Айрис Мердок - Juodasis princas

Aišku, mane kamavo sąžinės graužatis. Meilė nepakenčia mirties. Susidūrimas su mirtimi sunaikina fizinę aistrą. Meilė turi paslėpti mirtį po kauke, antraip pati žus nuo jos rankos. Mums neįmanoma mylėti mirusiųjų. Mylime tik jų prisiminimą, kuris slapčia mus paguodžia. Kartais meilė palaiko už mirtį tik baisų skausmą, o jį galima iškęsti ir palengva apmalšinti. O jeigu galas tikras ir neišvengiamas?! Jeigu jo negali numatyti? (Netikras dievas baudžia, tikrasis — nužudo.) Meilės žodyne pabaigos sąvoka neturi prasmės. (Tada tektų peržengti meilės ribas arba keisti jos esmę.) Žinoma, Priscilos mirtis, palyginti su mano meile Džulianai, buvo kraupi ir visiškai atsitiktinė nelaimė. Ji atrodė tokia nederama, neturinti ryšio su dabartimi, tokia nelemta ir neįtikėtina, jog neverta stebėtis, kad aš nuslėpiau tiesą ir atidėjau grįžimą, kas taip pribloškė mano mylimąją. Ir tas bėgimas nuo tikrovės buvo klaida: jos padarinys tik tas, jog sesers mirtis tarsi išsikristalizavo į kitokią substanciją, dar svetimesnę meilei, dar sunkiau suvokiamą. Tik paskui aš visa tai supratau. Man reikėjo pasitikėti ateitimi, nesusimąstant viską pastatyti ant kortos, reikėjo bėgti pas Džulianą ir vežtis ją drauge į Londoną, tiesiai į to neįsivaizduojamo ir negailestingo siaubo sūkurį.

Apie visa tai ir galvojau po laidotuvių gulėdamas lovoje, kol Frensis be garso tapsėjo po kambarį, sukdamas galvą, ko čia dar imtis. Užuolaidos ant langų buvo užtrauktos ne ligi galo, ir aš gulėjau neatplėšdamas žvilgsnio nuo židinio lentynėlės, kur stovėjo moteris ant buivolo ir „Draugo dovana“. Mane smaugė kraupus pyktis ant Arnoldo, niekingas jausmas, panašus į pavydą. Šiaip ar taip, jis jos tėvas, juos sieja nesutraukomi ryšiai. O aš, ką turiu aš? Nieko. Manęs vėliau klausė, nejau aš iš tiesų maniau, kad tą klaikią naktį jis grįžo ir išsivežė Džulianą? Sunku atsakyti. Savo vidinę būseną man nelengva pavaizduoti, bet pabandysiu. Jaučiau, kad, jeigu man nepavyks sukurti bent kiek panašios į tiesą hipotezės, kuri galėtų pateikti bent kiek priimtiną paaiškinimą to, kas nutiko, aš mirsiu. Nors, kaip dabar suprantu, turėjau omeny ne tikrą mirtį, o kankynę, baisesnę už ją. Kaip man toliau gyventi su mintimi, kad ji paliko mane ir išėjo vidury nakties, netarusi nė vieno žodžio? Juk turėtų būti koks nors paaiškinimas. Ar geidžiau jos visą šį laiką? Nekuklus klausimas.

Kaip kad skęstantysis griebiasi už šiaudo, taip ir aš bandžiau gelbėtis tyrai kentėdamas. O mano nelaimės bičiuliai, visi tie, kurie kas valandą vis labiau netekdami vilties ir kurdami išradingus ir neįmanomus planus gedite praradę mylimąją, leiskite jums duoti patarimą-kentėkite tyrai. Pamirškite visas skriaudas, tuščius apgailestavimus, žeminančio pavydo spyglius. Atsiduokite nesuteptam skausmui. Tada geriausiu atveju jūs patirsite dar tyresnės meilės džiaugsmą, o blogiausiu — jums atsivers dievybės slėpiniai. Geriausiu atveju bus dovanota užmarštis, blogiausiu — žinojimas. Didžiausia mūsų kankintoja, be abejonės, yra viltis, bet aš sudariau su ja sutartį. Aš vyliausi, bet apgaubiau savo viltį juodu širdgėlos debesiu. Viena mano esybės dalis žinojo, jog Džuliana mane myli, jog mes esam viena ir jos nuo manęs neatplėši. Kita — viską atsiminė, laukė ir vaitojo. Aš neleidau joms susiliesti: jokių prielaidų, jokių svarstymų, jokių nuolaidų. Kiek pajėgdamas, aš leidau dienas, tos tyros kančios svilinamas. Kaip atsikratyti tokio kančios įvaizdžio? Ne veltui kalbama apie pragaro ugnį. Ir kareiviai, carinėje Rusijoje varomi per rikiuotę, nesugalvojo nieko tikslesnio, taip ir atsakė smalsaus rašytojo, savo nelaisvės draugo, kamantinėjami apie tai, ką iškentę.

