Айрис Мердок - Juodasis princas

Stovėjau tirštoje slegiančioje miesto tamsoje, alsavau dulkėtų kopų kvapu, ir su kiekvienu įkvėpimu ėmė vis didesnė baimė. Man pasirodė, kad iš Bafinų namo pro aukštą tamsų langą laiptų aikštelėje į mane kažkas žiūri. Įsižiūrėjęs išvydau siluetą ir blyškų veidą, atsuktą į mane. Tai buvo Reičelė. Gal minutę mes ramiai, nejudėdami žiūrėjome vienas į kitą. Paskui aš nusukau akis, kaip žvėris, neatlaikęs žmogaus žvilgsnio, ir pradėjau vaikščioti šaligatviu pirmyn atgal, laukdamas. Užsidegė gatvės žibintai.

Gal po penkių minučių iš namo išėjo Arnoldas. Pažinau jį iš figūros, nors veido negalėjau įžiūrėti. Pasukau atgal prie buko, jis mane pasivijo ir tylėdamas ėmė eiti greta. Žibintas iš arti apšvietė vieną pusę medžio, nuo jo šviesos lapai pasidarė permatomi, nusidažė vyno raudonumo spalva ir ryškiai atsiskyrė vienas nuo kito. Mudu sustojome tirštoje tamsoje po medžiu, stengdamiesi įžvelgti vienas kito veidą.

Arnoldas tarė:

— Atleiskit, kad aš taip įsikarščiavau.

— Nieko.

— Dabar viskas išaiškėjo.

— Taip.

— Atleiskit, kad prišnekėjau jums tokių absurdiškų dalykų, kad kreipsiuos į įstatymus ir panašiai.

— Na ką jūs.

— Aš nežinojau — pasirodo, beveik nieko ir neįvyko.

— O!

— Noriu pasakyti, kad neatsižvelgiau į laiką. Iš Džulianos kalbų šią popietę man pasirodė, jog tai trunka jau gana ilgai. O dabar aš supratau, jog viskas prasidėjo tik vakar vakare.

— Nuo vakar vakaro daug kas pasikeitė, — atsakiau, — patys žinote, juk ir jūs abu be darbo nesėdėjote.

— Jums turbūt juokinga, kad mudu su Reičele šį menkniekį taip paėmėm į širdį?

— Matau, jūs keičiate taktiką, — pasakiau.

— Ką?

— Kalbėkit toliau.

— Dabar Džuliana mums viską paaiškino ir viskas dabar aišku.

— Kas būtent?

— Žinoma, ji buvo priblokšta ir sujaudinta, ji sako, jai pasidarė jūsų gaila.

— Aš jumis netikiu, bet vis tiek kalbėkit toliau.

— Ir, žinoma, jos savimeilė buvo paglostyta...

— Ką ji veikia dabar?

— Dabar? Guli ant lovos ir bliauna.

— O Viešpatie!

— Bet nesijaudinkit dėl jos, Bredli.

— Ak, gerai.

— Aš norėjau paaiškinti... Dabar ji mums viską papasakojo, ir mes supratom, jog, tiesą sakant, nieko neįvyko, audra vandens stiklinėje, ir ji su mumis sutinka.

— Tikrai?

— Ji prašo jus atleisti, kad taip įsijausmino ir taip kvailai elgėsi, ir labai prašo, kad nebandytumėt su ja susitikti.

— Arnoldai, ji tikrai taip pasakė?

— Taip.

Aš sugriebiau jį už pečių ir patraukiau kelis žingsnius, kad žibinto šviesa kristų jam į veidą. Iš pradžių jis bandė ištrūkti, paskui nurimo.

— Arnoldai, ji iš tiesų taip pasakė?

— Taip.

Aš jį paleidau, ir mes abu instinktyviai grįžome atgal į šešėlį. Jis niūriai dėbsojo į mane, veidą iškreipė įtampa, jame jautėsi tvirtas pasiryžimas. Tai jau nebebuvo tas raudonas, piktas, priešiškas veidas, kokį aš mačiau rytą. Jis pasidarė energingas, neįžvelgiamas ir nieko man nesakė.

— Bredli, pasistenkit elgtis padoriai. Jeigu jūs dabar nusiraminsit ir kuriam laikui pasitrauksit, viskas praeis savaime, ir vėliau jūs galėsite matytis su ja kaip anksčiau. Nesąmonė, tik pora pasimatymų. Negalima amžinai prisirišti vienam prie kito per porą pasimatymų! Tai tik fantazijos. Gana skrajoti padebesiais. Tiesą sakant, Džuliana dėl visos šios kvailos istorijos jaučiasi baisiai nepatogiai...

— Nepatogiai?

