Genialus sumanymas.

— Ir, Bredai, man reikia pinigų. Užsakysiu ir bilietus į Veneciją.

— Jeigu iškart nebus tiesioginio reiso, užsakykit per Milaną.

— Ir nupirksiu žemėlapius ir kelionių vadovą. Juk mums prireiks miesto žemėlapio, tiesa?

— Gerai, gerai.

— Tai išrašykite čekį, Bredai. Štai jūsų čekių knygelė. Tik rašykite jį „pateikėjui“, ir aš nueisiu su juo į banką. Ir išrašykit daugiau, Bredai, kad galėčiau užsakyti geriausius bilietus. Ir, Bredai, jeigu jūs neprieštarautumėt... aš visai nudriskęs... O juk ten bus karšta, tiesa... Jeigu jūs neprieštaraujat, aš nusipirksiu vieną kitą vasarinį drabužį, ničnieko nebeturiu.

— Gerai. Nusipirkit ko reikia. Nupirkit kelionių vadovą ir žemėlapį, tai puiki mintis. Ir užeikite pas leidėją. Gerai, gerai.

— O jums ką nupirkti? Na, kad ir plačiakraštę skrybėlę nuo saulės ar žodyną, ar dar ką nors?

— Nereikia. Eikit greičiau. Prašom. — Aš padaviau jam čekį solidžiai sumai.

— O, ačiū, Bredai! Likite namie ir pailsėkit. Aš greit grįšiu. Oi, kaip įdomu! Žinote, Bredai, aš juk iš viso nesu buvęs Italijoje!

Kai jis išskubėjo, įėjau į svetainę. Įgijau šventą tikslą, troškimų ribą, tą vienintelę vietą pasaulyje, kur buvo jinai. Reikėjo susikrauti daiktus, bet nevaliojau. Frensis sukraus. Man svaigo galva iš ilgesio. Rankose aš vis dar laikiau Džulianos laišką.

Priešais knygų lentynoje, stovėjo Dantės meilės eilėraščiai. Išsiėmiau knygą. Ir, vos ją palietęs, pajutau, — kokia stebuklinga meilės alchemija! — jog sugrudusi mano širdis jau tęsia jos istoriją. Manoji meilė persimainė, ji pavirto dieviškąja rūstybe. Kiek aš prisikentėjau dėl tos mergaitės! Aišku, man mielas buvo šis skausmas. Tačiau esama rūstybės, kuri kilusi iš meilės, kuri sudaryta iš tos pačios skaidrios substancijos, kaip ir meilė. Dantė, kuris taip dažnai minėjo jos vardą ir tiek nuo jos kentėjo, ją pažinojo.

S’io avessi le belle trecce prese,

che fatte son per me scudiscio e ferza,

pigliandole anzi terza,

con esse passerei vespero e squille:

e non sarei pietoso nè cortese,

anzi farei com’orso quando scherza;

e se Amor me ne sferza,

io mi vendicherei di più di mille.

Ancor ne li occhi, ond’escon le faville

che m’infiammono il cor, ch’io porto anciso,

guarderei presso e fiso,

per vendicar lo fuggir che mi face:

e poi le renderei con amor pace 31

Gulėjau kniūbsčias ant grindų glausdamas prie širdies Džulianos laišką ir eiles, kai staiga suskambėjo telefonas. Vargais negalais atsikėliau, apsuptas juodų žvaigždynų blyksnių, ir priėjau prie aparato. Išgirdau Džulianos balsą.

Ne, tai buvo ne ji, tai buvo Reičelė. Tiktai, kai ji jaudindavosi, jos balsas iki siaubo panėšėdavo į dukters balsą.

— O! — ištariau. — O! — pakartojau laikydamas ragelį atstu nuo savęs. Lyg magniui tvykstelėjus staiga išvydau Džulianą su juodomis pėdkelnėmis, baltais marškiniais ir juodu švarkeliu, tiesiančią man avies kaukolę. — Kas yra, Reičele, aš negirdžiu.

— Bredli, ar negalėtumėt tuoj pat pas mane atvažiuoti?

— Aš išvykstu iš Londono.

— Prašau jūsų, tuojau pat pas mane atvažiuokit. Tai labai labai skubu.

— O jūs pati negalite pas mane atvažiuoti?

— Ne. Bredli, jūs privalote atvažiuoti, labai prašau. Maldauju, atvažiuokit. Tai dėl Džulianos.

— Reičele, juk ji Venecijoje, tiesa? Gal žinote adresą? Aš gavau laišką. Ji vieši pas kažkokį Arnoldo gerbėją. Gal žinote? Gal paimtumėt Arnoldo užrašų knygelę ir paieškotumėt adreso?

— Bredli, tučtuojau atvažiuokit. Tai labai... svarbu. Aš pasakysiu jums viską... ko norite... tiktai atvažiuokit...

— Kas yra, Reičele? Reičele, kas nors nutiko Džulianai? Jūs sužinojote ką nors baisaus? O Dieve, nejaugi automobilio avarija?