Айрис Мердок - Juodasis princas

Kol aš sėdėjau ir žiūrėjau, kaip ji taiso pusryčius (ji pasisakė — ir visiškai teisingai, — kad maisto gaminti nemoka), tiesiog stebėjausi, kaip ji sugeba įsigyventi į vaidmenį, kokia atsidavusi šiai situacijai, ir stengiausi nuvyti bet kokį nerimą, kaip tai, regis, pavyko padaryti jai, neprisileisti artyn to abstraktaus filosofavimo demonų, juk tai prieš juos protestuodama ji vakar šoko iš važiuojančio automobilio. Po pietų per žydintį kiemą nuvažiavome pasiimti savo trofėjų ir paieškoti naujų, atvežę išdėstėme ant piktžolių priaugusios pievutės priešais namą. Akmenys buvo ovalūs, lengvai išgaubti, visi veik vienodo didumo, bet įvairiausių spalvų. Violetiniai su mėlynais taškeliais, gelsvai rusvi su kreminėmis dėmelėmis, margi ir pilkšvai melsvi lyg levandos. Vienų aplink viduriuką vijosi spiralės, kitus dabino baltutėliai dryžiukai. Kaip Džuliana pasakė, buvo nelengva išsirinkti pačius gražiausius. Tas pats, kaip atsidurti didžiulėje paveikslų galerijoje, kur tau leidžiama imti ką nori. Atsirinkusi ji susinešė juos į vidų kartu su avies kaukole ir jūros išplukdytais medgaliais. Kvadratinį gabaliuką su kinų hieroglifais ji lyg šventą ikoną pastatė ant židinio atbrailos mūsų mažytėje svetainėje, iš vienos pusės užkėlė kaukolę, iš kitos padėjo paauksuotą tabakinę, o ant palangių, tarp pilkų, jūros nugludintų medžių šaknų nuolaužų, išdėliojo akmenis — lyg mažytes modernias skulptūrėles. Mačiau, kad ji visiškai pasinėrusi į šitą veiklą. Paskui mes gėrėme arbatą.

Po arbatos nuvažiavome prie didžiosios bažnyčios ir paklaidžiojome po tuščią į skeletą panašią jos erdvę. Tik keletas klauptų ant neaprėpiamų akmeninių grindų liudijo, kiek nedaug čia esama parapijiečių. Čia nebuvo vitražų, tik pro aukštus, siaurus langus ant bespalvių dulkėtų grindų krito šalta saulės šviesa, palikdama šešėliuose kelių šimtmečių senumo antkapius su nusitrynusiais užrašais. Bažnyčia šioje lygumoje atrodė lyg didžiulė apgriuvusi barža, lyg Nojaus laivas ar kokie galingo gyvūno griaučiai, keliantys ir gailestį, ir šventą pagarbą. Mudu atsargiai žengėme po tais milžiniškais šonkauliais, atsiskyrę ir vienijami tylos, kartkartėmis sustodami ir pro saulėje šokančių dulkių stulpus vis pažvelgdami vienas į kitą, atsiremdami į piliorių ar storą sieną, ir tas šalto drėgno akmens prisilietimas atrodė panašus į mirties ar tiesos palytėjimą.

Važiavome atgal po rusvais debesimis su oranžinėmis ir žalsvomis prošvaistėmis, jaučiausi pakylėtas, tyras ir tuščias ir tuo pat metu degiau aistra ir prieš savo valią spėliojau, kas bus toliau. Džuliana čiauškėjo, o aš paskaičiau jai trumpą paskaitėlę apie anglų bažnyčių architektūrą. Galop ji pareiškė, jog nori maudytis, mes pasukome link kopų ir nubėgome prie jūros, pasirodė, kad po suknele ji pasivilkusi maudymosi kostiumėlį, ir ji puolė į vandenį, ėmė taškytis ir mane erzinti (mat aš nemoku plaukti). Vis dėlto, matyt, vanduo buvo šaltas, nes Džuliana išlindo gana greitai.

O aš tuo metu sėdėjau ant krūsnies margų akmenų prie pat jūros, laikydamas už kampučio jos nusimestą suknelę, ir, pats to nepastebėdamas, mėšlungiškai gniaužiau ją rankose. Aš negalvojau, kad Džuliana sąmoningai atidėlioja mūsų artumo akimirką, kad ji dvejoja, ar verta save dovanoti. Nemaniau ir kad ji lūkuriuoja, ar neimsiu jos versti. Aš visiškai pasiklioviau jos instinktu ir atsidaviau jos ritmui. Akimirka, apie kurią svajojau ir kurios būgštavau, vis tiek ateis, ir tai įvyks jau šiąnakt.

