Айрис Мердок - Juodasis princas

Pažiūrėjau į laikrodį, jis rodė aštuonias. Patikrinau, kiek laiko, telefonu, ir man taip pat atsakė, kad aštuonios. Išėjau į kiemą, bet toli nesitraukiau, kad girdėčiau telefoną, ir sustojau apmiręs. Pasirodė Rigbis su vienu iš savo įtartinų draugelių, ir aš taip lėtai ir keistai pakėliau ranką pasisveikinti, jog jie dar ilgai gręžiojosi per petį. Buvau bebėgąs iki gėlių parduotuvės, bet apsigalvojau. O jeigu ji nepaskambins? Vėl įėjau vidun ir vėl pažvelgiau į laikrodį, įnirtingai jį pakračiau. Praėjo begalė laiko, o jis teberodė ketvirtį po aštuonių. Persikrausčiau į svetainę ir pabandžiau įsikniaubti į kilimą, bet ir tai kažkodėl jau negelbėjo, man reikėjo krutėti, blaškytis. Sukinėjausi, laksčiau po kambarį kalendamas dantimis. Pabandžiau sušvilpti, bet nieko neišėjo. Stengiausi giliai kvėpuoti, tačiau tarp dviejų įkvėpimų savęs nebejausdavau ir karštligiškai gaudydavau orą.

Apie devintą kažkas paskambino į duris. Nutykinau prie jų ir pažiūrėjau pro matinį stiklą. Tai buvo Džuliana. Pabandžiau greit susitvardyti ir atidariau. Ji skriste įskrido vidun. Aš vos spėjau užtrenkti duris koja, kai ji įstūmė mane į svetainę. Rankomis apsivijo man apie kaklą, ir aš apglėbiau ją vaiskioje tamsoje, ir jau nebekalenau dantimis, o verkiau ir juokiausi, ji irgi juokėsi ir virpėjo, ir mudu susmukome ant grindų.

— Bredli, ačiū Dievui, aš taip bijojau, kad tu nepersigalvotum, nebegalėjau sulaukti dešimtos.

— Kvailute. O... tu atėjai... tu atėjai...

— Bredli, aš myliu tave, myliu, tai tikra. Aš supratau šitai labai aiškiai, kai mudu vakar išsiskyrėme. Aš negalėjau užmigti, dievai žino, kas man darėsi. Taip man dar nėra buvę. Tai meilė, tuo neįmanoma abejoti, tiesa?

— Ne, — atsakiau, — neįmanoma. Jeigu kyla abejonių, vadinasi, jau ne tai.

— Na, matai!

— O kaip ponas Belingas?

— Ak, Bredli, nebekankink manęs su tuo Belingu. Tai buvo tik įgeidis, vaikiškas kaprizas. Nebėra jokio Belingo, nieko nebėra, tik mano meilė tau, tikrai. Be to, jis manęs iš tiesų nė nemylėjo, niekada nemylėjo taip kaip tu...

— Suprantama, aš padariau tau įspūdį. Gal viskas tiktai dėl to?

— Aš myliu tave. Aš siaubingai jaudinuosi, bet kartu esu visiškai rami. Argi tai neįrodo, kad įvyko kažkas nepaprasta. Aš tarytum arkangelas. Galiu su tavim kalbėtis, galiu tave įtikinti, pamatysi. Juk mudu turim begalę laiko, ar ne, Bredli?

Nuo jos klausimo, tiksliau, tvirtinimo, į mane padvelkė išblaivinantis šaltukas. Laikas, planai, ateitis.

— Taip, mieloji, mudu turim begalę laiko.

Mudu kiūtojom ant grindų: aš sėdėjau parietęs kojas, ji klūpojo ant kelių, palinkusi virš manęs, ir glostė man plaukus ir kaklą. Paskui atrišo kaklaraištį. Aš nusijuokiau.

— Viskas gerai, Bredli, ko tu panikuoji, aš tik noriu pažiūrėti į tave. Aš apie nieką daugiau negalvoju — noriu tik žiūrėti į tave, liesti tave ir jausti, koks tai stebuklas...

— Kad A myli B, o B myli A. Tai iš tiesų retenybė.

— Tavo tokia graži galva!

— Kitados aš kyštelėjau ją pro tavo lopšio užuolaidėles.

— O aš pamilau tave iš pirmo žvilgsnio.

— Galėčiau pakišti ją po tavo automobilio ratais.

— Kad nors prisiminčiau, kada aš pirmąkart tave pamačiau!

Aš staiga pagalvojau, jog visus savo darbus ir reikalus galėčiau prisiminti, pavartęs kurią iš senų užrašų knygelių (jas visas tebeturiu). Viską, ką veikiau tą dieną, kai gimė Džuliana. Tikriausiai sprendžiau kokią nors mokesčių problemą arba valgiau priešpiečius su Grei Pelhemu.

— O kada tu mane pamilai? Juk dabar jau galime apie tai kalbėtis, ar ne?

— Dabar jau galime. Man regis, tai įvyko tada, kai nagrinėjome „Hamletą“.

