Айрис Мердок - Juodasis princas

— Ji teisi, — pasakiau.

Arnoldas nė nepažvelgė į mane. Jis įdėmiai žiūrėjo į dukterį, akyse buvo baisi neviltis. Jis tik žioptelėjo ir atsiduso.

— Ar prižadi rytoj parvažiuoti?

— Prižadu. Iki rytojaus.

— Ar prižadi parvažiuoti namo?

— Taip.

— Ir daugiau nebereikia... šiąnakt... Dieve mano... tu neįsivaizduoji, ką tu man padarei...

Aš pasitraukiau nuo durų, ir Arnoldas nužingsniavo į tamsą. Aš uždegiau priebutyje šviesą. Lyg išlydėdamas svečią. Mudu su Džuliana stovėjome tarytumei vyras su žmona ir žiūrėjome, kaip Arnoldas sėdasi į automobilį. Pasigirdo trinktelėjimas — tai jis įmetė bagažinėn veržliaraktį. Žybtelėjo žibintai ir pasirodė žvyruotas keliukas, kuokštai šviesiai žalios žolės ir balti tvoros stulpeliai. Paskui automobilis staigiai apsisuko, žibintai apšvietė atidarytus vartus ir ėmė tolti keliu. Aš įvedžiau Džulianą vidun, užtrenkiau duris ir puoliau prieš ją ant kelių, apkabinau kojas ir prisiglaudžiau galva prie žydros jos suknelės palanko.

Akimirką ji pakentė šį apkabinimą, paskui atsargiai išsivadavo ir nuėjusi į miegamąjį atsisėdo ant lovos. Aš nusekiau jai iš paskos ir pabandžiau apkabinti, bet ji švelniai ir beveik nesąmoningai mane atstūmė.

— Ak, Džuliana, juk mes nepraradome vienas kito? Man taip baisiai gėda, kad pamelavau tau dėl savo amžiaus, tai siaubingai kvaila. Bet tai nesvarbu, dabar tai visai nesvarbu, tiesa? Negalėjau aš šįryt važiuoti į Londoną. Žinau, tai nusikaltimas. Bet jį padariau iš meilės tau.

— Aš taip susipainiojau, aš visai susipainiojau...

— Leisk, aš paaiškinsiu, kodėl...

— Prašau, nereikia. Aš negaliu klausytis, tiesiog neturiu jėgų... Toks smūgis... viskas sugriuvo... aš geriau... eisiu nusiprausti, o tada atsigulsiu ir pabandysiu užmigti.

Ji išėjo, sugrįžo, apsivilko savo tamsiai mėlynus šilkinius naktinukus tiesiai ant apatinių. Jos judesiai panėšėjo į lunatiko.

— Džuliana, ačiū, kad pasilikai. Aš tave dievinu, esu tau be galo dėkingas, kad pasilikai. Džuliana, tu pagailėsi manęs, tiesa? Tu juk vienu savo piršteliu gali man atimti gyvybę.

Ji pradėjo sunkiai ropštis į lovą, kėlė kojas lyg senė.

— Na ir gerai, — ištariau. — Pasikalbėsim rytoj. O dabar pamiegotam. Apsikabinkim ir užmikim, ir mums pasidarys lengviau, ar ne?

Ji niūriai pažvelgė į mane, ašaros ant jos veido jau buvo išdžiūvusios.

— Ar galiu likti prie tavęs, Džuliana?

— Bredli... mielasis... gal geriau aš pabūsiu viena. Jaučiuosi taip, lyg mane kas būtų išskrodęs... ar sutraiškęs... man reikia susikaupti, pagalvoti... geriau aš pabūsiu viena...

— Gerai, aš suprantu, mano meile, mano geroji. Aš tyliu... pasikalbėsim rytoj. Tik pasakyk, kad man atleidi.

— Taip, taip.

— Labanakt, brangioji.

Pabučiavau ją į kaktą, greit atsistojau, užgesinau šviesą ir uždariau duris. Paskui nuėjęs užrakinau ir užšoviau lauko duris. Šiąnakt visko gali nutikti, net ir Arnoldas grįžti su veržliarakčiu rankose. Atsisėdau svetainėje į fotelį ir pasigailėjau, kad nepasiėmiau viskio. Nusprendžiau budėti ligi ryto.

Man buvo taip skaudu ir baisu, jog vos begalėjau galvoti. Norėjosi susiriesti ir dejuoti iš skausmo. Kaip ji į visa tai pažiūrės? Ypač į tai, kad jos tėvas demaskavo mane ir pažemino? Arnoldui nereikėjo nė buko ginklo. Jis ir taip nugalėjo. Kas man bus už tai, kad nutylėjau apie Priscilos mirtį? O, jeigu tik spėčiau pats jai viską papasakoti. Gal tada Džuliana pažvelgtų į mane kitomis akimis? O gal aš jai pasirodysiu tik pakvaišęs ir gašlus senis? Privalau jai paaiškinti, jog ne dėl meilės guolio aš nuslėpiau nuo jos Priscilos mirtį, palikau Priscilą — pirma gyvą, o paskui ir mirusią — svetimiems žmonėms. Viskas buvo daug rimčiau, negu gali pasirodyti — tai tarsi įžadas, kurio privalu laikytis, tarsi įsakymas iš aukščiau, tai, ko nevalia išduoti, išsižadėti. Nejau viskas jai dabar pasirodys gryna nesąmonė? Nejau — ir, ko gero, tai buvo pati nepakenčiamiausia mintis — tas metų skirtumas tarp keturiasdešimt šešerių ir penkiasdešimt aštuonerių pasirodys lemtingas?

