Айрис Мердок - Juodasis princas

Aš netvirtinu, kad visos šios išmintingos mintys man atėjo į galvą, kol gulėjau lovoje tą pirmą naujojo pasaulio rytą. Nebent kai kurios iš jų. Jaučiausi lyg iš naujo gimęs, atrodė, kūną gaubia aureolė — tokią romią nuostabą žmogus gal jaustų prisikėlęs iš numirusiųjų. Mano kūnas atrodė tartum iš sviesto, lyg iš lelijų, o gal iš blyškaus vaško ar manos, ar dar iš kažko. Žinoma, šiuos palaimingus tyrus vaizdinius sušildė ir įkvėpė aistros liepsna, tačiau ji nebuvo kažkas atskira, aš apskritai viską suvokiau kaip visumą. Kai fizinis geismas ir meilė neatskiriami, tai susieja mus su visu pasauliu ir mes įgyjame naują patyrimą. Seksualinis potraukis tada tampa tuo didžiuoju pradu, kuris įgalina įveikti dualizmą, jis virsta ta jėga, kuri tai, kas atskira, sujungia į viena, kai Dievas suteikia mums savo malonę. Kamavausi iš geismo ir kartu jaučiausi toks atsipalaidavęs kaip niekad gyvenime. Gulėdamas įsivaizdavau Džulianos kojas — čia nuogas, rusvas lyg kiaušinio lukštas, čia aptemptas pėdkelnėmis, rožinėmis, alyvinėmis, juodomis. Įsivaizdavau jos plaukus, sausus ir blizgančius, balsvai auksinio atspalvio, augančius žemai už nugaros beveik ant kaklo. Įsivaizdavau jos nosį, kurią taip magėjo paglostyti, papūstas lūpas, visą jos susikaupusį lyg žvėrelio snukutį. Įsivaizdavau jos dangiškai žydras lyg angliška akvarelė akis. Įsivaizdavau jos krūtis. Gulėjau ir jaučiausi toks laimingas ir doras (noriu pasakyti, skaistus).

Atsikėliau ir nusiskutau. Koks malonumas skustis, kai esi laimingas! Apžiūrėjau veidrodyje savo veidą. Jis buvo gaivus ir jaunas. Dar matėsi išlikę anos vaškinės kaukės pėdsakai. Iš tikrųjų atrodžiau visai kitas žmogus. Spinduliuojanti energija, kuri liejosi per kraštus, išlygino skruostus ir nubraukė raukšleles aplink akis. Rūpestingai apsirengiau, neskubėdamas išsirinkau kaklaraištį. Apie valgį vis dar negalėjau nė pagalvoti. Atrodė, niekada nebegalėsiu valgyti ir būsiu gyvas vien oru. Atsigėriau vandens. Išspaudžiau apelsiną, vadovaudamasis greičiau teoriniais sumetimais, jog turiu kuo nors maitintis, o ne dėl to, kad būčiau atgavęs apetitą, bet sultys buvo tokios tirštos ir šleikščios, jog nevaliojau nuryti nė gurkšnelio. Paskui nuėjau į svetainę ir nušluosčiau dulkes. Bent jau nubraukiau nuo matomiausių paviršių. Kaip apsigimęs londonietis, esu labai pakantus dulkėms. Saulė dar nebuvo tiek pakilusi, kad apšviestų mūrinę sieną priešais, tačiau dangus švytėjo nuo ryškių spindulių ir visas kambarys buvo kupinas prislopintos šviesos. Atsisėdau ir susimąsčiau, ką man veikti su naujuoju savo gyvenimu.

Gal tai skamba juokingai, bet būti įsimylėjusiam — irgi užsiėmimas. Žmogus, pasišventęs Dievui, visu savo gyvenimu atlieka garbinimo ritualą, kaip rašo Herbertas: „Šluodamas kambarį, aš vykdau tavo įstatymą, Viešpatie.“ Panašiai daro ir įsimylėjėlis, tiktai atskiru atveju. Taip ir aš šluostydamas dulkes Džulianai, suprantama, nesvajojau, kad ji kada nors vėl čia ateis. Dabar jau leidau sau paimti į rankas jos „Hamletą“, kuris taip ir gulėjo ant inkrustuoto stalelio. Tai buvo mokyklinis leidimas. Buvusios savininkės Heizelės Bingli vardas buvo užbrauktas ir vaikiška ranka, matyt, jau seniai užrašyta: Džuliana Bafin. Koks Džulianos braižas dabar? Esu gavęs jos atvirukų, kai ji dar buvo maža. Kažin ar kada gausiu iš jos laišką? Įsivaizdavus tokią galimybę, man pakirto kojas. Įdėmiai peržvelgiau knygą. Tekstas buvo išmargintas visiškai kvailomis Heizelės pastabomis. Radau ir keletą Džulianos pastabėlių (turiu prisipažinti, tokių pat kvailų), rašytų, matyt, dar mokyklos laikais, o ne „antruoju pažinties su pjese periodu“. „Silpnai!“ — buvo parašyta prie Ofelijos žodžių: „O, koks didingas protas sunaikintas!“ — man pasirodė, tai ne visai teisinga. Ir „veidmainys“ toje vietoje, kur Klaudijus atgailaudamas bando melstis. (Aišku, jaunas žmogus negali suprasti Klaudijaus.)

