Айрис Мердок - Juodasis princas

Mano advokatas norėjo, kad aš prisipažinčiau kaltas, tada, matyt, būtų galėjęs iškovoti verdiktą dėl netyčinės žmogžudystės. (Galbūt ir Reičelė to tikėjosi.) Tačiau aš neprisipažinau, dar daugiau — atsisakiau paaiškinti, kur aš buvau ir kas įvyko. Iš tikrųjų sykį teisme aš išklojau visą tiesą, bet iki to laiko jau buvau tiek prisimelavęs, tiek išsisukinėjęs, jog aiškios, savaimingos šios tiesos esmės niekas nebepastebėjo. (O pasipiktinimo šauksmai iš publikos galerijos pratrūko taip griausmingai, jog publiką iš teismo salės teko pašalinti.) Aš nusprendžiau neprisiimti kaltės sau, bet ir neapkaltinti nieko kito. Iš pat pradžių buvo aišku, jog tokiomis sąlygomis apie kokią įtikimesnę versiją negalėjo būti nė kalbos. Visi: ir teisėjas, ir prisiekusieji, ir teisininkai, įskaitant mano paties advokatą, ir spauda, ir publika — apie viską susidarė nuomonę dar teismo procesui neprasidėjus. Įkalčiai prieš mane buvo labai rimti. Buvo pridėtas mano grasinamas laiškas Arnoldui, ir labiausiai prikišanti kaltę jo dalis, kur aiškiai buvo minimas kažkoks bukas daiktas, garsiai perskaityta su tokia intonacija, nuo kurios stingo kraujas. Tačiau baisiausiai, man regis, prisiekusiuosius pribloškė tai, kad aš suplėšiau Arnoldo knygas. Jų skutai arbatos dėžėje buvo atgabenti į teismą. Nuo šio momento mano likimas buvo nulemtas.

Hartbornas ir Frensis, kiekvienas savaip, bandė mane gelbėti. Hartborno versija, sumanyta drauge su mano advokatu, rėmėsi tuo, kad aš ne viso proto. („Šitas pokštas tau neišdegs, brolau!“ — riktelėjau jam per visą salę.) Duomenų tam patvirtinti jis pateikė ne kažin kiek. Pavyzdžiui, aš dažnai atšaukdavęs sutartus susitikimus. („Tokiu atveju mums visiems trūksta šulo!“ — pasakė prokuroras.) Aš užmiršęs ateiti į mano garbei surengtą vakarą. Aš esąs paniurėlis, keistuolis ir išsiblaškėlis. Įsivaizduoju esąs rašytojas. („Bet jis ir yra rašytojas!“ — pasakė prokuroras. Aš ėmiau ploti.) Buvo prisiminta, kaip akivaizdžiai šaltai aš reagavęs į sesers mirtį. Kaltintojas vėliau tuo pasinaudojo mano beširdiškumui įrodyti. Tačiau visų tų išvedžiojimų viršūnė buvo tai, kad aš užmušiau Arnoldą netekęs nuovokos ir tuoj pat viską užmiršau! Jeigu būčiau elgęsis kaip visiškai sutrikęs žmogus, dažniau griebęsis už galvos, ši versija gal ir būtų bent jau sudominusi. Tačiau aš atrodžiau tiktai melagis, o ne beprotis. Ramiai ir aiškiai paneigiau, jog esu ne viso proto, o teisėjas ir prisiekusieji su manim sutiko. Suprantama, Hartbornas tikėjo, kad aš kaltas.

Tik vienas Frensis buvo įsitikinęs, kad aš nekaltas. Tačiau iš jo naudos ne kiek tebuvo. Visus savo parodymus jis nuvertino tuo, jog be perstojo liejo ašaras, ir prisiekusiesiems padarė blogą įspūdį. Verčiau nebūtų stengęsis apibūdinti manęs kaip asmenybės ir piliečio. Prokuroras iš jo atvirai šaipėsi. Rūpindamasis mane apginti, jis geranoriškai prišnekėjo tiek melo ir pusiau tiesos, jog galų gale tapo pajuokos objektu, net ir mano pusei. Teisėjas kreipdavosi į jį pabrėžtinai ironiškai. Man, švelniai tariant, nepasisekė, kad Frensis jau buvo išėjęs, kai paskambino Reičelė. Susigriebęs Frensis ėmė tvirtinti, jog jis tuo metu buvęs, tačiau visiškai nesugebėjo nors kiek aiškiau nusakyti, kas atsitiko; visi jo parodymai būtų subyrėję nuo vieno paprasčiausio kaltintojo klausimo. Prisiekusieji akivaizdžiai laikė jį mano statytiniu ir galvojo, kad jis šneka pagal mano nurodymus. O kaltintojas jį greit sumalė į miltus. „Kodėl gi jūs tuomet nepalydėjote kaltinamojo į Ilingą?“ — „Aš turėjau eiti nupirkti bilietų į Veneciją.“ — „Į Veneciją?“ — „Taip, mudu ruošėmės drauge vykti į Veneciją.“ (Juokas.) Taigi Frensis prie teismo proceso prisidėjo tik tiek, kad norom nenorom atsirado dar viena nelemta teorija, jog aš esąs homoseksualas, iki beprotybės įsimylėjęs Arnoldą ir jį nužudęs pavydo priepuolyje! Bulvariniai laikraščiai, kuriam laikui pasigavo šią mintį. Tačiau teisėjas, galbūt nenorėdamas įžeisti Reičelės jausmų, baigiamojoje kalboje prie šios temos nebegrįžo.