Paskui pradėjau galvoti apie Priscilą: apie jos liūdną dalią ir apgailėtiną gyvenimo pabaigą. Atrodė, tik dabar mano širdį pasiekė visas jos žūties siaubas, ir aš pajutau jai tikrą ir nuoširdžią, bet niekam nebereikalingą meilę. Reikėjo rasti būdą, kaip ją paguosti. Tikriausiai būčiau galėjęs ką nors sugalvoti. Mane suėmė miegas ir aš pradėjau vaikščioti po kambarį. Atidariau miegamojo duris, pasiklausiau, kaip lygiai alsuoja Džuliana, pasimeldžiau. Paskui įėjau į vonios kambarį ir pasižiūrėjau į veidrodį. Nežemiškas spindesys iš mano veido išnyko. Aplink akis susimetė raukšlės, kaktoje įsirėžė gilios vagos. Blyškią gelsvoką odą išraizgė raudonos gyslelės. Atrodžiau pasenęs ir išsikamavęs. Bet Džuliana ramiai miegojo, o su ja miegojo ir mano viltis. Sugrįžau į svetainę, padėjau galvą ant fotelio atlošo ir užmigau. Sapnavau, kad mudu su Priscilą vėl maži vaikai ir slapstomės krautuvėje po prekystaliu.

Pabudau ankstų pilką rytą, nuo dėmėtos šviesos svetimas kambarys atrodė vaiduokliškas. Baldai tūnojo aplink tartum miegantys žvėrys. Atrodė, viskas užklota murzinomis dulkėtomis paklodėmis. Pro nerūpestingai užtrauktų užuolaidų tarpus matėsi apyaušrio dangus, blyškus, miglotas, bespalvis. Saulė dar nebuvo patekėjusi.

Mane pagavo siaubas, paskui viską prisiminiau. Pradėjau keltis iš fotelio, nutirpusį kūną maudė, užuodžiau kažkokį bjaurų kvapą, ko gero, savąjį. Nusvyravau prie durų, vilkdamas nutirpusią koją ir stvarstydamasis už kėdžių atlošų. Prie miegamojo durų pasiklausiau. Tylu. Atsargiai pravėriau duris ir kyštelėjau galvą. Kambaryje buvo sunku ką nors įžiūrėti: lašuota priešaušrio šviesa, lyg pigaus laikraščio fotografijoje, greičiau trukdė, negu padėjo matyti. Lova buvo sujaukta. Man pasirodė, jog įžiūriu Džulianos kontūrus. Paskui supratau, jog tai tik suglamžytos paklodės. Kambarys buvo tuščias.

Tyliai pašaukiau ją vardu, apibėgau kitus kambarius. Kaip pusprotis varsčiau net spintų duris. Viduje jos nebuvo. Išbėgau į priebutį, aplėkiau namą, iššokau į akmenimis grįstą kiemą, nusileidau žemyn į kopas, šaukdamas jau garsiai, visa gerkle. Sugrįžęs prie namo, puoliau spaudyti automobilio signalą — skardendamas tuščio visiškai ramaus apyaušrio tylą. Niekas neatsiliepė. Ji iškeliavo. Be jokios abejonės.

Vėl įėjau į vidų, uždegiau visas šviesas — beviltiška iliuminacija auštant dienai, — ir vėl išnaršiau visus kambarius. Ant tualetinio stalelio gulėjo pluoštas penkių svarų banknotų — grąža, kur liko, kai pirkosi drabužius; aš užsispyriau, kad ją pasilaikytų savo krepšelyje. Naujasis krepšelis, kurį nusipirko per tą „parduotuvių antpuolį“, buvo dingęs. Visi naujieji drabužiai tebekabojo spintoje. Man nei laiško, nei raštelio — nieko. Ji išėjo į naktį su krepšeliu, su žydrąja gluosnių lapeliais išmarginta suknele, be apsiausto, nepasakiusi nė žodžio — išsmuko iš namų, kol aš miegojau.

Puoliau prie automobilio, graibydamasis kelnių kišenėse raktelių, vėl įbėgau vidun ir apieškojau švarko kišenes. Ar gali būti, jog Džuliana apdairiai išsinešė automobilio raktelius, kad jos nepavyčiau? Galų gale radau raktelius ant staliuko prieškambaryje. Padūmavęs dangus ėmė šviesėti, sutvisko mėlynumu, o zenite spindėjo didžiulė aušros žvaigždė. Aišku, automobilio iškart neužvedžiau. Pagaliau jis užsivedė, trūktelėjo į priekį, užkliudė vartų stulpelį ir visu greičiu nušokavo duobėtu keliu. Tekėjo saulė.