Айрис Мердок - Juodasis princas

— „Žodžius, žodžius, žodžius.“13

— Iš kokio literatūros kūrinio tiek daug eilučių cituojama?

— „O, koks didingas protas sunaikintas!“

— „Visur ir viskas kaltina mane ir akstina nerangų mano kerštą.“

— „Taip meilė eina ten, kur krypsta laimė.“

— „O, koks aš mulkis, koks niekingas vergas!“

— „Nors žodžiai skrenda, — lieka čia mintis...“

— Ir taip be galo. Kaip aš ir sakiau, „Hamletas“ — tai monumentas iš žodžių, tai retoriškiausias Šekspyro kūrinys, pati ilgiausia jo pjesė, pats įmantriausias jo proto išradimas. Pažiūrėk, kaip lengvai, su kokiu skaidriu grakštumu jis deda čia visos šiuolaikinės anglų prozos pamatus...

— „Koksai nepaprastas kūrinys — žmogus!“

— „Hamlete“ Šekspyras ypač atviras, net atviresnis nei sonetuose. Ar Šekspyras nekentė savo tėvo? Žinoma. Ar jis mylėjo uždrausta meile savo motiną? Žinoma. Bet tai tik pradžia to, ką jis mums pasakoja apie save. Kaip jis ryžtasi tai daryti? Kaip jam ant galvos neužgriūva Dievo bausmė, tiek didesnė negu paprastiems rašytojams, kiek jojo garbinamas Dievas viršesnis negu jų. Jis įvykdė didžiausią kūrybinį žygdarbį — sukūrė mąstančią apie save, ir ne padrikai, o iš esmės, žodžių konstrukciją aukštumo sulig Babelio bokštu, meditaciją apie beribę proto apgaulę ir atperkamą žodžių vaidmenį gyvenime tų, kurie neturi identiteto, tai yra žmonių gyvenime. „Hamletas“ — tai žodžiai, toks pat ir Hamletas. Jis sąmojingas kaip Jėzus Kristus, bet Kristus kalba, o Hamletas yra pati kalba. Tai kenčianti, nuodėminga, tuščia žmogaus sąmonė, išdeginta šviesaus meno spindulio, kraugerio dievo, šokančio kūrimo šokį, auka. Skausmo riksmas prislopintas, juk jis neskirtas mūsų ausiai. Iškalbinga tiesioginė kalba, tai oratio recta, o ne oratio obliqua 14 . Bet ji adresuota ne mums. Šekspyras svaigdamas apsinuogina prieš žemę ir savo esybės Kūrėją. Jis, kaip galbūt joks kitas menininkas, kalba pirmuoju asmeniu, būdamas meno viršūnėje. Koks slėpiningas jo Dievas, koks rūstus ir nepasiekiamas, kaip pavojinga į jį kreiptis, Šekspyras žino kaip niekas kitas. „Hamletas“ — padūkusio narsumo aktas, tai apsivalymas, saviplaka Dievo akivaizdoje. Ar Šekspyras mazochistas? Žinoma. Jis mazochistų karalius, jo raštai tiesiog persmelkti šios ydos. Bet kadangi jo Dievas yra tikras Dievas, o ne eidolon, stabas, sukurtas fantazijos žaismo, ir kadangi meilė čia išranda savo kalbą, tartum kūrimo pradžioje, jis sugeba kančią paversti poezija ir orgazmą — tyros minties polėkiu...

— Bredli, palauk, sustok, prašau tave, aš visiškai nieko nesuprantu...

— Šekspyras čia savo asmenybės krizę paverčia svarbiausia meno materija. Įkyrius savo vaizdinius jis perdirba į visiems suprantamą retoriką, ją gali vapėti net vaikas. Jis įsijautęs vaidina kalbos gryninimą, bet tai tik pokštas, lyg fokusas, lyg kalambūras, lyg beprasmiškas sąmojis. Šekspyras rėkia iš skausmo, raitosi, šokinėja ir inkščia — ir mus verčia kvatoti ir klykti — mūsiškiam pragare. Būti — vadinasi, vaizduoti, vaidinti. Mes esam medžiaga daugybei personažų ir kartu mes — niekas. Vienintelis dalykas, kas mus gelbsti, tai dieviška kalba. Kokį vaidmenį trokšta suvaidinti kiekvienas aktorius? Hamleto.

— Aš sykį taip pat suvaidinau Hamletą, — pasakė Džuliana.

— Ką?

— Aš suvaidinau Hamletą dar mokykloje, kai man buvo šešiolika.

Aš sėdėjau, padėjęs abu delnus ant užverstos knygos. Dabar pakėliau galvą ir įdėmiai pažvelgiau į Džulianą. Ji nusišypsojo. Aš neatsakiau į jos šypseną, ir tada ji sukikeno, nuraudo, paskui sulenktu pirštu atmetė nuo kaktos plaukų sruogą.

— Nelabai kas išėjo. Sakyk, Bredli, mano kojos neatsiduoda?

— Taip, bet maloniai.

