Айрис Мердок - Juodasis princas

— Gana.

— Tu nenori žinoti, kas bus toliau?

— Ne.

Tą akimirką pasigirdo plojimai, pereinantys į griausmą, lyg nenutylantis išdžiūvusios jūros ošimas, lyg tarškančių kastanječių audra.

Žvaigždės užgeso, raudoni fakelai aptemo ir, kai dirigentas iškėlė batutą, stojo kraupi, sūdri tyla. Tyla. Tamsa. Paskui vėjo gūsis, ir per tamsią salę laisvai nusirito švelnaus pulsuojančio skausmo banga. Užmerkiau akis ir nulenkiau galvą. Ar mokėsiu ši besiliejantį išorinį švelnumą paversti tyros meilės upe? Arba jis mane pražudys, suterš, pasmaugs, suplėšys į gabalus? Ir staiga beveik iškart palengvėjo — iš akių pasipylė ašaros. Ašarų dovana, kuri buvo man duota ir vėl atimta, palaimingai sugrįžo. Verkiau ir man pasidarė neapsakomai lengva, atsipalaidavo ir ranka, ir koja. Galbūt, jeigu man iš akių be perstojo liesis ašaros, aš visa tai ir ištversiu. Aš nesiklausiau muzikos, aš jai atsidaviau, ir mano širdgėla liejosi iš akių drėkindama liemenę, o mudu su Džuliana dabar skriejom laisvi mojuodami sparnais tartum du sakalai, tartum du angelai, susilieję į vieną, juodoje tuštumoje, tarpais varpomoje ugnies tvyksnių. Būgštavau tik vieno, — kad neįstengsiu ilgai verkti tyliai ir pratrūksiu raudoti balsu.

Uždanga staiga pakilo, ir aš išvydau didžiulę dvigulę lovą klostėmis krintančių kraujo raudonumo užuolaidų kiaurymėje. Trumpam nusiraminau, prisiminęs Karpačo „Šventos Uršulės regėjimą“. Ir net sumurmėjau lyg užkeikimą: „Karpačas“. Tačiau tas vėsinantis palyginimas greit išsisklaidė, ir net Karpačas nebegalėjo išgelbėti manęs nuo to, kas įvyko toliau. Ne ant lovos, bet ant pagalvių avanscenoje gulėjo apsikabinusios dvi merginos. (Matyt, viena iš jų vaizdavo jaunuolį.) Paskui jos pradėjo dainuoti.

Dainuojančios moters balsas — vienas iš labiausiai slegiančių ir kerinčių garsų pasaulyje, tai pats jausmingiausias, baisiausiai reikšmingas ir kartu neturiningas garsas; o duetas dusyk blogiau nei solo. Blogiau už viską gal nebent berniukų dainavimas. Gerai nežinau. Dvi merginos kalbėjosi tyrais garsais, jų balsai sukosi, atsakinėjo vienas kitam, susiliedavo į vieną, pynė netvarų, beveik nepadoriai saldų sidabrinį narvelį. Nežinau, kuria kalba jos dainavo, žodžių negalėjau atskirti, jų ir nereikėjo, žodžiai — tos žmonių kalbos dailiausios kalybos monetos — lydėsi, virto tiesiog daina, nežmoniškai, beveik pragaištingai puikia. Nėra abejonės, ji apraudojo neišvengiamą savo jaunojo mylimojo netektį. Žavingasis jaunuolis jai prieštaravo, bet jos širdies tai nepalietė. Ir visa tai įkūnijo pompastiškų, įmantrių, širdį veriančių ir iki šleikštulio saldžių garsų kaskados. O Viešpatie, tai jau buvo nebepakeliama!

Susigriebiau, jog sudejavau, nes kaimynas iš dešinės, kurį tik dabar pastebėjau, atsisuko ir įsistebeilijo į mane. Tą akimirką mano skrandis smuktelėjo kažkur žemyn, paskui šoktelėjo atgal, ir aš pajutau burnoje netikėtą kartumą. Sumurmėjau: „Atsiprašau!“ — Džulianos pusėn ir nevikriai atsistojau. Nesmagiai sugirgždėjo kėdės eilės gale, kai šešetas žmonių skubiai atsistojo manęs praleisti. Aš prasispraudžiau pro juos, suklupau ant kažkokių laiptelių, o nepermaldaujamas saldus tremolo vis kibo nagais man į pečius. Pagaliau nusigavau ligi šviečiančio užrašo: „Išeiti“ ir netrukus atsidūriau ryškiai apšviestoje, visiškai tuščioje ir nelauktai tylioje fojė. Ėjau greitai. Jaučiau, jog tuoj susivemsiu.

Žmogaus orumui ne tas pats, kur jis susivems: netinkama vieta tik dar labiau sustiprina visą šio veiksmo siaubingumą ir gėdą. Tiktai ne ant kilimo, tiktai ne ant stalo ir ne ant suknelės namų šeimininkei. Aš norėjau, kad mane tai ištiktų už Karališkojo operos teatro ribų, — ir man tai pavyko. Išbėgau į tuščią purviną gatvę, aitriai ir pikantiškai kvepiančią ankstyvą prieblandą. Balsvu auksu blizgančios teatro kolonos atrodė šioje skurdžioje vietoje lyg sugriautų ar vaiduokliškų, ar per burtus iškilusių rūmų portikas, o prie jo šono buvo prilipusios žalios ir baltos užjūrio vaisių turgaus arkados — tarsi iš italų Renesanso. Aš pasukau už kampo ir išvydau priešais save dėžes su persikais, begalinėmis eilėmis išrikiuotas už grotelių su pinučiais. Atsargiai nusitvėriau pinučių, pasilenkiau ir susivėmiau.

