Айрис Мердок - Juodasis princas

Здесь есть возможность читать онлайн «Айрис Мердок - Juodasis princas» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, Издательство: Alma litteraa, Жанр: Современная проза, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Juodasis princas: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Juodasis princas»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

„Juodasis princas“ – tai savotiška rašytojos išpažintis. Sukurtas 1973 m. romanas buvo laikomas jos kūrybos viršūne, bet neprarado savo reikšmės ir dabar.

Juodasis princas — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Juodasis princas», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

— Taip, rėkti tai aš galiu, per visą galaktiką galiu užriaumoti iš skausmo. Bet žinote, Frensi, aš niekad nieko iš tikrųjų nesu paaiškinęs. O dabar, manau, jau mokėsiu viską paaiškinti. Tarytum pati medžiaga, iš kurios aš sukurtas, pirma standi ir kieta lyg riešutas, staiga būtų išaugusi, išsiplėtusi, tapusi laisva ir šviesi. Viskas padidėjo. Aš viską dabar regiu, viską suprantu. Frensi, aš galiu būti didelis rašytojas, aš žinau tai.

— Aišku, galite Bredai. Aš visada jumis tikėjau. Jūs man visada atrodėte panašus į didį žmogų.

— Aš niekad anksčiau neatsiduodavau iki galo, Frensi, niekad nerizikuodavau savimi beatodairiškai. Viską gyvenimą buvau drovus ir baikštus žmogus. Dabar jau man nebaisi jokia baimė. Dabar aš tenai, kur gyvena didybė. Aš atsižadėjau savęs. Ir kartu man taip likimo lemta. Neturiu laisvės rinktis. Aš myliu, aš dievinu ir man bus už tai atlyginta.

— Žinoma, Bredai. Jinai ateis.

— Taip. Ji ateis.

— Bredai, man rodos, jums reikėtų verčiau atsigulti.

— Taip, taip, į lovą, į lovą. Rytoj nuspręsim, ką daryti.

— Jūs liksite namie, o aš ieškosiu.

— Taip. Laimė egzistuoja. Negali ji susidaryti vien tik iš skausmo. O iš ko susidaro laimė? Gerai jau, gerai, Frensi, aš einu gulti. Koks, jūsų nuomone, galėtų būti baisiausias žmogiškųjų kančių įvaizdis?

— Koncentracijos stovykla.

— Taip. Aš apie tai pagalvosiu. Labanakt. Gal rytoj rytą ji sugrįš.

— Gal rytoj šiuo metu jūs jau būsit laimingas.

— Manau, galėčiau būti laimingas ir dabar, nesvarbu, kaip yra. Bet, ak, jeigu rytoj ryte ji sugrįžtų! Ką jūs pasakėte? Koncentracijos stovykla? Aš apie tai pagalvosiu. Labanakt. Ačiū. Labanakt.

Rytą mano gyvenime įvyko lūžis. Ir toks, kokio negalėjau įsivaizduoti net pačiose beprotiškiausiose fantazijose.

— Bredai, Bredai, pabuskite, jums laiškas.

Aš atsisėdau lovoje. Frensis tiesė man voką, adresas buvo užrašytas nepažįstama ranka. Ženkliukas prancūziškas. Žinojau — laiškas gali būti tiktai nuo jos.

— Eikit, eikit ir uždarykit duris.

Jis išėjo. Drebėdamas ir vos neverkdamas iš vilties ir baimės aš atplėšiau laišką. Ir štai ką perskaičiau:

