Айрис Мердок - Juodasis princas

— Aš tuoj ją atidarysiu, Bredai.

Žiūrėjau, kaip Frensis atplėšia dėžę ir nutraukia jos dangtį.

Ji buvo pilna knygų: „Įmantrus labirintas“, „Šarvinės pirštinės“, „Tobijas ir puolęs angelas“ „Vėliava su keistu devizu“, „Ieškotojo apybraižos“, „Liepsnojanti kaukolė“, „Simbolių susidūrimas“, „Dangaus prarajos“, „Stiklinis kalavijas“, „Misticizmas ir literatūra“, „Magas ir mergelė“, „Kiauroji taurė“, „Snaigės kristalo viduje“.

Arnoldo knygos. Daugybė jų.

Pažvelgiau į milžinišką krūvą dailiai išspausdintų žodžių. Pakėliau vieną knygą ir atsiverčiau kur pakliuvo. Mane pagavo įniršis. Urgzdamas iš pasibjaurėjimo pabandžiau perplėšti ją perpus, bet nugarėlė nepasidavė, tada pradėjau pluoštais lupti lauk puslapius. Kita knyga pasitaikė plonais viršeliais, ir man pavyko ją perplėšti pusiau, paskui į keturias dalis. Čiupau trečią knygą, Frensis žiūrėjo į mane, jo veide švietė džiaugsmas ir pritarimas. Paskui jis nulipo nuo laiptų ir ėmėsi man padėti, patyliukais sumurmėdamas: „Chi!“, kai plėšdavo knygą, „Chi!“, kai rinkdavo pluoštais krintančius puslapius, „Chi!“ kai draskydavo juos į skutus. Mudu stovėjome plačiai pražergę kojas, lyg žvejai upėje, darbavomės nesudėdami rankų, kol pasiekėme dėžės dugną, o aplink mus augo ir augo kalnas suplėšytų popierių. Prireikė vos dešimties minučių sudoroti pilnam Arnoldo Balino raštų rinkiniui.

— Na, kaip jūs jaučiatės, Bredai?

— Gerai.

Aš, regis, buvau apalpęs. Nuo tos dienos, kai grįžau į Londoną, dar nieko nevalgiau. Dabar sėdėjau svetainėje ant gauruoto juodojo kilimo, nugara atsirėmęs į krėslą, pristumtą prie sienos. Blykčiojo ir pūkšnojo uždegtos dujos. Degė lempa. Frensis buvo sutepęs sumuštinių ir kelis jų suvalgiau. Išgėriau viskio. Jaučiausi kažkaip keistai, bet galvos svaigulys ir silpnumas praėjo, akyse nebešokinėjo kibirkštys. Manęs daugiau nebeslėgė, nebespaudė prie žemės juoda danga. Aš ir taip jau buvau ant žemės, ilgas ir sunkus lyg švininis. Mirguliuojančioje šviesoje aiškiai mačiau Frensį, taip aiškiai, jog net susiraukiau: jis staiga atsidūrė pernelyg arti, pernelyg čionai. Pažvelgiau žemyn ir pamačiau, kad jis laiko mane už rankos. Dar labiau paniuręs atitraukiau ranką.

Frensis, kuris, kiek prisimenu, iki šio laiko jau buvo gerokai įkaušęs, klūpojo prie manęs ant kelių visas suklusęs ir tarsi nekantraudamas, nelyginant meistras prieš savo kūrinį. Meilikaujamai atkišęs lūpas, stora raudona apatinė atvipusi, matyti rausva seilėta jos vidinė pusė. Mažytės, arti įsodintos jo akys blykčiojo džiugesiu. Ranka, kurią nustūmiau, kaip ir antroji, ėmė ritmingai glostyti storas šlaunis, aptemptas nublizgusiomis senomis mėlynomis kelnėmis. Protarpiais jis užjaučiamai sukikendavo.

Pirmąsyk nuo to laiko, kai sugrįžau į Londoną, aš jaučiausi realioje vietoje su realiu žmogumi. Ir dar jaučiausi panašiai kaip žmogus, kuris ilgai negalavęs pagaliau iš rimtųjų susirgo, — sukiužau, bet ir atlėgo, nes blogiau jau nebus. Suspėjau pastebėti, jog Frensis labai patenkintas mano ištežimu. Bet aš dėl to neįsižeidžiau.

— Išgerkite dar, Bredai, palengvės. Ir nesijaudinkit, aš jums ją suieškosiu.

— Gerai, — pasakiau. — Aš čia pabūsiu. Ji čia ateis. Kiekvieną minutę gali ateiti. Paliksiu lauko duris neužrakintas, kaip vakar. Parskris lyg paukštuke į gimtą lizdelį. Ir ras duris atdaras.

— Rytoj jos paieškosiu. Nueisiu į koledžą. Nueisiu pas Arnoldo leidėją. Kur nors užtiksiu jos pėdsakus. Rytoj iš pat ryto ir pradėsiu. Nesielvartaukit, Bredai. Ji sugrįš, pamatysit. Kitą savaitę šiuo metu jau būsit laimingas.