Vėmimas gana įdomus reiškinys, labai sui generis 26 . Tiesiog stulbina, koks tai nevalingas veiksmas, kūnas staiga ima išdarinėti kažką visai neįprasta, ir dar nuostabiai greit, ir ryžtingai. Ir net nepasipriešinsi. Tave paprasčiausiai sugriebia. Vėmulys kyla aukštyn su tokiu pašėlusiu spaudimu, visiškai priešingu traukos jėgai, jog atrodo, kad tave stvėrusi ima purtyti kažkokia priešiška galia. Girdėjau, kad esama žmonių, kuriems vėmimas teikia malonumą, ir nors čia mano skonis su jų nesutampa, man regis, aš galiu juos tam tikra prasme suprasti. Tai toks jausmas, kad tu kažką atlieki. Ir jeigu nesipriešini skrandžio įsakymui, tai gal net jauti savotišką pasitenkinimą, kad esi tik bejėgis jo įrankis. Palengvėjimas, kuris ateina po šio veiksmo, žinoma, visai kas kita.

Aš stovėjau pasilenkęs ir žiūrėjau į tai, ką pridariau, ir jaučiau, kaip mano drėgną nuo ašarų veidą vėsina gaivus vėjas. Prisiminiau tą kančios karstą, tą cukrum apibarstytą plieną. Prisiminiau neišvengiamą mylimosios netektį. Ir aš pajutau Džulianą. Nemoku šito paaiškinti. Visiškai iškamuotas, priblokštas, įvarytas į kampą, aš paprasčiausiai suvokiau, kad ji yra. Dėl to nesidžiaugiau, man nepalengvėjo, tiktai aiškiai ir neginčijamai supratau pagavęs jos esmę.

Ūmai pajutau, jog kažkas stovi šalia.

— Na, kaip tu jautiesi, Bredli? — paklausė Džuliana.

Ėmiau eiti nuo jos tolyn, kišenėje graibydamasis nosinės. Kruopščiai nusišluosčiau burną ir pasistengiau prasiskalauti ją seilėmis.

Žingsniavau išilgai narvelių koridoriaus. Buvau lyg kalėjime. Lyg koncentracijos stovykloje. Tai buvo siena, sumūryta iš polietileninių maišų su ugninėmis morkomis. Jos spoksojo į mane kaip besišaipantys snukiai, kaip beždžionių užpakaliai. Stengiausi kvėpuoti atsargiai ir lygiai, vis įsiklausydamas į savo skrandį, ir švelniai glosčiau jį rankomis. Išėjau į apšviestą arkadą, ir čia mano skrandis patyrė naują išbandymą, nes įkvėpiau pūvančių salotų smarvės. Ėjau tolyn sekdamas savo kvėpavimą. Tik dabar pajutau silpnumą ir tuštumą. Supratau, jog tai jau riba. Kaip elnias, kuris nebeįstengia toliau bėgti, atsisuka ir nulenkia galvą priešais šunis, kaip Akteonas, deivės pykčio nubaustas ir šunimis užpjudytas.

Džuliana sekė paskui mane. Girdėjau kaukšint jos kulniukus į lipnų šaligatvį ir visu kūnu jaučiau jos buvimą.

— Bredli, gal išgertum kavos? Čia pat užkandinė.

— Ne.

— Gal kur nors atsisėskim.

— Čia nėra kur.

Mudu praėjome tarp dviejų sunkvežimių, prikrautų pieno baltumo dėžučių su vyšniomis, ir ištrukome iš labirinto. Temo. Žibintai jau apšvietė griežtus, elegantiškus, kariškus daržovių turgaus kontūrus, primenančius arsenalą, apšiurusias aštuonioliktojo amžiaus kareivines; šią valandą turgus buvo tylus ir niūrus lyg vienuolynas. Priešais matėsi yrantis rytietiškas Inigo Džonso bažnyčios portikas, pristatytas vežimėlių, o jo gale buvo įsikūrusi kavinukė, apie kurią kalbėjo Džuliana. Blausi žibintų šviesa, pati atrodanti murzina, išgriebdavo iš tamsos storas kolonas, besiilsinčius krovikus ir sargus, didžiulę krūvą daržovių atliekų ir suplyšusių kartono dėžių. Lyg Hogarto pavaizduotas nuskurdęs Italijos miestukas.

Džuliana atsisėdo ant vienos iš kolonų cokolio tamsiame portiko gale, ir aš atsisėdau greta arba, tiksliau, beveik greta, kiek leido kolonos iškilumas. Po savimi, po kojomis, už nugaros jaučiau riebų, lipnų Londono purvą. Iš šono blankioje šviesoje mačiau pasikėlusią šilkinę Džulianos suknelę, pilkšvai mėlynas pėdkelnes, pro kurias prasišvietė kūnas, jos batelius, irgi mėlynus, kurių taip atsargiai liečiausi teatre savo batais.