Айрис Мердок - Juodasis princas

— Džuliana, tai baisu, aš jaučiuosi labai tau nusikaltęs. Džiaugiuosi, kad tu pagailėjai motinos. Nereikia jų neapkęsti, turim jų pagailėti. Juk galų gale teisūs jie, o ne mes...

— Nuo tos minutės, kai jie užrakino duris, aš pasijutau lyg pabaisa. Bet laiminga pabaisa. Kartais norėdamas ištverti turi tapti pabaisa, šiaip ar taip, aš jau tiek suaugusi, kad tą suprasčiau.

— Tu pabėgai ir atėjai pas mane...

— Aš nusibrozdinau koją į tvorą. Ji visa dega. Pačiupinėk.

Ji uždėjo mano ranką sau ant šlaunies po sijonu. Oda buvo nubrozdinta, paraudusi ir iš tikrųjų degė.

Aš ją paliečiau ir nusideginau delną, aš troškau šios jaunos, mielos, atviraširdės būtybės, taip netikėtai, per tokį stebuklą man dovanotos. Atitraukiau ranką ir pats žengiau į šalį. To man buvo per daug.

— Džuliana, tu mano herojė, mano karalienė... Ak, kurgi mums eiti... pas mane negalima.

— Aš žinau. Jie tuoj bus tenai, Bredli, man reikia kur nors pabūti su tavim vienu.

— Taip. Bent jau tam, kad galėtume pagalvoti.

— Kodėl tu taip sakai?

— Aš jaučiuosi toks kaltas... dėl tų, kaip tu sakai, niautynių. Mudu dar nieko nenusprendėm, mudu negalim, nežinom...

— Bredli, na ir narsuolis gi tu, pasirodo! Nejaugi tu nori parsiųsti mane atgal pas tėvus? Išvyti kaip valkataujančią katę? Dabar mano namai — tu. Bredli, ar tu mane myli?

— Taip, taip, taip.

— Tuomet nieko nebijok ir viską imk į savo rankas. Pagalvok, Bredli, juk turėtų būti kokia slapta vieta, kur galėtume nueiti, na, kad ir į viešbutį.

— Ak, Džuliana, mums negalima eiti į viešutį. Nėra tokios slaptos vietos, kur galėtume nueiti... O Viešpatie, juk yra! Yra, yra, yra!

Buto durys buvo atlapotos. Nejau aš palikau jas neužrakintas? Gal ten viduje manęs jau laukia Arnoldas?

Tyliai įėjau ir sustojęs hole įsiklausiau. Išgirdau kažkokį šnaresį, atrodo, iš miegamojo. Paskui atsklido keistas garsas, lyg būtų sudejavęs paukštis, toks tilstantis „ū-ū-ū“... Sukaustytas siaubo sustingau. Ir staiga visiškai aiškiai išgirdau žiovaujant. Žengiau pirmyn ir atvėriau miegamojo duris.

Ant mano lovos sėdėjo Priscila. Buvo apsivilkusi jau pažįstamu mėlynu švarkeliu ir sijonu, jau gerokai sulamdytu.

Buvo nusiavusi batelius ir per kojines trynėsi kojų pirštus. Ištarė:

— A štai ir tu. — Ir toliau trynė ir kasėsi pirštus, įdėmiai juos apžiūrinėdama. Palenkusi galvą vėl nusižiovavo.

— Priscila! Ką tu čia veiki?

— Nusprendžiau grįžti pas tave. Jie manęs neleido, bet aš atvažiavau. Jie atidavė mane į gydytojų rankas. Šie norėjo palikti mane ligoninėje, bet aš nesutikau. Ten bepročiai, o aš juk ne beprotė. Mane gydė elektrošoku. Siaubinga. Klyki ir blaškaisi po kambarį. Tave laiko. Užsigavau ranką. Žiūrėk.

Ji kalbėjo labai lėtai. Paskui rūpestingai ėmė vilktis savo mėlyną švarką.

— Priscila, tu negali čia pasilikti. Manęs jau laukia. Mes tuoj pat išvykstam iš Londono.

Džuliana buvo Oksfordo gatvėje, daviau jai pinigų, kad nusipirktų ką nors iš drabužių.

— Pažiūrėk. — Priscila užsiraitė palaidinės rankovę. Visa jos ranka buvo vienų mėlynių. — O gal jie mane taip laikė? Turbūt laikė. Jie turėjo kažką panašaus į tramdomuosius marškinius, bet man jų nebuvo užvilkę. Atrodo, lyg ne. Neprisimenu. Nieko nebesusigaudau. Kokia nauda iš tokio gydymo, dabar mano galva išvis nebeveikia. Iš pradžių dar nesupratau. Norėjau pasiklausti tavęs, bet tu neatėjai. O Kristiana ir Arnoldas visą laiką plepėjo ir juokėsi, ir aš niekaip negalėjau nusiraminti dėl to triukšmo. Jaučiausi ten svetima, lyg vargšė giminaitė. Žmogus turi gyventi tarp savųjų. Padėk man išsiskirti. Su jais man gėda apie tai kalbėtis, jiems gyvenime viskas taip sklandu, viskas taip sekasi. Su jais nėra kada nė pasikalbėti, jie amžinai skuba... o paskui dar prikalbėjo mane gydytis tuo elektrošoku. Niekada nieko nereikia spręsti paskubomis. Vis vien pasigailėsi. Ak, Bredli, be reikalo man darė tuos elektrošokus. Jaučiuosi taip, lyg per juos sunaikino man smegenis. Matyt, nevalia versti žmogaus gydytis elektrošoku, tiesa?

