Айрис Мердок - Juodasis princas

Aš atgręžiau jam nugarą ir nužingsniavau gatve.

Jis šūktelėjo man įkandin:

— Aš taip pat labai susikrimtęs, labai... bet ką padarysi...

Kristiana vėl atsidūrė greta manęs, palindo po skėčiu ir įsikabinusi man į parankę ėmė eiti drauge. Mudu susilyginome su mažyčiu geltonu „Ostinu“, stovinčiu prie mokamos aikštelės skaitiklio. Prie vairo sėdėjo Merigold. Ji pasisveikino su manim, kai ėjome pro šalį, bet aš nekreipiau į ją dėmesio.

— Kas ji? — paklausė Kristiana.

— Rodžerio meilužė.

Po kelių minučių „Ostinas“ mus pralenkė. Merigold viena ranka vairavo, kita buvo apkabinusi Rodžerį už kaklo. Jo galva ilsėjosi jai ant peties. Taip, jis iš tiesų buvo labai susikrimtęs, labai.

— Bredai, nelėk taip. Nori, aš tau padėsiu? Nori, aš sužinosiu, kur Džuliana?

— Ne.

— Bet argi tu žinai, kur ji?

— Ne. Būk gera, paleisk mano ranką.

— Gerai... bet leisk, aš tau padėsiu, aš nepaliksiu tavęs vieno po viso šito košmaro. Važiuojam pas mane, pagyvenk Noting Hile, labai prašau. Aš tavim rūpinsiuos, man bus malonu. Važiuojam?

— Ačiū, ne.

— Bet, Bredai, ką gi tu ketini daryti? Turiu omeny Džulianą. Juk privalai ko nors imtis. Jeigu aš žinočiau, kur ji, tikrai tau pasakyčiau, garbės žodis. Gal tegu Frensis jos paieško? Jam pasidarytų lengviau, jeigu jis galėtų nors kuo tau pasitarnauti. Ar jam pasakyti?

— Nereikia.

— Bet kurgi ji, Bredai? Kaip manai, kur ji galėtų būti? Juk negalvoji, kad ji nusižudė?

— Žinoma, ne, — atsakiau. — Ji su Arnoldu.

— Gal tu ir teisus. Aš nemačiau Arnoldo nuo...

— Jis atvažiavo naktį ir ją išsivežė. Laiko turbūt kur nors uždaręs ir rėžia pamokslus. Tačiau ji greitai nuo jo paspruks ir atbėgs pas mane. Kaip anąsyk. Štai ir viskas, neverta daugiau apie tai kalbėti.

— Na ką-ą gi. — Kristiana metė į mane žvilgsnį iš po juodojo sombrero. — O kaip tu pats dabar jautiesi, Bredai? Nėra kam tavimi pasirūpinti, o reikėtų, labai reikėtų...

— Nekibk tu prie manęs, būk gera. Ir laikyk Frensį Noting Hile. Nebenoriu jo matyti. O dabar atleisk, aš pasiimsiu taksi. Sudiev.

Taip, viskas, kas nutiko, buvo labai paprasta. Dabar viską mačiau kaip ant delno. Kai aš užmigau, Arnoldas tikriausiai sugrįžo ir arba apgaule, arba jėga privertė Džulianą sėsti į automobilį. Gal paprašė atsisėsti ir pasikalbėti. O tada greit nuvažiavo. Ji tikriausiai norėjo iššokti, bet juk buvo man pažadėjusi niekada daugiau to nedaryti. Be to, matyt, norėjo įtikinti tėvą. Ir dabar jie kažkur turbūt ginčijasi, kovoja tarpusavyje. Gal jis laiko ją užrakinęs? Tačiau ji greitai pabėgs nuo jo ir sugrįš pas mane. Juk negali manęs šitaip palikti, nepasakiusi anei vieno žodžio.

Aišku, aš buvau nuvažiavęs į Ilingą. Grįžęs į Londoną, pirmiausia užsukau į savo butą — o gal tenai rasiu laišką ar kokį raštelį; paskui nulėkiau į Ilingą. Pastačiau automobilį tiesiai priešais namą, priėjau prie durų ir paskambinau. Niekas neatidarė. Sėdau į automobilį ir ėmiau laukti. Po kokios valandos išlipau ir pradėjau vaikščioti pirmyn atgal gretimu šaligatviu. Pastebėjau, kad iš antro aukšto laiptų aikštelės pro langą mane seka Reičelė. Po kurio laiko ji pravėrė langą ir šūktelėjo: „Jos čia nėra!“ Ir vėl užtrenkė langą. Aš nuvažiavau, grąžinau išsinuomotą automobilį į nuomos punktą ir parėjau namo. Nusprendžiau eiti sargybą savo namuose: nes kurgi daugiau galėjo dėtis Džuliana, pabėgusi nuo tėvo? Išėjau iš namų tik vieną sykį — į Priscilos laidotuves.

Sugrįžęs iš laidotuvių, guliau į lovą. Parsirado Frensis — atsirakino duris savo raktu. Bandė mane šnekinti, žadėjo pataisyti valgio, bet aš nekreipiau į jį dėmesio. Vėliau atėjo Rodžeris, ir aš pasakiau Frensiui, kad atiduotų jam Priscilos daiktus, kurie buvo likę pas mane. Rodžeris išėjo. Aš jo nemačiau. Kai sutemo, į miegamąjį ant pirštų galų įtykino Frensis ir ant židinio lentynos greta „Draugo dovanos“ pastatė bronzinę moterį, raitą ant buivolo. Aš apsiverkiau. Ir liepiau Frensiui išeiti iš mano namų, bet praėjo valanda, o jis vis dar krapštėsi virtuvėje.