Kurį laiką tyrinėjau knygą rankiodamas pabirusias iš jos gėles. Paskui prispaudęs ją prie krūtinės ėmiau galvoti. Kaip ir anksčiau man buvo aišku, jog naujasis „užsiėmimas“ jokiu būdu neturi atitraukti manęs nuo viso gyvenimo darbo. Ir vienas, ir kitas man buvo pasiųsta iš aukščiau. Ir ne tam, kad rungtyniautų, o kad papildytų vienas kitą. Labai greit aš pradėsiu rašyti, ir rašysiu gerai. Nenoriu pasakyti, jog man šovė į galvą tokia nedora mintis rašyti „apie“ Džulianą.

Jei veržiesi į tobulybę, gyvenimas ir kūryba neturi susikirsti. Bet aš jau pajutau pulsuojant galvoje ir daigčiojant pirštų galiukuose — ženklas, jog apima įkvėpimas. Tarp smegenų suknibždėjo mano fantazijos kūdikiai. Bet tuo tarpu manęs laukė lengvesnė užduotis — susitvarkyti gyvenimą. Ir tam jau atsirado jėgų. Turiu susitikti su Priscila, turiu susitikti su Rodžeriu, turiu susitikti su Kristiana, turiu susitikti su Reičele, turiu susitikti su Arnoldu. (Kaip lengva staiga visa tai pasirodė!) Nedrįsau pasakyti: „Turiu susitikti su Džuliana“, — aš žvelgiau ramiai, plačiai atvėręs akis per šią dievišką properšą į pasaulį, kur jau nebebuvo blogio. Apie tai, kad išvykčiau iš Londono, nebegalėjo būti nė kalbos. Aš įvykdysiu viską, ką esu užsibrėžęs, bet nė piršto nepajudinsiu tam, kad vėl pamatyčiau savo brangiausiąją. Galvodamas apie ją džiaugiausi, kad laiku atidaviau jai vieną iš didžiausių brangenybių — paauksuotą tabakinę „Draugo dovana“. Dabar jau nebegalėčiau jos padovanoti. Ji išsinešė su savim šį nekaltą daikčiuką, pasiėmė, pati to nežinodama, nebylios mano meilės laidą, skirtą tik jos vienos laimei. Nuo šiol iš to nebylumo aš semsiuos jėgų. Taip, tai buvo dar vienas atradimas, ir aš už jo nusitvėriau. Aš kursiu, rašysiu todėl, kad mokėsiu išlikt nebylus.

Kurį laiką palaimingai mąsčiau apie naująjį savo praregėjimą, ir vos širdis neiššoko iš krūtinės, kai suskambėjo telefonas, pagalvojau: „O jeigu tai ji?“

— Klausau.

— Čia Hartbornas.

— O, sveikas, bičiuli! — Man neapsakomai palengvėjo, nors iš susijaudinimo vos beatgavau kvapą. — Džiaugiuosi, kad paskambinot. Gal susitinkam? Ką jūs manot apie priešpiečius — gal pavalgom šiandien?

— Šiandien? Na, ką gi, aš lyg ir laisvas. Taigi pirmą valandą įprastoje vietoje?

— Puiku! Tiesa, aš tam tikra prasme laikausi dietos ir nedaug ką galiu valgyti, bet man bus malonu jus pamatyti. Iki greito pasimatymo! — Šypsodamasis padėjau ragelį. Tuo metu pasigirdo durų skambutis. Mano širdis vėl prasmego į tuštumą. Durų užraktas užstrigo, aš vos nesuaimanavau.

Ant slenksčio stovėjo Reičelė.

Kai ją pamačiau, aš šmurkštelėjau iš buto ir, uždaręs iš paskos duris, pasakiau:

— Ak, Reičele, kaip nuostabu jus matyti! Man reikia skubiai kai ką nusipirkti — gal paėjėtume drauge?

Aš nenorėjau jos leisti į vidų. Dar įeis į svetainę ir atsisės į Džulianos kėdę. Be to, bemeilijau su ja kalbėtis ne intymioje aplinkoje, o lauke. Tačiau man buvo malonu ją pamatyti.

— Gal galėčiau įeiti ir valandėlę prisėsti? — paklausė ji.

— Man tiesiog būtina įkvėpti šviežio oro. Tokia puiki diena. Geriau eime kartu.

Aš sparčiai nužingsniavau per kiemą, o paskui — Šarlotės gatve.

Reičelė buvo apsirengusi dailiau nei visada: raudona baltai marginta suknelė su gilia keturkampe iškirpte, atidengiančia jos šlakuotą krūtinę ir išsišovusius raktikaulius. Sausas, raukšlėtas kaklas truputį priminė roplio, veidas, glotnesnis nei visada, kruopščiau nugrimuotas, turėjo maussade 17 išraišką, kaip sako prancūzai. Susiraitę ką tik išplauti plaukai papuro, ir galva atrodė lyg rutulys. Nepaisant visko, ji atrodė graži moteris, pavargusi, bet gyvenimo nesugniuždyta.