Айрис Мердок - Juodasis princas

— Ne.

— Argi jums nereikėjo jos atpažinti?

— Ne.

— Turbūt tai padarė kas nors kitas.

— Rodžeris.

— Kaip visa tai keista — atpažinti mirusįjį, identifikuoti jį. Neduok Viešpatie...

— Jis laiko ją užrakinęs. Aš žinau.

— Iš tikrųjų, Bredli, jūs gyvenate kažkokiame išgalvotame pasaulyje. Gyvenime viskas daug nuobodžiau, negu jūs įsivaizduojate, ir kur kas daugiau painiavos, net ir baisiausiuose dalykuose.

— Jis jau buvo ją užrakinęs anąsyk.

— Nebuvo. Mergaitė viską sukūrė.

— Ar jūs tikrai nežinote, kur ji?

— Tikrai.

— Kodėl ji man neparašo?

— Ji nemoka rašyti laiškų, niekada nemokėjo. Šiaip ar taip, duokite jai laiko. Ji parašys. Gal tokį laišką jai ypač sunku sukurti!

— Reičele, jūs nežinote, kas man darosi, jūs negalite įsivaizduoti savęs mano vietoje. Esu visiškai tikras, puikiai žinau, ko aš noriu ir ko nori ji, žinau tikrai. Mudviejų jausmas tvirtas ir patvarus, jis senas kaip pasaulis, egzistuoja nuo pat jo sutvėrimo. Štai kodėl jūsų žodžiai — grynos nesąmonės, tušti ir beprasmiški plepalai, daugiau nieko. Ji mane supranta, mudu iš karto radom bendrą kalbą. Mes mylime vienas kitą.

— Bredli, mielasis, na, grįžkite atgal į tikrovę...

— Tai ir yra tikrovė. Viešpatie, o kas, jeigu ji staiga mirė...

— Nešnekėkit kvailysčių. Man jau bloga nuo jų.

— Reičele, juk ji nenumirė, nenumirė, ką?

— Žinoma, ne! Na, pažiūrėkit į save iš šalies. Jūs tiesiog juokingas, vaidinate čia melodramą — ir dar prieš ką? Prieš mane! Vos prieš porą savaičių jūs mane apipylėt aistringais bučiniais, gulėjote su manim lovoje. O dabar norite, kad aš patikėčiau, jog per ketvertą dienų visam gyvenimui pamilote mano dukterį! Jūs norite, kad tuo patikėčiau ir dar, atrodo, kad jus užjausčiau! Praradot bet kokį realybės jausmą! Nejaugi padorumas, taktas ar bent jau paprasčiausias žmoniškumas neperspėjo, kad nedera šitaip išlieti jausmus? Na, ko jūs taip į mane žiūrite? Nejau užmiršote, kaip lipote į mano lovą, ką?

Tiesą pasakius, aš tai lyg ir prisiminiau, lyg ir nebe. Su Reičelės vardu man nesisiejo jokie konkretūs įvykiai. Šiuos prisiminimus gaubė toks šaltas rūkas, nuo kurio mane krėtė šaltis. Aš pažinojau šią moterį, ji buvo čia, bet mintis apie kažkokius mano veiksmus, susijusius su ja, atrodė neįtikėtina, — tiek išblanko viskas, kas buvo mano gyvenime iki Džulianos pasirodymo, atskyrusio istoriją nuo priešistorės. Aš pabandžiau tai paaiškinti.

— Taip... žinoma... prisimenu... bet nuo to laiko, kai Džuliana... viskas tarsi amputuota... praeitis išnyko... bet tai ir nebesvarbu... tai buvo tik... tai skamba gana žiauriai, bet, kai myli, privalai sakyti teisybę... suprantu, jūs turbūt į tai žiūrite kaip į... išdavystę... jums turbūt skaudu...

— Skaudu?! Viešpatie, ne. Man jūsų tik gaila. Viskas taip apgailėtina... tokia tuštuma ir... kažkoks kartėlis. Liūdesys, nusivylimas, tikriausiai, prarastos iliuzijos. Net keista, kai pagalvoji, juk aš laikiau jus stipriu, protingu, tikėjausi, kad galėsite man padėti. Graudinausi, kai kalbėjote apie amžiną draugystę. Maniau, jūsų žodžiai tikrai prasmingi. Ar prisimenate, kaip man kalbėjot apie amžiną draugystę?

— Ne.

— Nejau iš tiesų neprisimenate? Jums kažkas negerai. Pairo nervai? Nejau jūs tikrai užmiršote mudviejų meilės ryšį?

— Tai nebuvo meilės ryšys.

— Ak, liaukitės. Sutinku, jis buvo trumpas, kvailas ir, matyt, nelabai panašus į tiesą. Ne veltui ir Džuliana niekaip nenorėjo patikėti.

— Jūs papasakojote Džulianai?

— Taip. O jūs nepagalvojote, kad galiu jai papasakoti? Na taip, juk jūs visiškai viską užmiršot.

— Jūs jai pasakėte?..