„Mielas Bredli, aš Prancūzijoje su tėčiu. Mes važiuojame į Italiją. Aš labai labai tavęs atsiprašau, kad tada išėjau nepalikusi raštelio, tik negalėjau surasti kuo parašyti. Esu tokia kalta. Mano būklė buvo siaubinga. Tėtis nebuvo grįžęs manęs pasiimti, jis sako, kad tu taip manai. Tiesiog aš pajutau, jog man reikia pabūti vienai, ir nebegaliu daugiau kalbėtis. Staiga man viskas pasidarė taip juoda ir baisu, ir man reikėjo išvažiuoti. Atleisk. Viskas staiga taip susipainiojo, subyrėjo į gabalus. Aš pati kalta, nereikėjo man su tavim išvažiuoti iš miesto, reikėjo pirma pagalvoti. Ir viskas įvyko taip greitai, mano gyvenimas staiga tarsi sprogo, ir aš turėjau išvažiuoti, prašau, suprask mane. Aš nenorėjau tavęs palikti, mano jausmai nepasikeitė, tikrai ne, man tiesiog reikėjo atokvėpio. Aš buvau labai kvaila ir labai gailiuosi dėl visko, ko pastaruoju metu pridariau. Kai tu pasakei, kad mane myli, atrodė, jog sapnas pavirto tikrove. Jei būčiau buvus bent kiek vyresnė, būčiau žinojusi, kaip pasielgti, kad mums abiem būtų gerai. Jaučiu, kad sugadinau kažką gražaus, bet aš nežinojau, kaip pasielgti, ir tada man viskas atrodė teisinga. Ak, man taip bloga! (Negaliu rašyti, sunku susikaupti, į viešbučio kambarį vis kas nors įeina. O miegamajame nėra padoraus stalo.) Aš ilgai kalbėjausi apie viską su tėčiu, ir dabar man atrodo, jog šiek tiek geriau save suprantu. Aš taip tikiuosi, kad tu ant manęs nepyksti, kad nejauti man neapykantos, ir atleisk už tai, kad taip išėjau. Aš tave taip branginu ir visada branginsiu. Man viskas galvoj susimaišė, aš tartum viską pamiršau, lyg po automobilio katastrofos. Tarsi būčiau susapnavusi blogą sapną, bet jis blogas dėl mano kaltės, todėl kad aš kvaila ir viską supainiojau, nes pati nesusigaudžiau savo jausmuose. Tėtis sako, kad šiuose dalykuose niekas dorai nesusigaudo, visi šneka tai, ko negalvoja. Aš dėl nieko nesigailiu ir, tikiuosi, tu taip pat. Tu buvai su manim nuostabus, ir iš viso tu nuostabus žmogus. Tu taip puikiai kalbėjai apie meilę. Tėtis sako, aš dar per jauna, kad suprasčiau, kas yra meilė, gal jis ir teisus. Dabar matau, jog aš tau ne pora, tiksliau pasakius, — tau reikia ne tokios kaip aš. Kitokia moteris tau labiau tiktų. Noriu pasakyti, jog aš ne ta, nesu ta vienintelė. Atleisk, nemoku žmoniškai paaiškinti. Aš tokia jauna ir kvaila, ir visai be charakterio, esu tik tuščias lapas. Tu nusipelnai geresnės ir labiau subrendusios. Galbūt tau jau lengviau. Dabar galvoju tik apie tave, tiesiog siaubinga nežinoti, ką tu jauti. Bet vis tiek prašau, mylėk mane, man reikia meilės, man dar niekad jos taip nereikėjo, kaip dabar. Aš tokia klaikiai, klaikiai nelaiminga. Tačiau tai buvo beprotybė, aš jaučiuosi lyg pabudusi iš sapno. Atleisk, atrodo, tai jau rašiau, niekaip negaliu susikaupti. Tėtis žino, kad tau rašau, jis duos man ženkliuką. Tikiuosi, laišką greit gausi. Būčiau parašiusi ir anksčiau, bet viskas buvo apvirtę aukštyn kojomis. Esu tokia nelaiminga, kad pasirodžiau tikra kvaiša, ir aš taip tikiuosi, kad tu neįsižeidei ir nepradėsi manęs nekęsti. Žinoma, tu teisingai pasielgei, kad prisipažinai man meilę, nors tai buvo taip netikėta. Dažnai gali atsikratyti jausmų, jei apie juos pasipasakoji. Aš turbūt užėmiau svetimą vietą. Tą naktį, kai išėjau, aš viską pergalvojau ir nusprendžiau, jog tau reikėjo ne manęs. Ak, kaip man skaudu, Bredli! Man nieko nebeliko. Kai tu pasakei apie savo meilę, tu mane pribloškei — turbūt todėl aš ne taip atsiliepiau! Aišku, aš nemelavau. Ak, aš nieko nesugebu dorai paaiškinti, negaliu galvoti. Jaučiu, kad man nutiko kažkas didinga, kas išeina už įprastų erdvės ir laiko ribų.