— Kur Arnoldas? — paklausiau.

— Ką tik išėjo su Frensiu.

— Jis buvo čia?

— Taip, buvo atėjęs manęs. Aš išėjau tuoj po pusryčių. Aš jų nė nevalgiau, pastaruoju metu aš išvis nebegaliu valgyti, net maisto kvapo nepakenčiu. Bredli, aš noriu, kad tu nueitum su manim pas advokatą ir dar nuvestum mane į kirpyklą, man reikia išsiplauti galvą. Manau, galėčiau tai padaryti, manęs tai per daug nenuvargintų. Paskui turbūt reikėtų pailsėti. Ką Rodžeris sakė apie mano audinių palantiną? Aš taip dėl jo rūpinuos. Kodėl tu pas mane neatėjai? Aš visą laiką tavęs klausinėjau. Norėčiau, kad dar šįryt nuvestum mane pas advokatą.

— Priscila, aš niekur negaliu su tavim eiti. Man reikia tuojau pat dingti iš Londono. Ak, ir kam gi tu atėjai!

— Ką pasakė Rodžeris apie mano audinių palantiną?

— Jis pardavė jį. Atiduos tau pinigus.

— Negali būti! Jis toks gražus, toks ypatingas...

— Prašau, neverk...

— Aš neverkiu. Atėjau pėsčia iš Noting Hilo, o juk man negalima, aš sergu. Geriau aš pasėdėsiu svetainėje. Ar tu neišvirtum man arbatos?

Ji sunkiai pasikėlė ir praėjo pro mane. Nuo jos tvoskė kažkoks nemalonus lyg žvėries tvaikas, sumišęs su ligoninės kvapu. Turbūt formalino. Apsiblausęs veidas išbrinko, apatinė lūpa atvėpo tarytum nuo pašaipos. Ji lėtai ir atsargiai atsisėdo į krėslą, kojas užsikėlė ant suolelio.

— Priscila, tu negali čia pasilikti! Man reikia išvykti iš Londono!

Ji plačiai nusižiovavo, jos nosis užsirietė, akys susiaurėjo, vieną ranką kyštelėjo į užantį ir ėmė kasytis pažastį. Paskui pasitrynė akis ir pradėjo sagstytis vidurines palaidinės sagas.

— Aš vis žiovauju ir žiovauju, ir be perstojo kasausi, ir skauda kojas, ir negaliu ramiai nusėdėti. Turbūt nuo elektros. Bredli, tu nepaliksi manęs, tiesa? Man nieko nebeliko, tik tu vienas, neišvažiuok. Kaip tu pasakei? Rodžeris tikrai pardavė mano audinę?

— Užplikysiu tau arbatos, — pasakiau, kad tik galėčiau išeiti iš kambario. Nuėjau į virtuvę ir tikrai užkaičiau arbatinuką.

Siaubingai nusiminiau, išvydęs, kaip atrodo Priscila, bet, suprantama, negalėjo būti nė kalbos, kad pakeisčiau planus. Ką sugalvoti? Po pusvalandžio turiu susitikti su Džuliana. Jeigu laiku nepasirodysiu, ji ateis čionai. Ir nežinia kodėl pradingęs Arnoldas kiekvieną minutę gali vėl sugrįžti.

Kažkas įėjo pro laukujas duris. Išnėriau iš virtuvės pasirengęs prireikus ištrūkti į laisvę. Tarpdury su tokia jėga užlėkiau ant Frensio, jog beveik jį išgrūdau. Mudu nusitvėrėme vienas už kito.

— Kur Arnoldas?

— Aš jį suklaidinau, bet jums reikėtų paskubėti.

Ištempiau Frensį į kiemą. Taip galėsiu pamatyti Arnoldą iš tolo. Frensio atsiradimas man buvo tikras išsigelbėjimas, stipriai laikiau jį už abiejų rankovių, jeigu jis kartais sumanytų pasprukti, bet jis, regis, nė neketino to daryti. Jis tik patenkintas kvailai vypsojo.

— Kaip jums tai pavyko?

— Pasakiau, kad lyg ir mačiau, kaip judu su Džuliana įėjote į alinę Šaftsberio aveniu, pasakiau, kad jūs ten nuolatinis lankytojas, ir jis nulėkė tenai, bet tuoj grįš.

— Jis jums papasakojo...

— Jis papasakojo Kristianai, o ji man. Krisė vos nepakvaišo iš džiaugsmo.

— Frensi, paklausykit. Aš šiandien išvykstu su Džuliana. Labai norėčiau, kad jūs pabūtumėt su Priscila čia ar Noting Hile, kur ji panorės. Štai jums čekis nemažai sumai, aš duosiu jums ir daugiau.