Айрис Мердок - Juodasis princas

— Aš nesakiau, kad nebuvo ir kitos priežasties.

— Kokios?

— Jis sutapatina Klaudijų su savo tėvu.

— Oi, tikrai? Vadinasi, jis todėl ir delsia, kad myli tėvą ir jam nekyla ranka prieš Klaudijų?

— Ne. Tėvo jis neapkenčia.

— Na, kodėl tada iš karto negalėtų nudėti Klaudijaus?

— Negali. Juk tėvo jis vis dėlto nenužudė.

— Na, tada aš nesuprantu, kodėl Klaudijaus sutapatinimas su tėvu Hamletui trukdo jį nužudyti.

— Neapkęsdamas tėvo jis kenčia. Jis jaučiasi kaltas.

— Vadinasi, jį paralyžiuoja kaltės jausmas? Bet jis niekur to nesako. Jis baisiausiai patenkintas savimi ir prie visų kimba. Pavyzdžiui, kaip nežmoniškai jis elgiasi su Ofelija.

— Tai vis dėl to paties.

— Ką jūs turite omenyje?

— Jis sutapatina Ofeliją su savo motina.

— Bet aš maniau, kad jis myli motiną.

— Būtent.

— Ką jūs turite galvoje sakydamas „būtent“?

— Jis negali atleisti motinai už sanguliavimą su tėvu.

— Palūkėkite, Bredli, aš susipainiojau.

— Klaudijus — tai brolio tęsinys sąmonės lygiu.

— Bet juk neįmanoma sanguliauti su savo vyru, tai nelogiška.

— Pasąmonė logikos nepripažįsta.

— Jūs norit pasakyti, kad Hamletas pavyduliauja? Kad jis įsimylėjęs savo motiną?

— Na, tai bendras teiginys. Sakyčiau, nuvalkiotas iki nuobodybės.

— Ak, tu apie tai.

— Taip, apie tai.

— Aišku. Bet aš vis tiek nesuprantu, kaip jis gali galvoti, kad Ofelija — tai Gertrūda, jos nė kiek nepanašios.

— Pasąmonė tik tai ir daro, kad sutapatina skirtingus žmones į vieną paveikslą. Tų paveikslų viso labo tik keletas.

— Ir todėl įvairūs aktoriai vaidina tą patį vaidmenį?

— Taip.

— Aš, regis, netikiu ta pasąmone.

— Protinga mergaitė.

— Bredli, tu ir vėl iš manęs šaipaisi?

— Nė kiek.

— Kodėl Ofelija neišgelbėjo Hamleto? Toks mano kitas klausimas.

— Todėl, mano miela Džuliana, kad skaisčios ir neišmanėlės jaunos mergaitės negali išgelbėti ne tokių jaunų ir labiau išsilavinusių neurotikų — vyrų, jos labai klysta manydamos priešingai.

— Aš žinau, kad esu neišmanėlė, ir negaliu paneigti, kad esu jauna, bet netapatinu savęs su Ofelija!

— Žinoma, ne. Tu tapatini save su Hamletu. Kaip ir visi.

— Turbūt visada įsivaizduoji esąs pagrindinis veikėjas.

— Didžiuosiuose kūriniuose nebūtinai. Argi tu tapatintumeis su Makbetu arba Lyrų?

— Ne, bet vis dėlto...

— Arba su Achilu, arba su Agamemnonu, su Enėjumi, su Raskolnikovu, su ponia Bovari, su Marseliu, su Fane Prais, su...

— Pala, pala. Aš juos ne visus pažįstu. Ir, man regis, aš tapatinu save su Achilu.

— Papasakok man apie jį.

— Oi, Bredli... Aš nežinau... Ar ne jis užmušė Hektorą?

— Tiek to, nesvarbu. Manau, tu mane supratai?

— Ne visai.

— „Hamletas“ savitas tuo, kad tai — didis kūrinys, kurio kiekvienas skaitytojas susitapatina su pagrindiniu veikėju.

— Aha, supratau. Todėl jis prastesnis negu kiti didieji Šekspyro kūriniai?

— Ne. „Hamletas“ — geriausia iš visų Šekspyro pjesių.

— Tada kažkaip keistai išeina.

— Taigi.

— Tai kaip čia yra, Bredli? Žinai, aš gal trumpai užsirašysiu visa tai, ką mudu kalbėjome apie Hamletą, — kad jis negalėjo atleisti motinai už sanguliavimą su tėvu ir visa kita? Velnias, kaip čia karšta. Gal atidarom langą, ką? Ir ar nieko, jeigu aš nusiausiu batus? Su jais aš gyva iškepiau.

— Draudžiu tau ką nors užsirašinėti. Neleidžiu atidaryti lango. Batus gali nusiauti.

— Ačiū ir už tai. — Ji trūktelėjo užtrauktukus per aulus žemyn ir pasirodė jos kojos su rožinėmis pėdkelnėmis. Pasigrožėjusi savo kojomis, pajudinusi pėdas, ji atsisegė dar vieną sagą prie apykaklės ir sukikeno.

