Айрис Мердок - Juodasis princas

— Vargšas Bredlis, — tarė Džuliana.

— Atleisk man.

— Tai dėl muzikos, taip?

— Ne. Tai dėl tavęs. Atleisk.

Mudu tylėjome, kaip man pasirodė, visą amžinybę. Aš atsidusau, atsirėmiau į koloną ir pavėlavusios ašaros, tylios ir ramios, vėl ėmė plūsti į akis ir pasruvo per veidą. Apžiūrinėjau mėlynus Džulianos batelius.

Džuliana tarė:

— Kaip suprasti — dėl manęs?

— Aš tave beprotiškai įsimylėjau. Bet tu dėl to nesijaudink.

Džuliana švilptelėjo. Ne, ne visai taip. Ji tik iškvėpė orą, susimąsčiusi, susikaupusi.

Po kurio laiko pasakė:

— Apskritai tai aš numaniau.

— Kaip, iš kur tu sužinojai? — nustebau aš, pasitryniau ranka veidą ir įsikniaubiau lūpomis į savo drėgną delną.

— Iš to, kaip tu mane pabučiavai pereitą savaitę.

— A... Na, ką gi. Atleisk. O dabar, manau, man būtų geriausia eiti namo. Rytoj aš išvažiuosiu iš Londono. Atsiprašau, kad sugadinau tau vakarą. Tikiuosi, tu man atleisi, kad elgiausi kaip tikras galvijas. Tikiuosi, tu neišsipurvinai savo gražiosios suknelės. Labanakt.

Aš iš tiesų atsistojau. Jaučiausi tuščias ir lengvas, galėjau eiti. Pirmiausia kūnas, paskui dvasia. Nužingsniavau į Henrietos gatvę.

Džuliana atsidūrė priešais mane. Išvydau jos veidą — paukščio kaukę, lapės kaukę — įsitempusį ir šviesų.

— Bredli, nenueik. Pasėdėkim dar truputėlį. — Ji uždėjo delną man ant alkūnės.

Aš atšlijau.

— Tai ne žaidimas mažoms mergaitėms, — pasakiau.

Mudu žiūrėjome vienas į kitą.

— Atsisėskim. Prašau.

Aš sugrįžau prie kolonos. Atsisėdau ir užsidengiau veidą rankomis. Paskui pajutau, kad Džuliana stengiasi pakišti ranką man po alkūne. Atstūmiau ją. Ir taip ryžtingai, su tokiu įniršiu, lyg tą akimirką būčiau jos nekentęs ir galėjęs užmušti.

— Bredli, nereikia... taip... Pasakyk man ką nors.

— Neliesk manęs, — pasakiau.

— Gerai, neliesiu. Tik pasakyk ką nors.

— Nėra apie ką kalbėti. Aš padariau tai, ko prisiekiau niekada nedaryti, papasakojau, kas man nutiko. Sunku perdėti, manau, tu ir taip supratai, kaip tai rimta. Rytoj padarysiu tai, ką jau seniai turėjau padaryti, — išvažiuosiu. Bet nuolaidžiauti tavo mergiškai tuštybei ir išstatyti savo jausmų parodai neketinu.

— Klausyk, klausyk, Bredli. Aš nemoku aiškintis, nemoku ginčytis, bet suprask: negali viso to išversti ant manęs ir pabėgti. Tai negarbinga. Suprask.

— Kas čia begali būti garbinga, — atsakiau. — Man rūpi tik išgyventi. Suprantu tavo smalsumą ir natūralu, kad nori jį patenkinti. Turbūt paprasčiausias mandagumas reikalauja, kad nebūčiau tau toks šiurkštus. Bet man, dievaži, nerūpi, ar aš įžeisiu tavo jausmus, ar ne. Tai, ko gero, blogiausia, ką esu padaręs gyvenime. Tačiau kas padaryta, padaryta, tad nėra ko ilgai šnekėti ir narplioti savo išgyvenimus, net jeigu tau tas teikia malonumą.

— Ir tu nenori papasakoti man apie savo meilę?

Klausimas pribloškė savo paprastumu. Atsakymas į jį man buvo labai aiškus.

— Ne, viskas jau sugadinta. Aš šimtą kartų įsivaizdavau, kaip tau prisipažinsiu, bet tai buvo iš fantazijų pasaulio. Realiame pasaulyje to negali būti. Realiame pasaulyje tai neįmanoma. Nesakau, kad tai būtų nusikaltimas, tiesiog tai — absurdas. Aš šaltas kaip ledas, man viskas vis tiek. Na, ko gi tu nori? Kad aš apdainuočiau tavo akis?

— Tu pasakei, kad myli... nejau viskas iš karto... praėjo?

— Ne. Bet... žodžių jau nebėra... aš turiu tai nešioti savo širdyje, su tuo gyventi. Kol tylėjau, galėjau be galo vaizduotis sau, kaip tau tai sakau. Dabar... man nupjautas liežuvis.

— Aš... Bredli, nenueik... man reikia... ak, padėk man rasti žodžių... Tai labai svarbu... Juk tai liečia ir mane... Tu kalbi tiktai apie save.