— Tiktai tada! Bredli, tu mane gąsdini. Iš tiesų, gal tu dar kartą pagalvok. Gal tai tik trumpalaikis emocinis impulsas? Gal tu paprasčiausiai susipainiojai? Gal po savaitės tavo jausmai man visiškai pasikeis? O aš maniau...

— Džuliana, nejau tu kalbi rimtai? Ne, ne, juk tu matai, kas man darosi. Nebėra praeities, nebėra istorijos. Viskas pastatyta ant kortos.

— Žinau...

— Čia nieko nepasversi, neapskaičiuosi. Bet... ak, mano mylimoji... mums nebus lengva. Eikš pas mane. — Prisitraukiau ją prie savęs ir priglaudžiau jos liūtišką galvą sau prie krūtinės.

— Nematau čia jokių sunkumų, — ištarė ji į mano švarius melsvus su dryželiais marškinius ir atsagstė viršutines sagas. — Žinoma, nėra ko skubėti, reikia išlaikyti laiko patikrinimą... skubėti neverta....

— Gerai sakai, — pritariau jai, — skubėti neverta...

Lengva pasakyti, kai ji įkišo ranką man po marškiniais ir dūsaudama ėmė pašyti susivijusius žilus plaukus man ant krūtinės.

— Juk aš nieko blogo nedarau, tiesa? Juk nesielgiu begėdiškai?

— Ne, Džuliana, ne, mano širdele.

— Noriu tave paliesti. Kaip puiku, kad turiu tam teisę...

— Džuliana, tu pakvaišai... tu išprotėjai...

— Manau, mudu turime ramiai ir neskubėdami pažinti vienas kitą ir sakyti vienas kitam teisybę, sakyti viską ir žiūrėti vienas kitam į akis, kaip dabar... jaučiu, kad galėčiau metų metus taip žiūrėti tau į akis... tai lyg penas... tiktai žiūrėti, ir viskas... Ar ir tu taip jauti?

— Maža ką aš jaučiu, — atsakiau. — Kai kuriuos iš mano jausmų yra išreiškęs Marvelis. Bet svarbiausia aš jaučiu — ne, leisk man pasakyti, — štai ką. Aš visiškai nevertas tavo meilės. Nepradėsiu čia nuobodžiai dėstyti, kodėl... bet patikėk manim. Gerai, aš pasiruošęs pasiduoti lėtai tėkmei, kaip tu sakai, o tu stenkis įtikinti mane ir save, jog iš tiesų visa tai jauti. Tik nereikia jokių saitų, jokių įsipareigojimų...

— Bet aš jau prisirišau...

— Tu turi būti visiškai laisva...

— Bredli, nereikia...

— Manau, mums nederėtų tarti kai kurių žodžių.

— Kokių žodžių?

— „Myliu“, „įsimylėjau“.

— Mano nuomone, tai kvaila. Bet kadangi mes turime akis, tai galime apsieiti ir be jų. Žiūrėk, argi tu nematai to, ko nenori ištarti?

— Na, nereikia to niekaip vadinti. Turėkim kantrybės ir palaukim, kas bus toliau.

— Tu taip keistai kalbi — tu jaudiniesi...

— Aš išsigandęs.

— O aš ne. Dar niekad nesijaučiau tokia drąsi. Ko gi tu bijai? Ir kodėl sakai, jog mums nebus lengva. Kokius sunkumus tu turi galvoje?

— Aš daug vyresnis už tave. Labai daug. Tai didžiulis sunkumas.

— Ak, šitai... Na, čia tik formalumas. Tai mūsų neliečia.

— Ne, liečia, — pasakiau. Aš jau pajutau, kad liečia.

— Ir tai viskas, ką norėjai pasakyti.

Aš dvejojau.

— Taip.

Man dar daug teks jai iškloti. Bet ne šiandien.

— O tai ne...

— Ak, Džuliana, tu manęs nepažįsti, tu juk manęs nepažįsti...

— O tai ne Kristiana?

— Kas? Kristiana? Viešpatie, ne!

— Ačiū Dievui. Žinai, Bredli, kai tėtis šnekėjo apie tai, kaip sutaikyti tave su Kristiana, aš taip kankinausi... iki tol... tada aš tikriausiai ir supratau, ką tu man reiški...

— Kaip Ema ir ponas Naitlis.

— Taip. Supranti, visą tą laiką, kai aš tave pažįstu, tu visuomet būdavai vienas, visiškai vienas, vienišius.

— Lyg stulpas dykumoje.

— Ir vakar aš jaudinausi dėl Kristianos...

— Ne, ne, Krisė puiki moteris, ir net mano neapykanta jai praėjo, bet ji man — niekas. Tu išlaisvinai mane iš daugelio raizgų. Aš dar papasakosiu tau... vėliau... viską...

— Na, o amžius neturi reikšmės, daugeliui merginų patinka vyresni už jas vyrai. Vadinasi, viskas paprasta ir aišku. Aš kol kas dar nieko nesakiau tėvams nei vakar, nei šįryt, norėjau pirma įsitikinti, kad tu nepersigalvojai. Pasakysiu jiems šiandien...