Laukiant laikas išnyksta. Kiekviena minutė, kiekviena sekundė ištįsta į begalybę. Kiekviena akimirka gali tapti ta vienintele, kai išsipildys tai, apie ką svajoji. Ir tą pačią akimirką įsiaudrinusi vaizduotė gali nuskristi šimtą metų pirmyn per juodos nevilties bedugnę. Gulėdamas aukštielninkas lovoje ir žiūrėdamas, kaip lange prašvinta ir vėl sutemsta, sutemsta ir vėl prašvinta, aš stengiausi sutramdyti ir sulaikyti tas kankinančias sielos konvulsijas. Keista, kodėl tokia velnioniška kančia parmeta žmogų aukštielninką, o tauri kančia guldo kniūbsčią?

Paskubinsiu savo pasakojimą pateikdamas keletą laiškų.

„Žinau, kad tu susisieksi su manim, kai tik galėsi. Aš neišeisiu iš namų nė valandėlei. Aš lyg numirėlis, laukiantis Išganytojo. Aplinkybių jėga privertė mane atskleisti savo aistrą, kurią pareiga liepė slėpti. Stebuklinga tavo dovana šimtąsyk sustiprino mano meilę. Aš tavo amžinai. Žinau, tu myli mane, ir visiškai pasikliauju tavo meile. Mūsų negalima pražudyti. Tu greit ateisi pas mane, mano mylimoji, mano karaliene. O brangioji, kaip aš kenčiu be tavęs.

B.“

„Brangi Kristiana,

Gal tu turi bent kokį supratimą, kur dabar Džuliana? Gal Arnoldas ją kur nors išvežė? Jis tikriausiai laiko ją po raktu. Jeigu tave pasieks nors patys menkiausi gandai, jeigu nors ką sužinosi, dėl Dievo meilės, pranešk man.

B.“

Prašau tuoj pat man paskambinti arba parašyti. Susitikti su tavim nenoriu.“

„Mielas Arnoldai,

Aš nesistebiu, kad Jūs bijote vėl susitikti su manim akis į akį. Nežinau, ar Jūs įkalbėjote, ar privertėte Džulianą išvažiuoti su Jumis, bet nesitikėkite, kad Jums pavyks mus išskirti. Mudu su Džuliana atvirai apie viską pasikalbėjome ir supratome vienas kitą. Jums išvykus pirmą sykį, tarp mudviejų buvo visiškas tarpusavio supratimas. Jūsų „demaskavimai“ nieko nepakeitė ir negali pakeisti. Jums ir į galvą neateina, jog esama tokio jausmo — juk ne šiaip sau Jūsų knygose jis niekad neminimas. Mudu su Džuliana meldžiamės tam pačiam Dievui. Mudu suradome vienas kitą, mylime vienas kitą, ir mūsų santuokai nėra kliūčių. Ir nesistenkit jų sudaryti. Pats matėte, jog Džuliana nenori Jūsų net klausyti. Prašau pagaliau suprasti, kad Jūsų dukra jau užaugo ir pati pasirinko. Anksčiau ar vėliau Jums teks pripažinti, kad ji laisvai nusprendė mano naudai. Aišku, ji gerbia Jūsų nuomonę. Ir, aišku, pasielgs, kaip pati norės. Aš laukiu jos sugrįžtant kiekvieną minutę. Tuo metu, kai gausite šį laišką, ji, galimas daiktas, jau bus su manim.

Visiškai suprantu, kodėl Jūs nepritariate jos pasirinkimui. Mano amžius, nors ir svarbus dalykas, čia nėra lemiamas. Jūs pats man rašėte, jog esate nusivylęs savo kūryba. Širdies gilumoje Jūs visada man pavydėjote, nes aš savo talentą išlaikiau nesuteptą, o Jūs — ne. Nepaliaujamas vidutiniškų knygų rašymas gali žmogui apnuodyti visą gyvenimą. Kompromisų daro vos ne kiekvienas žmogus, tačiau prastas menininkas juos įvelka į amžinų įkalčių formą. Kur kas geriau tylėti ir apdairiai kelti sau griežtesnius reikalavimus. Tai, kad aš, be viso kito, dar užsikariavau Jūsų dukters meilę, matyt, ir buvo paskutinis lašas.

Aš apgailestauju, kad mūsų draugystė, ar kaip dar kitaip būtų galima pavadinti santykius, siejusius mudu šitiek metų, turėjo taip liūdnai pasibaigti. Čia ne vieta jai rašyti elegiją. Nesirengiu ir suvedinėti sąskaitų, negaliu Jums atleisti tik vieno, — kad užkertate man kelią į tai, kas daug daug svarbiau negu bet kokia „draugystė“. Be abejonės, išmintingai darote, kad lenkiatės man iš kelio. O jeigu sumanysite dar sykį mane aplankyti, nebesineškite to buko daikto. Man nelabai prie širdies visokie grasinimai ar užuominos, kad griebsitės prievartos. Leiskite Jus patikinti, jog aš dar gana stiprus ir nereikia manęs erzinti.

Mudu su Džuliana susikursime ateitį be pašalinės pagalbos — kaip patys norėsime. Mes puikiausiai suprantame vienas kitą. Susitaikykite su šiuo faktu ir liaukitės tuščiai ir žiauriai vertęs savo dukterį daryti tai, ko ji nenori.