Begalinis žmogaus kūno ilgėjimasis vienintelio kito žmogaus kūno ir visiškas abejingumas visiems kitiems — tai viena iš didžiausių gyvenimo paslapčių. Sako, jog kai kuriems žmonėms reikia tiktai „moters“ arba „vyro“. Aš tokių dalykų nesuprantu, ir man tai nebūdinga. Man retai kada beatodairiškai reikėjo kitos žmogiškos būtybės, — vadinasi, išvis retai kada reikėjo kito. Laikytis susikabinus už rankų, bučiuotis — gal ir gražu švelniai draugystei, bet tai ne mano skonio. Tačiau tokio drovaus atsidavimo kitai būtybei, kurį jaučiau, kai vakare sėdėjau ant sofos-lovos ir laukiau Džulianos, dar niekad anksčiau nebuvau patyręs, nors protu suvokiu, jog kadaise mylėjau Kristianą. Ir pasitaikė dar vienas atvejis, apie kurį čia dabar nepasakosiu.

Ši diena nebuvo panaši į pirmą medaus mėnesio dieną, kai jaunavedžiai, trokšdami įtikti vienas kitam, atsisako savo įpročių. Aš nebuvau jaunas vyras — nebuvau nei jaunas, nei jos vyras. Neturėjau tvardytis, kaip tai būdinga jaunam sutuoktiniui, man nereikėjo jaudintis ir galvoti apie ateitį, nejaučiau noro atsisakyti savo valios. Būgštavau dėl ateities ir visiškai pasitikėjau Džuliana, tačiau tą dieną atsidūriau išties fantastiškame pasaulyje, stebuklų šalyje, ir jaučiau, jog iš manęs reikalaujama tiktai vieno — drąsiai eiti pirmyn. Man nereikėjo valdyti jausmų nei įvykių. Ir Džuliana manęs nevaldė. Mus abu valdė kažkas kita.

Pusryčiams mes valgėme kiaušinių, o vakarienei — dešrelių. Vakarieniaudami išgėrėme truputį vyno. Džuliana žiūrėjo į alkoholį su sveiku jaunatvišku abejingumu. Aš maniau, kad būsiu pernelyg susijaudinęs ir negalėsiu gerti, bet pats stebėdamasis su malonumu ištuštinau net dvi taures. Džuliana baisiai apsidžiaugė radusi gražią staltiesę ir dailiai padengė stalą dviem. „Pataroje“, kaip ir buvo žadėta, radome viską, ko reikia namų ūkiui. Be reikalo Džuliana pirko šepetį ir semtuvėlį šiukšlėms. (Prospekte buvo minima, kad yra net sava elektra, apleistoje fermoje esama generatoriaus.) Ji priskynė sode gėlių: išblukusių, pūkeliu apėjusių melsvų varpelių plonais ilgais koteliais, geltonų šilingių, laukinių lubinų, kur augo už tvoros, ir vieną baltą pinaviją rausvomis gyslelėmis, prakilnią tarytum lotosas. Mudu oriai susėdome už stalo ir juokėmės iš džiaugsmo. Po vakarienės ji staiga pasakė:

— Nėra dėl ko jaudintis.

— Uhu...

— Tu mane supranti?

— Taip.

Suplovėme indus. Ji nuėjo į vonią, o aš į miegamąjį ir pažiūrėjau į veidrodį. Tyrinėjau savo pilkšvus tiesius plaukus ir liesą, dar ne per daug raukšlėtą veidą. Atrodžiau neįtikėtinai jaunas. Aš nusirengiau. Paskui atėjo ji ir mudu pirmąsyk buvom drauge.

Kai pagaliau sulauki to, ko taip ilgai troškai, norisi, kad laikas sustotų. Ir iš tiesų, tokiomis akimirkomis jo bėgsmas tarsi stebuklingai sulėtėja. Žvelgdami vienas kitam į akis, mudu glamonėjomės neskubėdami, su švelniu smalsumu ir nuostaba. Marveliško siautulio nebeliko. Greičiau jaučiausi taip, lyg man būtų tekusi laimė per trumpą laiko tarpą išgyventi visą meilės potyrių amžinybę. Ar žinojo graikai tarp šeštojo ir ketvirtojo amžiaus prieš Kristaus gimimą, kokią tūkstantmetę žmogiškąją patirtį jie išgyvena? Turbūt ne. Tačiau aš, šventoje palaimingoje ekstazėje glamonėdamas savo mylimąją nuo galvos iki padų, žinojau, jog dabar manyje įsikūnijo visa žmogiškosios meilės istorija.

Ir vis dėlto už savo beatodairišką pasitikėjimą likimu buvau nubaustas. Aš per ilgai atidėliojau kulminacinį momentą ir, kai jis pagaliau atėjo, viskas baigėsi vienu akimirksniu. Aš dar ilgai dejavau, dūsavau ir bandžiau ją glamonėti, bet ji tvirtai prisiglaudė prie manęs, sugriebusi mano rankas.

— Aš niekam tikęs.

— Nekalbėk kvailysčių, Bredli.

— Aš jau per senas.

— Mielasis, verčiau miegokim.

— Aš valandėlei išeisiu.

Išėjau nuogas į tamsų sodą, kur šviesa iš miegamojo išplėšė dulsvą kvadratą sudžiūvusios žolės ir pienių. Nuo jūros kilo rūkas ir lėtai plaukė pro namą, sukdamasis ir vyniodamasis lyg cigaretės dūmai. Įsiklausiau, bangų šnarėjimo nesigirdėjo, tik už nugaros ūktelėjęs lyg pelėda pradundėjo traukinys.