— Bijau, kad aš ir Arnoldui beveik iš karto pasakiau. Ne jums vienam užeina prastos nuotaikos. Aš ne visada išlaikau liežuvį už dantų, bent jau su vyru. Kai moteris ištekėjusi, visada esama rizikos...

— Kada jūs jai pasakėte... kada?

— O, visai neseniai. Kai Arnoldas nuvažiavo į jūsų meilės lizdelį, jis nuvežė jai mano laišką. Ten viskas ir buvo pasakyta.

— O Dieve... vadinasi, ji perskaitė laišką... po...

— Arnoldas nusprendė, jog tai pasitarnaus kaip geras argumentas. Jis nieko nepražiūrėjo. Buvo įsitikinęs, jog ji parlėks namo bent jau tam, kad mane iškamantinėtų.

— Ką jūs jai papasakojote?

— Na, o kai ji sugrįžo, aš...

— Ką jūs jai papasakojote?

— Viską, kaip buvo. Kad jūs lyg ir pasirodėte mane įsimylėjęs, kad pradėjot aistringai mane bučiuoti, kad mudu atsigulėm į lovą, bet mums nelabai kas išėjo, bet jūs prisiekinėjot man amžiną ištikimybę ir panašiai, o paskui parėjo Arnoldas, ir jūs išbėgote be puskojinių, ir nupirkote jai tuos aulinukus...

— O Dieve... jūs papasakojot jai... viską...

— O kaipgi? Juk taip ir buvo, argi ne? Juk neimsite to neigti? Aš to neišlaužiau iš piršto. Tai jums būdinga. Kaip tokį dalyką nuslėpsi?

— O Dieve...

— Aišku, jūs pasistengėt kuo greičiau viską pamiršti. Bet, Bredli, mes juk atsakom už savo poelgius, praeities neištrinsi. Ji nepradings nuo to, kad jūs įsikursit išgalvotam pasaulyje ir apsimesit, jog tik vakar gimėte. Per vieną dieną netapsi kitu žmogumi, nors ir kaip esi įsimylėjęs. Tokia meilė — tik iliuzija, visas tas „tikrumas“, apie kurį kalbėjot, — irgi iliuzija. Tartum narkotinis kvaitulys.

— Ne, ne, ne.

— Tiek to, dabar jau viskas praėjo ir laimingai baigėsi. Nesižudykit ir nesikankinkit nuo sąžinės graužimo, ji irgi suprato, jog klydo. Mergaitė ne tokia kvaila. Dievaži, Bredli, nereikia jaunos mergaitės jausmų suprasti tiesiog paraidžiui. Ne tokį jau brangų perlą praradote, mano mielas, ir tuo įsitikinsit net greičiau, nei jums atrodo. Labai greit atsidūsite su palengvėjimu. Džuliana — visai paprasta mergaitė. Nesubrendusi, neišsivysčiusi — kaip embrionas. Sutinku, jausmai joje tiesiog virte verda, bet jai visiškai nesvarbu, kam juos išlieti. Toks amžius, nieko nepadarysi. Visi didieji jos sumanymai nėra nei pastovūs, nei gilūs, nei patikimi. Per pastaruosius porą trejetą metų ji gal šimtą sykių buvo „beprotiškai įsimylėjusi“. Mielas žmogau, nejau jūs rimtai įsivaizduojate, kad ilgam išlaikysit jaunos mergaitės meilę? Tai neįmanoma. Tokios mergaitės kaip Džuliana po šimtą kartų įsimyli, kol susiranda tą tikrąjį. Ir aš tokia buvau. Ak, Bredli, atsipeikėkit. Pasižiūrėkit į veidrodį. Nusileiskit ant žemės.

— Ir ji atėjo tiesiai pas jus?

— Ko gero, ji parsirado beveik tuoj po Arnoldo...

— Ir ką ji pasakė?

— Nustokit vaidinti karalių Lyrą...

— Ką ji pasakė?

— Ką ji galėjo pasakyti? Ką čia išvis kalbėti? Bliovė kaip paklaikusi ir...

— O Viešpatie, o Viešpatie.

— Privertė mane dar sykį viską pakartoti, su visomis smulkmenomis, prisiekti, jog tai tiesa, tuomet patikėjo.

— Bet ką ji pasakė? Nejau jūs nieko neprisimenate, ką ji iš tiesų sakė?

— Ji pasakė: „Jeigu tai būtų įvykę bent jau seniau.“ Štai kas jai atrodė svarbiausia.

— Ji nesuprato. Viskas juk buvo visai ne taip, kaip jūs pasakojote. Tai, ką jūs pasakojote, — netiesa. Jūsų žodžiai paprasčiausiai neatitinka tikrovės. Jūs norėjote...

— Na jau atleiskit! Kokius žodžius, jūsų manymu, aš turėjau parinkti? Man regis, parinkau pačius tinkamiausius ir tiksliausius...

— Ji negalėjo suprasti...

— Ji kuo puikiausiai viską suprato, Bredli. Atleiskit, bet, mano nuomone, ji viską suprato.

— Sakote, ji verkė.