— Aš geriau apsiausiu batus: — Ji ištiesė rožinę koją ir ėmė tempti ant jos violetinį apvalkalą. — Atleisk, aš tave nutraukiau, prašau tęsti.

— Ne. Spektaklis baigtas.

— Labai prašau! Tu kalbėjai tokius nuostabius dalykus, aš, aišku, nelabai ką tesupratau. Gaila, kad neleidai man užsirašyti. Gal aš nors dabar užsirašysiu? — Ji užsitraukė batų užtrauktukus.

— Ne. Tai, ką aš kalbėjau, tau nepravers per egzaminą. Tai išmintis išrinktiesiems. Jeigu tu pabandysi ką nors panašaus leptelėti, būtinai susikirsi. Be to, tu nieko ir nesupranti. Bet nesvarbu. Tu verčiau išmok keletą paprastų dalykų. Aš atsiųsiu tau kelias pastabas ir vieną kitą knygą. Žinau, ko jie klausinėja ir už kokius atsakymus rašo geriausius pažymius.

— Bet aš nenoriu skaityti kas lengviau, aš noriu viską daryti rimtai, o be to, jeigu tai, ką tu šnekėjai, — tiesa...

— Tavo amžiaus žmogui nevalia švaistytis tuo žodžiu.

— Bet aš labai noriu suprasti. Aš maniau, Šekspyras buvo verslo žmogus, jam rūpėjo uždirbti pinigus...

— Jis toks ir buvo.

— Bet kaipgi jis tada...

— Gal ko nors išgeriam?

Aš atsistojau. Staiga pasijutau visai be jėgų, nuo galvos iki kojų permirkęs prakaitu, lyg būčiau plaukiojęs šiltame gyvsidabryje. Atidariau langą ir įleidau kambarin šiek tiek vėsesnio oro, užteršto, dulkėto, bet vis dėlto atnešusio iš tolimų parkų pusiau išsivadėjusį gėlių dvelksmą. Kambarį užplūdo baisus gatvės triukšmas — automobiliai, žmonių balsai, begalinis Londono gausmas. Atsisegiojau marškinius ligi juostos ir pasikasiau susiraičiusius žilus gaurus ant krūtinės. Paskui atsigręžiau į Džulianą. Ir priėjęs prie kabančios riešutmedžio spintelės išėmiau stiklus ir grafiną su cheresu. Pripyliau stiklus.

— Taigi tu vaidinai Hamletą. Papasakok, koks buvo tavo kostiumas.

— Na, paprastas kostiumas. Visi Hamletai juk rengiami vienodai, nebent spektaklis statomas šiuolaikiškai. Mūsų buvo įprastinis.

— Padaryk, ko tavęs prašiau, gerai?

— Ką?

— Papasakok apie savo kostiumą.

— Na, aš buvau su juodomis pėdkelnėmis ir juodais aksominiais bateliais su sidabro sagtimis, su tokia dailia juoda striukele, labai atvira, o po ja balti šilkiniai marškiniai su tokia stora aukso grandine ant kaklo, ir... Kas yra, Bredli?

— Nieko.

— Man regis, kostiumas buvo kaip Džono Gilgudo. Mačiau jį paveikslėlyje.

— Kas jis?

— Bredli, tai aktorius, kuris...

— Tu manęs nesupratai, vaikuti. Pasakok toliau.

— Tai ir viskas. Man labai patiko vaidinti. Ypač fechtuotis pabaigoje.

— Gal geriau uždarysiu langą, — pasakiau, — jeigu neprieštarauji.

Uždariau jį ir Londono gaudesys iškart tapo tolimas, sklido tartum iš vidaus, iš sąmonės, ir mudu likom akis į akį uždaroje, daiktų prikimštoje erdvėje. Aš žiūrėjau į ją. Ji susimąsčiusi ilgais pirštais šukavo žalsvai auksines savo plaukų sruogas, įsivaizduodama save kaip Hamletą su špaga rankoje.

— „Kraujomaiša, žudike vainikuotas, gerk savo gėralą!“

— Bredli, tu tiesiog skaitai mano mintis. Labai prašau, papasakok man dar apie tai, ką čia šnekėjai. Bent porą žodžių, a?

— „Hamletas“ — tai pjesė a clef 15 . Pjesė apie kažką, ką Šekspyras mylėjo.

— Bet, Bredli, tu šito nesakei, tu sakei...

— Užteks, gana. Kaip laikosi tėvai?

— Na va, tu ir vėl iš manęs šaipaisi. Gerai, kaip visada. Tėtis ištisomis dienomis sėdi bibliotekoje ir pliekia, pliekia, pliekia. Mama namuose, perstatinėja baldus ir baigia surūgti. Apmaudu, kad ji negavo išsilavinimo. Ji juk tokia gabi.

— Negražu taip iš aukšto kalbėti, — pasakiau aš. — Ir nereikia jiems, kad jų gailėtumeis. Tai puikūs žmonės, abu, ir jie abu turi tikrą asmeninį gyvenimą.