Айрис Мердок - Juodasis princas

Kai sugrįžau, ji jau buvo su tamsiai mėlynais šilko naktiniais, atsisegiojusi juos iki bambos. Aš užraičiau juos ligi pečių. Jos krūtys, apvalios ir sunkios, buvo tikra tobulybė, jaunystės įsikūnijimas. Plaukai išdžiūvo ir atrodė lyg švelnūs auksiniai pūkeliai. Akys didžiulės. Aš suklupau prieš ją ant kelių jos neliesdamas.

— Mielasis, nesijaudink.

— Aš nesijaudinu, — pasakiau. — Tik aš nė velniui netinku.

— Viskas bus gerai.

— Džuliana, aš senas.

— Nesąmonė. Aš matau, koks tu senas!

— Taip, bet... Kaip baisiai tu nusibrozdinai ranką ir koją. Vargšės letenėlės.

— Atsiprašau...

— Labai gražu, lyg tave būtų palietęs Dievas ir palikęs violetinį pėdsaką.

— Gulkis į lovą, Bredli.

— Tavo keliai kvepia Šiaurės jūra. Ar kas nors kada bučiavo tavo pėdas?

— Ne.

— Nuostabu. Gaila, kad aš toks niekam tikęs.

— Tu juk žinai, kad viskas bus gerai, Bredli. Aš tave myliu.

— Aš tavo vergas.

— Mudu susituoksim, ar taip?

— Tai neįmanoma.

— Negąsdink manęs taip sakydamas. Tu juk taip nemanai, tik šneki. Niekas negali mums sutrukdyti. Pagalvok apie tuos nelaiminguosius, kurie nori susituokti, bet negali. Mudu laisvi, nesusituokę su kitu žmogum, niekam neįsipareigoję. Tiesa, dar yra vargšelė Priscila, bet tegu ji gyvena su mumis.

Mes ją prižiūrėsim, ir jai bus gerai. Bredli, kam taip kvailai atsisakyti laimės? Aš žinau, tu ir neatsisakysi, argi taip galima? Jeigu patikėčiau, jog tai tiesa, imčiau rėkti.

— Nereikia rėkti.

— Gerai, tai kam tada tos abstrakčios šnekos?

— Tai tik instinktyvi savigyna.

— Bet tu man neatsakei: ar tu vesi mane, ką?

— Tu pakvaišai, — pasakiau. — Tačiau kartoju: aš tavo vergas. Tavo noras — man įstatymas.

— Na, tada viskas gerai. Ak, brangusis, aš taip pavargau.

Abu buvom pavargę. Kai užgesinome šviesą, ji ištarė:

— Ir dar noriu tau pasakyti, Bredli. Ši diena buvo pati laimingiausia mano gyvenime...

Po poros sekundžių aš jau miegojau. Pabudome auštant ir vėl apsikabinome, bet rezultatas buvo tas pats.

Kitą dieną rūkas neišsisklaidė, tik sutirštėjo ir vis plūdo nuo jūros, nepaliaudamas lėkė pro šalį, lyg šešėlių apgaubta būtų žygiavusi kariuomenė pasitikti tolimo priešo. Mudu žiūrėjome į jį pro langą, ankstų rytą sėdėdami greta savo mažytėje svetainėje.

Po pusryčių nusprendėme eiti paieškoti krautuvės. Oras atvėso, ir Džuliana vietoje apsiausto užsimetė mano švarką, nes per didįjį pinigų švaistymą parduotuvėse užmiršo jį nusipirkti. Žingsniavome takučiu išilgai upelio, apaugusio pipirnėmis; nuėję ligi iešmininko namelio perkirtome geležinkelį, o paskui per kuprotą tiltą, atsispindintį ramiame vandenyje, perėjome kanalą. Saulės spinduliai, prasimušę pro rūką, vyniojo galingus auksinius jo kamuolius, ir mes yrėmės per juos, lyg pro didžiulius sviedinius, kurie taip nė sykio ir nepalietė mūsų, kaip neliesdavo ir vienas kito. Buvau labai susikrimtęs dėl to, kas šiąnakt įvyko, tiksliau, dėl to, ko neįvyko, bet jaučiausi beprotiškai laimingas, jog Džuliana čia, su manim. Norėdamas mus pakankinti, aš pasakiau:

— Bet juk mudu negalim amžinai čia pasilikti...

— Būk geras, nekalbėk tokiu balsu. Vėl ta tavo „neviltis“. Prašau tavęs, nereikia.

— Aš tik konstatuoju tai, kas akivaizdu.

— Manau, mums dar reikėtų čionai pabūti ir pasimokyti laimės.

— Tai ne mano sritis.

— Žinau, bet aš tave mokysiu. Laikysiu tave čia, kol tu mintyse susitaikysi su tuo, kas turi įvykti.

— Tu kalbi apie mudviejų vestuves?

— Taip. Paskui aš išlaikysiu egzaminus, viskas bus...

— Įsivaizduok sau, kad aš senesnis negu...

— Ak, Bredli, gana. Tau būtinai reikia viską... kaip čia pasakius... pateisinti.