— O apie ką gi dar kalbėti? — atsakiau aš. — Tu gyveni tik mano svajonėse.

— Netiesa. Aš gyva. Aš tave girdžiu. Aš gal kenčiu.

— Kenti? Tu? — Aš nusijuokiau ir atsistojau eiti.

Bet nespėjau nė žingsnio žengti, kai Džuliana, nė nepakilusi iš vietos, nutvėrė mane už rankos. Pažvelgiau žemyn jai į veidą. Norėjau ištraukti ranką, bet smegenų komanda pasimetė kažkur pusiaukelėje. Stovėjau ir žiūrėjau į jos atkaklų veidą, kuris staiga pasidarė griežtesnis ir senesnis. Ji žvelgė į mane be jokio švelnumo, paniurusi, akys susiaurėjusios tarsi du klausiantys stačiakampiai, lūpos prasivėrusios, nosis suraukta iš reiklaus nepatiklumo.

— Prašau atsisėsti, — tarė ji.

Aš atsisėdau, ir ji paleido mano ranką.

Mudu žiūrėjome vienas į kitą.

— Bredli, tu negali nueiti.

— Atrodo, taip. Žinai, tu labai žiauri panelė.

— Tai nėra žiaurumas. Man reikia suprasti. Tu sakai, kad galvoji tik apie save. Gerai. Aš irgi galvoju apie save. Tu pats pradėjai ir negali baigti, kada tik tau šaus į galvą. Aš lygiateisė partnerė šiame žaidime.

— Tikiuosi, šis žaidimas tau smagus. Turbūt malonu išvysti kraują ant nagučių. Bus apie ką pagalvoti atsigulus į lovytę prieš miegą.

— Nebūk storžievis, Bredli. Aš nekalta. Aš neprašiau, kad mane įsimylėtum. Man tai nė į galvą neatėjo. Kada tai įvyko? Kada tu pradėjai mane pastebėti?

— Klausyk, Džuliana, — atsakiau, — panašūs prisiminimai būna malonūs, kai du žmonės myli vienas kitą. Bet kai vienas myli, kitas — ne, jie netenka savo žavesio. Tai, kad aš turėjau nelaimę tave įsimylėti, visai nereiškia, jog aš nematau, kokia tu esi: tu labai jauna, labai neišsilavinusi, labai nepatyrusi ir daugeliu atžvilgiu labai kvaila mergaitė. Ir tu nesulauksi, kad aš imčiau glostyti tavo savimeilę pasakodamas savo meilės istoriją. Žinau, tave tai pralinksmintų. Gal net pradėtum džiūgauti. Tačiau pasistenk būti šiek tiek suaugesnė ir paprasčiausiai viską užmiršk. Tai tau ne žaislas. Tau nepasiseks patenkinti nei savo smalsumo, nei garbėtroškos. Viliuosi, kad, ne taip kaip aš, tu mokėsi laikyti liežuvį už dantų. Aš negaliu paliepti tau nesišnabždėti pakampėmis ir nesišaipyti iš manęs — aš tik prašau tavęs to nedaryti.

Kiek palūkėjusi, Džuliana pasakė:

— Man regis, tu manęs visai nepažįsti. Ar tu tikras, kad myli būtent mane?

— Gerai. Tarkim, aš galiu pasikliauti tavo diskretiškumu. Na, o dabar išvaduok mane nuo šio žiauraus ir neprideramo tardymo.

Dar truputį patylėjusi, Džuliana tarė:

— Vadinasi, rytoj tu išvažiuoji? O kur?

— Į užsienį.

— Na, o ką man, tavo nuomone, daryti? Perbraukti šį vakarą ir užmiršti?

— Taip.

— Ir tu manai, tai įmanoma.

— Tu puikiai supranti, ką aš turiu galvoje.

— Aišku. O kiek laiko prireiks tau, kol išsivaduosi nuo to, kaip tu sakai, nelaimingo susižavėjimo?

— Aš nevartojau žodžio „susižavėjimas“.

— Na, o jei aš pasakysiu, kad tu tik nori miegoti su manimi?

— Sakyk sau.

— Vadinasi, tau tas pats, ką aš manau?

— Dabar tas pats.

— Todėl, kad tu sugadinai visą savo meilės džiaugsmą, perkėlęs ją iš fantazijų į realų pasaulį?

Aš atsistojau ir sparčiai nužingsniavau šalin, šįkart nuėjau gana toli. Regėjau ją lyg sapne: ji bėgo kaip jauna spartietė, margavo mėlynomis tulpėmis jos raudona šilkinė suknelė, mirgėjo blizgantys mėlyni bateliai, rankos buvo ištiestos į priekį. Ji vėl pastojo man kelią, ir mudu sustojome prie sunkvežimio, prikrauto baltų dėžių. Padvelkė ypatingas nenusakomas kvapas, lyg bičių spiečius, nešdamas siaubingas asociacijas. Atsirėmiau į sunkvežimio bortą ir sudejavau.