Kristiana buvo viena iš bylos žvaigždžių. Rūpestingai apsirengusi, kasdien, kaip netrukus pastebėjo laikraščiai, vis su nauju ansambliu. „Turtinga, elegantiška dama“ — kaip tik tai, ko nori žurnalistai; šiaip ar taip, byla tam tikra prasme ją išgarsino, ir tai jai pravertė, kai ji sumanė atidaryti savo madų saloną. Ši mintis jai, ko gero, ir atėjo į galvą proceso metu. Kristiana labai rūpinosi manimi. (Aišku, ji irgi laikė mane kaltu.) Tačiau teismo posėdžiai teikė jai neabejotiną malonumą. Ji visais atžvilgiais buvo „kuo puikiausia liudytoja“. Atsakydavo aiškiai, tiksliai, nedvejodama, ir teisėjas, kuriam ji akivaizdžiai patiko, ją pagyrė už rimtus parodymus. Prisiekusiesiems ji irgi atrodė patraukli, vyrai kaskart susižvalgydavo, kai ją iškviesdavo. Vis dėlto išmanaus prokuroro rankose ji, nė pati to nepastebėdama, kaipmat pavirto kaltinimo įrankiu. Iš jos atsakymų apie mūsų šeimyninį gyvenimą galėjai susidaryti įspūdį, kad aš žmogus be pusiausvyros, jeigu ne tiesiog pavojingas. („Ar galėtumėt savo buvusį vyrą pavadinti nesuvaldomu?“ — „O, jis visai nesuvaldomas!“) Tas idiotiškas, aklas jos pasitenkinimas savimi taip mane pribloškė, jog nebeištvėriau ir šūktelėjau: „Šaunuolė, Krise!“ Teisėjas pašoko, lyg aš būčiau pasikėsinęs į jos dorovę. Vienas sekmadienio laikraštis pasiūlė jai nemenką sumą už teisę paskelbti jos „istoriją“, bet ji atsisakė.

Reičelė, kuriai visi jautė gyvą užuojautą, teisme pasirodydavo retai. O kai ją iškviesdavo, per salę kaskart nusirisdavo pagarbaus susižavėjimo atodūsis. Ir kas keisčiausia, net ir aš pats tuo metu jaučiau jai savotišką pagarbą, lyg ji būtų koks Dievo įrankis. Tada man atrodė, jog tai skatina kažkoks lengvabūdiškas kaltės jausmas. Bet vėliau supratau, jog tai kas kita. Reičelėje mačiau savotišką didybę. Ji nevengdavo mano žvilgsnio, neatrodė nei sutrikusi, nei susikausčiusi, kaip buvo galima tikėtis. Laikėsi paprastai ir kukliai, švelnus jos ramumas ir visiškas tikrumas darė įspūdį visiems, net man pačiam. Prisiminiau, kaip ji kartą pasakė: „Many dar yra ugnies, ugnies!“ Tada dar neįsivaizdavau, kaip pašėlusiai ir apvalomai ši ugnis gali įsiliepsnoti.

Ir niekam neatėjo į galvą, kad ji galėjo turėti motyvą nužudyti savo vyrą. Vedybinis gyvenimas labai uždaras. Vienintelį įkaltį, liudijantį tokį motyvą, aš sunaikinau savo rankomis. (Arnoldo laišką apie Kristianą.) Visi be žodžių sutiko, kad jos santuoka buvus ideali, tik vienas kitas pagarbiai užkliudė šią temą. Kalbėti plačiau niekas nematė reikalo. Lygiai kaip nebuvo nė kalbos apie tai, kad aš galėjau turėti kokių nors ketinimų dėl savo aukos žmonos. Delikatumas, viešpatavęs šiame pavyzdingame parodomajame procese, nė minties tokios neprileido, nors ji tiesiog prašyte prašėsi — atrodė akivaizdi. Net laikraščiai, kiek žinau, jos nenusitvėrė — matyt, todėl, kad mano meilės Arnoldui versija jiems atrodė patrauklesnė. Ir tas delikatumas, kaip dažnai būna, atstojo tiesą.

Lygiai dėl to paties bendro visų susitarimo tylėti teismo procese, laimė, nebuvo minimas ir Džulianos vardas. Niekam neatrodė, jog verta įtraukti į šį reikalą dar ir ją: viena vertus, mano padėtis vis tiek buvo nepakenčiama, o antra vertus — ši istorija galėjo tik dar daugiau pridaryti žalos. Taigi Džuliana dingo. Tarytumei visa ta fantastinė scena kriminalinio teismo salėje, įstatymų sargai su mantijomis ir perukais, liudytojai, kukliai besimaudantys šlovės spinduliuose, pritilusi iš susižavėjimo publika — viskas būtų tik dalis apžavų, reikalingų jai dematerializuoti, lyg jos niekada ir nebūtų buvę. Tačiau valdingas jos buvimas šioje scenoje tarpais jautėsi taip apčiuopiamai, jog aš ne sykį vos nešūktelėjau jos vardo. Vis dėlto susilaikiau. Buvau pasmerktas tylėti ir tylėjau. Kas mylėjo, supras tą nuostabų, beveik džiugų jausmą, kokį aš patyriau dėl to, kad, pakylėta į nepasiekiamas sferas, ji dabar tapo tikra tobulybe. Apie tai aš mąsčiau tuo baisiu metu, ir šios mintys lengvino mano kančias.