— Taip, ir jums būtų protingiausia pasitraukti. Pasigailėkit mergaitės. Leiskit jai susigrąžinti orumą. Merginoms šis jausmas tiek daug reiškia. Jai atrodo, kad ji pažemino save į viską taip rimtai pažiūrėjusi, išstatė save pajuokai. Jeigu jūs dabar su ja susitiktumėt, ji tik paraustų ir imtų kikenti, jai gaila jūsų ir gėda dėl savęs. Dabar ji supranta, kaip kvaila buvo į viską žiūrėti rimtai ir daryti iš to dramą. Ji pripažįsta, jog buvo pamaloninta ir jai mažumėlę apsvaigo galva nuo tokios staigmenos. Tačiau pamačiusi, kad mes nepritariam jos užsidegimui, ji atsikvošėjo. Ji jau supranta, kad visa tai nesąmonės, kad tai neįmanoma, — supranta, praktiniais klausimais ji protingai mąsto. Pasitelkit savo vaizduotę ir pasistenkit įsivaizduoti, kaip ji dabar jaučiasi! Ji nėra tiek kvaila, kad manytų, jog esate ją beviltiškai įsimylėjęs. Ji sakė, jog labai apgailestauja dėl visko ir tik prašo, kad jūs kol kas neieškotumėt, kaip su ja susitikti. Verčiau padaryti nedidelę pertrauką. Mes vis tiek išvažiuojam atostogų — greitai, jau poryt. Nusprendėm nusivežti ją į Veneciją. Ji seniai to norėjo. Jau esame buvę Romoje ir Florencijoje, o Venecijoje dar ne, ir ji svajoja tenai nuvykti. Išsinuomosim ten butą ir pagyvensim turbūt iki vasaros pabaigos. Džuliana baisiausiai džiaugiasi.

Manau, kad vietos pakeitimas nepakenks ir mano knygai. Tai štai. Man labai nemalonu, kad aš šiandien taip pasikarščiavau. Tikriausiai palaikėte mane visišku idiotu. Tikiuosi, jūs jau nebepykstate?

— Nė kiek, — ištariau.

— Aš tik stengiuosi daryti kaip geriau. Kur dingsi, tėvo pareiga. Labai prašau, pasistenkit suprasti. Džulianos labui būtų geriausia viską ramiai paversti niekais. Pasišalinkit ir laikykitės tyliai, gerai? Ir nereikia jokių širdį draskančių laiškų ar dar ko. Duokite mergaitei ramybę, tegu vėl džiaugiasi gyvenimu. Juk jūs nenorite vaikytis jos lyg šmėkla? Ar paliksite ją ramybėje, Bredli?

— Gerai, — atsakiau.

— Ar galiu jumis pasikliauti?

— Aš juk nesu visiškas kvailys ir kai ką suprantu. Aš šiandien taip pat buvau pernelyg iškilmingai nusiteikęs. Aš nelaukiau tokios jūsų reakcijos ir baisiausiai susikrimtau. Bet dabar matau — iš tiesų bus geriau viską paversti niekais ir laikyti tik audra vandens stiklinėje. Gerai, gerai. Man turbūt irgi dabar geriau pasitraukti ir pabandyti atgauti savo orumą...

— Bredli, man lyg akmuo nuo širdies nukrito. Žinojau, kad pasielgsite kilniai mergaitės labui. Ačiū jums, ačiū. Viešpatie, koks palengvėjimas. Bėgu pas Reičelę. Beje, ji siunčia jums linkėjimus.

— Kas?

— Reičelė.

— Perduokit linkėjimų ir nuo manęs. Labanakt. Tikiuosi, maloniai praleisite laiką Venecijoje.

Jis vėl šūktelėjo man:

— Bet ar jūs tikrai sudraskėte laišką?

— Taip.

Nuėjau namo, galvoje man sukosi mintys, kurias išdėstysiu kitame skyriuje. Parėjęs radau laiškelį nuo Frensio: jis prašė mane užeiti pas Priscilą.

Kai mes bandome — ypač ištikti skausmo ar krizės — įsiskverbti į kito žmogaus sielos paslaptį, įsivaizduojame ją ne kaip abejonių ir prieštaravimų maišatį, kokia tuo metu yra mūsų pačių siela, o kaip visiškai aiškių ir apibrėžtų slaptų jausmų ir minčių talpyklą. Todėl man tada ir į galvą neatėjo, jog Džuliana gali būti apimta begalinės panikos. Vienu procentu aš tikėjau, kad ji jaučiasi panašiai, kaip apsakė Arnoldas — sumišusi, susikrimtusi, išsigandusi, jog taip apsikvailino. Devyniasdešimt devyniais procentais buvau linkęs manyti visai kitaip. Arnoldas pamelavo. Juk visiška netiesa, kad Reičelė „siunčia man linkėjimus“. Puikiai žinojau, jog esu nusipelnęs amžiną jos neapykantą. Reičelė ne iš tų, kurios atleidžia. Vadinasi, jis pamelavo ir apie Džulianą. Ir jo kalba nenuosekli. Jeigu ji guli ir gailiai verkia, tai kaip ji gali džiaugtis dėl kelionės į Veneciją? Ir kodėl jie taip skubinasi dingti iš Anglijos? Ne. Mudviejų jausmai vieno kitam nėra iliuzija. Aš myliu ją, o ji — mane. Greičiau jau galėtum nepatikėti tuo, ką matai savo akimis, negu tuo, ką ta mergaitė taip džiūgaudama ir taip iškilmingai tvirtino vakar ir šiandien rytą.