Pasaulis — tai kančių ir ašarų pakalnė. Ko gero, tai tiksliausias jo apibrėžimas. Žmogus — tai gyvulys, amžinai kečiantis nerimą, skausmą ir baimę; šią nepasitenkinimo būseną budistai vadina dukha, ji ženklina visą žmogaus egzistenciją — tai nepaliaujamas, nenumaldomas kentėjimas, kokį patiria tas, kas godžiai alksta iliuzinių gėrybių, Vis dėlto šiame kančių slėnyje esama ir kalvų. Visi mes kenčiame, bet kenčiame labai skirtingai. Kas žino, gal nušvitusiam protui tulžingo milijonieriaus gyvenimas atrodo nė kiek ne lengvesnis negu alkano žemdirbio dalia. Gal tas milijonierius dar labiau reikalingas nuoširdžios užuojautos, kadangi apgaulingi malonumai ir trumpalaikiai džiaugsmai išveda jį iš tikrojo kelio, o žemdirbio skurdas, nori nenori, moko šį išminties. Tačiau šitaip samprotauti dera tik apsišvietusiam protui, jeigu panašiai ims kalbėti paprastas mirtingasis, jis teisėtai bus išvadintas lengvabūdžiu. Mes visai pagrįstai manome, jog mirti iš bado skurde daug baisesnis likimas, negu žiovauti iš nuobodulio ir maudytis prabangoje. Jeigu žmonių kančios — pamėginkite tai įsivaizduoti — nebūtų tokios žiaurios, jeigu sunkiausias mūsų išbandymas tebūtų tik nuobodulys ir menkos kasdienės gyvenimo negandos ir jeigu — o tai įsivaizduoti jau daug sunkiau — mes negedėtume dėl netekties ir į mirtį pažvelgtume kaip į sapną, mūsų moralė būtų gerokai arba ir visiškai kitokia. Šis pasaulis — tai siaubų pakalnė, ir ši ištarmė negali nejaudinti kiekvieno tikro menininko ar mąstytojo, temdydama jo mintis, ardydama sveikatą, o kartais tiesiog varydama jį iš proto. Užmerkti į tai akis rimtas žmogus gali nebent savo pražūčiai, ir visi dideli žmonės, kurie dedasi to nepastebį, tiktai apsimeta (tautologija!). Žemė — tai planeta, kur karaliauja vėžys, kur žmonės visur ir kasdien, tartum taip ir reikia, krinta kaip musės nuo bado, ligų ir stichinių nelaimių, kur naikina vienas kitą tokiais baisingais ginklais, kokių nė košmariškam sapne nesusapnuosi, kur žmonės kamuoja ir baugina kits kitą ir iš baimės meluoja tau visą gyvenimą. Štai kur mes gyvename.

Tačiau argi tai trukdo tobulinti moralę? Kiek jau, brangus mano bičiuli, apie tai kalbėta. Ar menininkas turi teisę džiaugtis, valgyti pyragaičius, gerti alų? Ar tam, kuris nori paguosti, būtinai reikia meluoti? Ir ar gali siela, reginti tiesą, ją ir skelbti? Kur ji, kur turėtų būti tikros dvasios gelmė? Nejau mums lemta amžinai šluostyti ašaras arba bent jų neužmiršti, kad nebūtume pasmerkti? Neturiu atsakymo į šiuos klausimus. Gal tas atsakymas labai ilgas, o gal jo iš viso nėra. Bet, kol Žemė sukasi (galbūt jau nebeilgai ji suksis), šis klausimas siutins mūsų išminčius, kartais tiesiog paversdamas juos pikto genijais. Argi atsakymas į jį neturi būti genialus? Kaip turbūt juokiasi Dievas (patsai pikto genijus)!

Visi šie filosofavimai, mielas bičiuli, tai tik dar viena mano meilės apologijos įžanga. Tos apologijos jums tenka klausytis jau ne pirmą sykį. Meilės kančios? Niekai! Nesakykit. O meilės žavesys, meilės didybė! Laikydamas glėbyje gražų jaunuolį Platonas nemanė, kad būtų gėdinga galvoti, jog žengia saulės taku. Laiminga meilė išlaisvina mus iš „ego“, mes pradedam matyti pasaulį. Nelaiminga meilė padeda, bent jau gali padėti, įsitraukti į tyrą kentėjimą. Žinoma, mūsų jausmą labai dažnai sudrumsčia ir apnuodija pavydas ir įtarumas, neapykanta, žemas ir niekingas „jeigu tik“, kylantys iš paikumo. Bet ir čia galima įžvelgti kilnesnę kančią. Ir argi ši kankynė tam tikra prasme nepanaši į visas kitas žmonijos kančias? Sako, Dzeusas juokdavosi iš įsimylėjėlių priesaikų, o ir mes, net labai užjausdami beviltiškos meilės kankinius, kartais nesusilaikome nešyptelėję, ypač jeigu jie dar jauni. Jie atsigaus, viliamės mes. Gal ir taip, tačiau kokia kaina? Vis dėlto būna kančių, kurių niekas negali ištrinti iš atminties. Jos lieka mūsų gyvenime kaip juodi grynuoliai. Laimingi tie, ant kurių krinta kad ir menka šių juodųjų žvaigždžių šviesa.