— Tai tu mane amžinai pateisinai. Net jeigu tu nustosi mane mylėti, aš vis tiek jau pateisintas.

— Vėl cituoji?

— Ne, tai mano žodžiai.

— Aš neketinu liautis tave mylėjus, ir gana šnekėti apie tavo amžių. Įkyrėjo.

— „Meluoja veidrodis, kad aš jau senas. Manoji meilė žydi kaip gėlė.“28

— O čia jau citata?

— Tai gana niekingas argumentas.

— Bredli, ar tu nieko many nepastebėjai?

— Kai ką, man regis, pastebėjau.

— Ar tau neatrodo, jog per pastarąsias porą trejetą dienų aš gerokai suaugau?

Buvau tai pastebėjęs.

— Taip.

— Aš buvau vaikas, galbūt tu ir dabar galvoji apie mane kaip apie vaiką, bet aš dabar jau moteris, tikra moteris.

— Ak, mano mergyte, laikykis už manęs, laikyk tvirtai, ir jeigu kada nors sumanyčiau tave palikti, nepaleisk manęs.

Perėjome pievą ir atsidūrėme kaimelyje, kur radome parduotuvę, o kai patraukėme atgal, rūkas jau buvo visai išsisklaidęs. Dabar kopos ir mūsų kiemas atrodė milžiniški ir spindėjo saulėje — akmenys, sudrėkę nuo rūko, tviskėjo visokiausiais atspalviais. Palikome pintinę su pirkiniais prie tvoros ir nubėgome iki jūros. Džuliana pasiūlė pasirinkti kuro židiniui, bet tai padaryti pasirodė nelengva, nes kiekvienas surastas pagaliukas atrodydavo toks gražus, jog buvo gaila deginti. Keletą medgalių ji sutiko paaukoti ugniai, ir, palikęs ją ant kranto, nutempiau juos per kopas į mūsų sandėlį, bet staiga tolumoje išvydau tai, nuo ko kraujas sustingo gyslose. Duobėtu keliuku nuo mūsų namo dviračiu važiavo uniformuotas žmogus.

Nebuvo jokių abejonių, kad jis lankėsi „Pataroje“. Daugiau čia nėra kur važiuoti. Aš numečiau malkas ir, atsigulęs smėlio daubelėje, pro šlapią geltoną žolę stebėjau dviratininką, kol jis dingo iš akių. Policininkas? Laiškanešys? Oficialūs asmenys visada kėlė man baimę. Ko jam čia reikia? Ar mūsų? Niekas nežino, kad mes čia. Nukrėtė šiurpas nuo kaltės ir siaubo, ir aš pagalvojau: atsidūriau rojuje ir neparodžiau jokio dėkingumo. Nerimavau, bandžiau sugriauti savo laimę, elgiausi kvailai. O štai dabar pamačiau, ką reiškia iš tikrųjų bijoti. Iki šiol aš tik vaidinau, kad būgštauju, nors bijoti nebuvo jokios priežasties.

Šūktelėjau Džulianai, kad einu namo automobilio ir atvažiuosiu paimti malkų, o ji tegu renka jas toliau. Norėjau pažiūrėti, ar dviratininkas ko nors nepaliko. Buvau beeinąs per kiemą, bet ji tuoj sušuko: „Palauk!“ — pasivijo mane, sučiupo už rankos ir nusijuokė. Nusigręžiau, slėpdamas išsigandusį veidą, ir ji nieko nepastebėjo.

Kai priėjom prie namo, ji liko sode ir ėmė apžiūrinėti akmenis, išdėliojusi juos eilute. Neparodydamas, jog skubu, nuėjau į priebutį ir atidariau duris. Ant kilimėlio gulėjo telegrama, aš greit pasilenkiau ir ją pakėliau. Tada įėjau į tualetą ir užsirakinau.

Telegrama buvo adresuota man. Drebančiais pirštais glamžiau voką. Pagaliau perplėšiau jį su visa telegrama. Teko sudėti jos puses. Tada perskaičiau: „Prašau kuo skubiau man paskambinti. Frensis.“

Įsistebeilijau į šiuos negailestingus žodžius. Jie galėjo reikšti tik viena — įvyko katastrofa. Gąsdino tai, kad šis įsibrovimas man buvo nesuvokiamas. Frensis mano adreso nežinojo. Kažkas jį išsiaiškino. Kas? Kodėl? Turbūt Arnoldas. Mudu pasielgėm neatsargiai — kada, kaip? Kokią lemtingą klaidą padarėm? Ko gero, Arnoldas jau pakeliui į čia, ir Frensis stengiasi mane perspėti.

— Ei! — sušuko Džuliana.

Atsakiau: „Einu“, — ir išėjau iš tualeto. Reikia tuojau pat nusigauti iki telefono, bet nieko nesakyti Džulianai.

— Gal pavalgom pietų, gerai? — tarė Džuliana. — Malkas galėsim parsivežti vėliau.

Ji vėl užtiesė stalą mėlyna staltiese baltais langeliais, į vidurį pastatė ąsotį su gėlėmis, kurį visuomet nukeldavo, kai sėsdavomės valgyti. Mudu jau turėjome savų įpročių. Aš pasakiau: