Айрис Мердок - Juodasis princas

— Ji gali sustoti ir sustos, — pasakė Arnoldas. — Net jeigu man tektų ją užrakinti jos kambaryje.

— Ir jūs pats galite sustoti, — pridūrė Reičelė. — Būkit garbingas! Ir nebesakykit visą laiką „mes“. Jūs negalite spręsti už Džulianą. Juk jūs su ja dar nemiegojote, tiesa?

— O Viešpatie, — tarė Arnoldas, — žinoma, ne. Juk jis nėra nusikaltėlis.

— Teisybė.

— Ir nesiruošiate?

— Reičele, aš nežinau! Supraskit, jūs šnekatės su pamišėliu.

— Vadinasi, jūs pripažįstate, kad esate nepakaltinamas, negalite atsakyti už savo poelgius ir keliate pavojų aplinkiniams.

— Arnoldai, prašau, nesikarščiuokit. Jūs abu mane gąsdinate, išmušate iš vėžių, ir visai be reikalo. Kai pasakiau, jog esu pamišėlis, aš neturėjau omeny, kad neatsakau už savo veiksmus. Jaučiu tokią atsakomybę, lyg... man būtų įteikę saugoti... na, nežinau ką... Gralio taurę. Prisiekiu, aš neslėgsiu ir nekankinsiu Džulianos... paliksiu jai visišką laisvę, ji ir taip visiškai laisva...

— Jūs pats puikiai suprantate, jog tai nesąmonės, — pasakė Arnoldas, — šiaip ar taip, jūs pats sau prieštaraujate. Jeigu tuoj pat jos nepaliksite, jūs tik sužadinsite jos jausmus, sukursite tam tikrus tarpusavio santykius. Aišku, jums to ir reikia. Savaime suprantama, iš jos pusės nėra nieko rimto, manau, jūs pats viską susigalvojote. Pagalvokit, juk ji dar vaikas! Ir supraskite vieną kartą, aš neleisiu, kad tarp jūsų ir mano dukters užsimegztų kokie nors „santykiai“. Nebus jokių pasimatymų, jokių įdomių diskusijų, jokio knaisiojimosi po jausmus — ničnieko. Supraskite, jog šioje situacijoje jūs man nė kiek ne geresnis už gašlų senį, kuris prikibo prie jos gatvėje. Aš būsiu negailestingas, Bredli. Neturiu kitos išeities. Jums teks palikti Džulianą ramybėje. Aš ginsiu ją nuo jūsų — užrakinsiu, išvesiu, o jei prireiks, pasitelksiu įstatymus, policiją, griebsiuos šiurkščios fizinės jėgos. Nesitikėkit, kad galėsite jai rašyti, aš visiškai apsaugosiu ją nuo jūsų. Jūs neprasimušite prie jos, aš neleisiu, kad tarp judviejų kas nors prasidėtų. Viešpatie, na, įsivaizduokite save mano vietoje! Ryžkitės, pasielkite dorai ir protingai ir tuoj pat išvažiuokite iš Londono. Juk rengėtės išvykti. Prašau, išvažiuokite. Patikėkit, viskas praeis. Aš nesakau, kad jūs niekad daugiau nebematysit nei jos, nei mūsų, taip nebus. Tačiau dabar aš matau, kad jums užėjo pakvaišimas, ir aš neleisiu, kad mano duktė kaip nors susipainiotų — tegu ir paviršutiniškai, juokais ar nesąmoningai — su pagyvenusiu vyriškiu. Vien nuo tokios minties mane pykina, ir aš to neleisiu.

Po šios kalbos stojo tyla. Aš įdėmiai žiūrėjau į Arnoldą. Jis sėdėjo nejudėdamas, kalbėjo ramiai, bet įtaigiai, kapodamas sakinius, o jo balse skambėjo grasinimas. Veidas po išblukusiais plaukais degė lyg jaunos mergaitės. Norėjau savo baimę įveikti pykčiu, bet neįstengiau. Dusliai pratariau:

— Jūsų gražbylystė tiktai įrodo, jog Džuliana galų gale jus abu įtikino, kad yra mane įsimylėjusi.

— Ji pati nesusigaudo savo jausmuose...

— Mes ne aštuonioliktame amžiuje...

— Eime! — Arnoldas atsistojo, linktelėjo Reičelei, ji irgi pakilo. — Mes pasakėme viską, ką norėjome pasakyti. Jūsų reikalas... visa tai suvirškinti... supraskite, jums nėra iš ko rinktis...

Atidariau svetainės duris ir pasakiau:

— Arnoldai, prašau nepykti, aš nepadariau nieko blogo.

— Padarėte, — pasakė Reičelė. — Išpasakojote jai apie savo jausmus.

— Tiesa. Nereikėjo pasakoti. Bet juk mylėti nėra nusikaltimas, pamatysite... viskas bus gerai... Aš jai neįkyrėsiu... jeigu norite, nesimatysiu su ja ištisą savaitę... tegu viską apgalvoja...

— Neišeis, — tarė Arnoldas jau švelniau. — Dalinės priemonės tik pablogins padėtį. Supraskite, Bredli. Dieve mano, kuriems galams ir jums šita košė. Išvažiuokite. Jeigu pasimatysite su ja, jūs tik sukelsite dar didesnę dramą. Verčiau iškart ryžtingai viską nutraukti. Supraskit gi. Ir neįsižeiskit.

Arnoldas išėjo iš svetainės ir atidarė laukujas duris.

Reičelė nusekė paskui jį. Eidama pro mane ji atšlijo, burną iškreipė pasidygėjimas. Šaltai ištarė:

— Noriu, kad jūs žinotumėt, Bredli, jog šiuo klausimu mudu su Arnoldu išvien.

— Atleiskit man, Reičele.

Ji atsuko man nugarą ir išėjo iš buto.

Arnoldas grįžo ir pasakė:

— Dabar nebereikia daryti to, ko prašiau laiške. Ar galiu jį atsiimti?

— Aš jį sudraskiau.

Jis valandėlę pastovėjo.

— Gerai. Atsiprašau, kad jus aprėkiau. Duokit žodį, jog nebandysit pamatyti Džulianos be mano leidimo.

— Ne.

— Na ką gi. Aš neleisiu savo dukteriai pakenkti. Turėkit tai omeny. Aš jus perspėjau.

Jis išėjo ir tyliai uždarė duris. Aš tiesiog dusau nuo emocijų. Puoliau prie telefono ir surinkau Ilingo numerį. Iš pradžių niekas neatsakė, paskui pasigirdo plonas zvimbimas, reiškiantis, jog telefonas išjungtas. Surinkau numerį keletą sykių — rezultatas tas pats. Man pakirto kojas. Iš visų jėgų rankomis suspaudžiau galvą, stengiausi nusiraminti ir pagalvoti. Taip panorau pamatyti Džulianą, net akyse aptemo. Mane akino, mirtinai gėlė bitės. Aš dusau. Išbėgau į kiemą ir aklai nudrožiau Šarlotės, paskui Vindmilo ir toliau Totenhem Korto gatve. Netrukus man pasidarė aišku, kad jeigu aš nesigriebsiu ko nors desperatiško ir ryžtingo, tai visai pražūsiu. Sėdau į taksi ir pasakiau vairuotojui, kad nuvežtų į Ilingą.

Stovėjau ant kampo po buku variniais lapais. Paglosčiau kietą lygų kamieną ir apstulbau nuo jo raminančio ir abejingo daiktiškumo. Leidosi sutemos, atėjo vakaras — vis tos pačios ilgos, beprotiškos, kupinos įvykių dienos vakaras.

Sutemo. Niūrus dangus ir tiršti debesys švelniai nusidažė violetine spalva, vėjas sušilo ir nurimo. Kvepėjo dulkėmis, tartum tylios pilkos gatvelės aplinkui būtų pasinėrusios į begalines dulkių kopas. Mąsčiau apie šį rytą ir apie tai, jog, kaip mums atrodė, prieš akis dar visa amžinybė. Dabar laikas išnyko. Jei būčiau taksi pasigavęs iš karto, būčiau atlėkęs čionai anksčiau negu Arnoldas su Reičele. Kas ten pas juos dedasi? Perėjau į kitą gatvės pusę ir pradėjau lėtai vaikščioti šaligatviu.

Bafinų namų apatiniame aukšte degė lempos, šviesa skverbėsi pro valgomojo langų užuolaidas ir apvalų spalvotą laukujų durų stiklą. Viršuje buvo apšviestas tik vienas langas, irgi su užuolaidomis, Arnoldo kabinete. Džulianos kambarys buvo užpakalinėje namo pusėje, greta kambario, kuriame tada mačiau Reičelę, užsitraukusią ant veido paklodę, ir kuriame, atleisk man, Viešpatie, gulėjau ir aš nenusivilkęs marškinių. Kada nors aš apie viską papasakosiu Džulianai. Kada nors ji, lyg teisingas teisėjas, supras ir man atleis. Jos aš nebijojau, ir net šiomis akimirkomis, kai sielvartingai galvojau, ar ją vėl kada pamatysiu, aš gyvenau su ja už laiko ribų dangiškame pasaulyje, tylaus bendravimo ir visiško supratimo pasaulyje.

Stovėjau kitapus gatvės ant šaligatvio, žvalgiausi į namą ir galvojau, ką daryti toliau. Gal palūkėti iki trečios valandos nakties, o paskui įlįsti į sodą ir pasistačius Arnoldo kopėčias nusigauti iki Džulianos lango. Bet labai nesinorėjo jos akyse pavirsti į naktinio košmaro personažą, tapti įsibrovėliu ar slaptu bendrininku. Šio ryto didybė ir buvo jo šviesus skaidrumas. Šį rytą aš jaučiausi lyg urvinis žmogus išėjęs į saulės šviesą. Ji buvo mano gyvenimo tiesa. Tad nebūsiu jai nei plėšikas, nei smulkus vagišius. Be to, aš daugelio dalykų nežinojau — apie ką ji galvoja dabar?