Aš paklausiau:

— Ar leistum man nusivilkti švarką?

— Na, žinoma!

— Ar galėsi žiūrėti į mano petnešas?

— Kaip žavinga! Tu tikriausiai paskutinis vyriškis Londone, kuris jas nešioja. Tai dabar tokia pat retenybė, kaip ir keliaraiščiai.

Nusivilkau švarką ir likau su pilkais marškiniais juodais dryželiais ir pilkomis karinio pavyzdžio petnešomis.

— Gaila, bet nieko pikantiško. Jei būčiau žinojęs, būčiau užsisegęs raudonas.

— Vadinasi, tu iš tiesų manęs nelaukei?

— Kas per kvailystės. Tu neprieštarausi, jei aš nusirišiu kaklaraištį?

— Kas per kvailystės.

Nusirišau kaklaraištį ir atsisegiau dvi viršutines marškinių sagas. Vieną vėl užsisegiau. Plaukai man ant krūtinės tankūs ir žili (arba „juodi su priemaiša sidabro“, jei labiau patinka). Per smilkinius srovelėmis bėgo prakaitas, tekėjo per sprandą, vingiavo per apžėlusią krūtinę.

— O tu nė kiek neprakaituoji, — pasakiau Džulianai. — Kaip tau tai pavyksta?

— Kur neprakaituosiu. Žiūrėk. — Ji kyštelėjo pirštus į plaukus ir ištiesė per stalą ranką. Jos pirštai buvo ilgi, bet nelabai ploni. Pasirodė truputį drėgni. — Na, Bredli, tai kur mes sustojome? Tu sakei, jog „Hamletas“ — vienintelis...

— Gal tuo šiandien ir baikim, gerai?

— Ak, Bredli, aš taip ir žinojau, kad tau nusibosiu! Ir dabar tavęs nebematysiu ištisus mėnesius, pažįstu tave!

— Patylėk. Visą tą nuobodybę apie Hamletą ir jo tėtušėlius tu gali pasiskaityti knygoje. Aš tuoj pasakysiu kokioje.

— Vadinasi, tai netiesa?

— Tiesa, bet ne tai svarbiausia. Inteligentiškas skaitytojas tokius dalykus sugauna tarp eilučių. O tu juk inteligentiška skaitytoja in ovo 12 .

— Kokia, kokia?

— Be abejonės, Hamletas — tai pats Šekspyras.

— O Lyras, o Makbetas ir Otelas?..

— Ne Šekspyras.

— Bredli, Šekspyras buvo homoseksualus?

— Žinoma.

— A, suprantu. Vadinasi, Hamletas iš tiesų mylėjo Horacijų ir...

— Patylėk, mergyte. Vidutiniškuose kūriniuose pagrindinis veikėjas visada būna autorius.

— Tėtis — visų savo romanų pagrindinis veikėjas.

— Todėl ir skaitytojas linkęs juos sutapatinti. Tačiau, jeigu didžiausias genijus leidžia sau tapti vienos savo pjesės herojumi, ar tai atsitiktinis dalykas?

— Ne.

— Ar galėjo jis tai padaryti nesąmoningai?

— Negalėjo.

— Teisingai. Ir, vadinasi, štai apie ką visa pjesė.

— O! Ir apie ką gi?

— Apie paties Šekspyro asmenybę. Apie jo poreikį įkūnyti save kaip romantiškiausią iš visų romantinių herojų. Kada Šekspyras mįslingiausias?

— Ką turi omeny?

— Kuri jo palikimo dalis slėpiningiausia ir yra begalinių ginčų objektas?

— Sonetai?

— Teisingai.

— Oi, Bredli, aš skaičiau nuostabią teoriją apie sonetus...

— Patylėk. Taigi Šekspyras yra mįslingiausias, kai kalba apie save. Kodėl tada „Hamletas“ — pati garsiausia ir pati prieinamiausia iš visų jo pjesių?

— Tačiau ir dėl to ginčijamasi.

— Taip, bet vis tiek „Hamletas“ — plačiausiai žinomas pasaulinės literatūros kūrinys. Indijos žemdirbiai, Australijos medkirčiai, Argentinos gyvulių augintojai, Norvegijos jūreiviai, Raudonosios armijos kariai, amerikiečiai — visi tamsiausi ir atkampiausi žmonijos atstovai yra girdėję apie „Hamletą“.

— Turbūt Kanados medkirčiai? Man regis, Australijoje...

— Kuo tai galėtum paaiškinti?

— Nežinau, Bredli. Tu pasakyk.

— Ogi tuo, kad Šekspyras mąstymo apie save patį galia sukūrė naują kalbą, ypatingą savivokos retoriką...

— Nesupratau...

— Visa Hamleto esybė — tai žodžiai. Kaip ir Šekspyro.