— Žinau, kad sugrįš, — pasakiau. — Keista, kai taip žinai. Ji myli mane — tai absoliuti tiesa. Ši meilė amžina. Ja neįmanoma suabejoti, tai logosas, būties dėsnis, ir jeigu ji nustos mane mylėjusi, įsiviešpataus chaosas. Matote, mylėti — tai reškia pažinti, filosofai visuomet šitai teigė. Aš pažįstu ją intuityviai, lyg ji būtų mano viduje.

— Suprantu, Bredai. Kai tikrai myli, atrodo, jog, be tavo meilės, daugiau nieko pasaulyje nebėra.

— Viskas — tik meilės laidas. Kaip kad anksčiau buvo manoma, jog viskas — Dievo buvimo įrodymas. Ar jūs taip mylėjote, Frensi?

— Taip, Bredai. Buvo toks vienas jaunuolis. Jis nusižudė. Prieš daug metų.

— O Dieve, Priscila. Aš visą laiką ją pamirštu.

— Tai aš kaltas, Bredai. Ar jūs kada nors man atleisite...

— Kaltas aš pats. Tik niekaip negaliu atsikratyti jausmo, jog tai buvo neišvengiama, jog ji buvo pasmerkta, tarsi ją būtų graužęs vėžys. Nors kokią teisę aš turiu už ją spręsti?

Man atrodo, kad ir ji manyje, bet taip nėra. Ji paseno, viskuo nusivylė ir numirė. Pavirto į dulkes ir pelenus. Galbūt taip nutinka ir Dievui. Jis mano, jog laiko savo mintyse viską, kiekvieną smulkmeną, bet vieną dieną pažvelgia įdėmiau ir pamato, jog viskas išmirė, sunyko, pražuvo ir liko tik tušti minčių kiautai. Štai kodėl meilė tokia svarbi. Jeigu nori žmogų sulaikyti, pailginti jo gyvenimą, reikia tik vieno — jį suprasti. O gal aš klystu? Jūsų vaikinas nusižudė. Kuo jis buvo vardu?

— Stivas. Bredai, nereikia.

— Priscila mirė todėl, kad jos niekas nemylėjo. Ji puolė į neviltį ir nusibaigė, lyg apnuodyta žiurkė. Dievas nemyli žmonių. Bet pagalvokite patys, už ką gi juos mylėti? Tačiau tai ne mano reikalas. Savo motiną aš mylėjau.

— Ir aš, Bredai.

— Ji buvo labai kvaila moteriškė, bet aš ją mylėjau. Priscilai aš greičiausiai jaučiau tiktai pareigą, bet juk šito maža, tiesa?

— Ko gero, maža.

— Aš myliu Džulianą, vadinasi, turiu mylėti visus. Ateis diena, kai visus pamilsiu. O Viešpatie, jei tik sulaukčiau nors truputėlio laimės. Kai ji sugrįš, aš mylėsiu visus, aš mylėsiu Priscilą.

— Priscila mirusi, Bredai.

— Meilė turėtų triumfuoti prieš laiką, bet ar tai įmanoma? Jis yra pasakęs: „Ne, meilė ne pastumdėlė likimo, jai visagalis Laikas nebaisus...“30 — o jau kas, kas, bet jis tai žinojo, kas yra meilė, jeigu kas ir buvo dėl jos nukryžiuotas, tai tik jis. Žinoma, tenka kentėti. Galbūt kančia ir yra viskas, joje viskas telpa. Paskutiniai atomai yra skausmo atomai. Kiek jums metų, Frensi?

— Keturiasdešimt aštuoneri, Bredai.

— Jūs dešimčia metų laimingesnis ir išmintingesnis už mane.

— Aš laimės niekad neturėjau, Bredai. Aš jau ir viltį praradau. Bet aš vis tiek myliu žmones. Žinoma, ne taip, kaip Stivą, bet myliu juos. Aš tave myliu, Bredai.

— Ji sugrįš. Juk ne veltui persimainė visas pasaulis. Jis negali vėl būti, koks buvęs. Senasis pasaulis išnyko amžinai. Ak, kaip nepastebimai pralėkė, prabėgo gyvenimas. Sunku patikėti, bet man jau penkiasdešimt aštuoneri.

— Ar daug moterų esate mylėjęs, Bredai?

— Iki Džulianos aš nieko iš tikrųjų nemylėjau.

— Bet juk turėjote moterų, noriu pasakyti, — po Krisės?

— Enė, Ketrina, Luiza. Keista, vardai išlieka lyg skeletai, nuo kurių jau nukritę audiniai. Jie ženklina tai, kas praėjo. Iliuzijas, prisiminimus. Bet žmonės nuėjo, lyg būtų numirę. O gal ir tikrai numirė? Kaip Priscila, kaip Stivas.

— Netarkit šito vardo, Bredai. Ir kam aš jį jums pasakiau!

— Galbūt vienintelė realybė yra kančia. Bet ne, negali būti. Meilė žada laimę. Menas žada laimę. Gal net nežada, juk mums viskas dabartyje. Tikriausiai ir aš dabar esu laimingas. Aš visa tai parašysiu, tiktai ne šįvakar.

— Pavydžiu jums, Bredai, kad esat rašytojas. Galite užrašyti viską, ką jaučiate. Mane jausmai tiesiog drasko, o aš net rėkt negaliu.