Dabar pasistengsiu rašyti normaliau, kaip rašydavau tau prieš daugelį metų, kai buvau maža. Beje, tėtis jau beveik nusiramino ir siunčia tau kuo geriausius linkėjimus. (Visi viešbutyje mano, kad mudu meilužiai!) Jis ką tik nuvairavo automobilį į garažą, kažkas atsitiko kapotui — jis nebeužsidaro. Aš, rodos, tau niekad nesu sakiusi, kaip myliu savo tėtį. (Gal jis ir yra tas mano gyvenimo vyras!) Ir vis tiek kaip gaila, kad jis atvažiavo tada manęs į mūsų namą. Tas baisus durų daužymas! Tai buvo toks siaubas, jog aš ir dabar dar drebu, kai prisimenu, ir nei iš šio, nei iš to imu verkti. Bet tai, kas nutiko tarp mūsų, nutiko ne dėl šito. Noriu pasakyti, ne jis privertė mane išeiti. Išėjau ne dėl jo, ne dėl Priscilos, ne dėl to, kad sužinojau, kiek tau metų. Man nebuvo svarbu, kas ką apie tave sako. Tikriausiai, kai sukrėtimai seka vienas po kito, įvyksta lūžis, ir žmogui tenka priimti kokį nors sprendimą, žengti kokį nors žingsnį. Labiausiai mane sukrėtė Priscilos mirtis, vargšė, man taip jos gaila. Turėjau dažniau ją lankyti. Taip klaiku, kai žmogus pasensta ir visi jį palieka. Ypač moterį. Šįryt aš verkiau, vis verkiu ir verkiu apie ją pagalvojusi. Mes važiuojam į Italiją, pas vieną tėtės draugą ir gerbėją, tėtis grįš į Angliją, o mane paliks tenai paviešėti. Jie beveik nemoka angliškai, todėl man teks visą laiką kalbėti itališkai! Pernai aš truputį mokiausi, taigi žinau keletą žodžių. Sinjora žada mane mokyti. Jie gyvena kaimelyje, kalnuose tarp „sniego ir ledo“, todėl aplink nebus nieko, kas kalbėtų angliškai. Galvoju, kol būsiu Italijoje, pradėti rašyti romaną, apie tai jau kalbėjau su tėčiu. Man atrodo, dabar jau turiu ką pasakyti.

Labai prašau, negalvok apie mane blogai, per daug neliūdėk ir nepyk ant manęs, gerai? Atleisk, kad aš pati savęs nepažįstu, kad esu jauna, tuščia ir niekam tikusi egoistė. Dabar aš net galiu patikėti, kad tu iš tiesų mane myli. Bet už ką? Suaugusi moteris tau labiau tiktų. Žinau, vyrai mėgsta „žydinčią jaunystę“ ir panašius dalykus, bet jiems, matyt, svarbu, kad tik būtų jauna, o kas ji — neturi reikšmės, nors mes iš tiesų visos vienodos. Tik tu negalvok, kad aš elgiausi kaip „lengvai prieinama moteris“. Mano jausmai buvo tikri, aš kitaip negalėjau. Aš dėl nieko nesigailiu, nebent būčiau tave įskaudinusi ir tu negali man atleisti. Bet gal jau gana rašyti, aš vis kartoju ir kartoju tą patį, tau jau turbūt įgrisau. Aš labai gailiuosi, kad tada išėjau neatsisveikinusi. (Beje, iki Londono nusigavau visai lengvai. Anksčiau dar niekad nebuvau keliavusi autostopu.) Jaučiau, kad turiu išeiti, ir daugiau apie nieką kita tada negalvojau, o vėliau, jau namie, nusprendžiau, jog nieko nebeverta keisti, viskas taip susipainiojo ir nebereikia nieko skaudinti, nors aš baisiausiai trokštu tave pamatyti. Mudu dar susitiksim, tiesa, galbūt ne dabar, o vėliau, kai aš truputį suaugsiu, ir mes būsim draugai. Tai bus kažkas nauja ir taip pat brangu. Dabar, ypač nuo to laiko, kai mes keliaujam vis toliau ir toliau į pietus, aš jaučiu, jog gyvenime taip daug gerų dalykų. Tikiuosi, man pavyks išmokti itališkai! Ak, atleisk man, Bredli, atleisk. Turbūt dabar jautiesi taip, lyg būtum susapnavęs keistą sapną? Tikiuosi, jis buvo geras. Mano sapnas buvo geras. Ir vis dėlto aš tokia nelaiminga, manyje viskas apsivertė. Neprisimenu, kada tiek verkiau. Lengvabūdė kvaišelė! Aš iš tikrųjų tave myliu. Tai buvo lyg nušvitimas. Ir nieko nenorėčiau atsiimti. Tačiau tai nutiko ne mums, gyvenime taip nebūna.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Juodasis princas»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Juodasis princas» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Айрис Мердок - Под сетью
Айрис Мердок
Айрис Мердок - Монахини и солдаты
Айрис Мердок
libcat.ru: книга без обложки
Айрис Мердок
Айрис Мердок - Школа добродетели
Айрис Мердок
Айрис Мердок - Генри и Катон
Айрис Мердок
Айрис Мердок - Ученик философа
Айрис Мердок
Айрис Мердок - Суверенность блага
Айрис Мердок
Айрис Мердок - Дитя слова
Айрис Мердок
Айрис Мердок - Замок на песке
Айрис Мердок
libcat.ru: книга без обложки
Айрис Мердок
libcat.ru: книга без обложки
Айрис Мердок
Отзывы о книге «Juodasis princas»

Обсуждение, отзывы о книге «Juodasis princas» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x