Айрис Мердок - Juodasis princas

Šias pastabas aš norėjau pateikti kaip įžangą, nuo jos pradėsiu nagrinėti savo pastaruosius (taip sakant) poelgius, kuriuos aš dabar, mielas bičiuli, ketinu jums išdėstyti. Nuotykyje su Reičele aš vadovavausi painiais ir nelabai kilniais motyvais. Posūkio taškas, aš manau, buvo jos emocingas laiškas. Kokie pavojingi ginklai gali būti laiškai! Gal ir gerai, kad jie baigia išeiti iš mados. Laišką galima skaityti daugybę kartų, visaip jį interpretuoti, jis žadina vaizduotę ir fantaziją, persekioja, būna net įkaltis. Aš jau begalę metų nesu gavęs nieko panašaus, kas bent iš tolo primintų meilės laišką. Ir ta aplinkybė, kad tai buvo būtent laiškas, o ne pasakyta viva voce 10 suteikė jam kažkokią abstrakčią galią mane valdyti. Mes dažnai gyvenime žengiame svarbų žingsnį nuasmeninančiomis sąlygomis. Staiga imame įsivaizduoti, jog kažką įkūnijame. Tai gali būti mums įkvėpimo šaltinis, taip pat ir dingstis pasiteisinti. Aistringas Reičelės laiško tonas leido man pajusti savo reikšmę, suteikė energijos, svarų vaidmenį.

Be to, kaip jau sakiau, mane kurstė mintis atsiskaityti su Arnoldu, įgijus nuo jo paslaptį. Tokie norai irgi paprastai prie gero neveda. Išbraukdami ką nors iš „žinančiųjų“ paslaptį, mes tuo jį pažeminame. Mano pyktis ant Arnoldo neapsiribojo mudviejų amžinu asmeniniu rungtyniavimu. Jis kilo ir iš to sukrėtimo, kurį patyriau, kai pamačiau Reičelę užtemdytame kambaryje ant lovos, užsidengusią veidą paklode. Tą akimirką pajutau jai gilią užuojautą — vienintelį, tiesa, kaip visada suterštą pasipūtimo, bet vis dėlto palyginti tyrą jausmą amalgamoje. Ar patikėjau Arnoldu, jog tai buvo „nelaimingas atsitikimas“? Galbūt. Gal per savo egoistinio gailesčio tamsą aš jau ėmiau žiūrėti į Reičelę Arnoldo akimis — kaip į truputį isterišką, ne visada teisingą pagyvenusią moterį. Bendraudamas su sutuoktiniais negali išlikti neutralus. Jųdviejų santykių jėga traukia trečiojo asmens simpatijas tai į vieną, tai į kitą pusę. Be to, aš širdau ant Reičelės už tai, kad per jos malonę atsidūriau juokingoje padėtyje. Tam, dėl kurio kaltės kenčia mūsų puikybė, ypač sunku atleisti.

Mane su Reičele siejo tuštybė ir nerimas ir dar — pavydas (Arnoldui), gailestis, kažkas panašaus į meilę ir, be abejonės, besikaitaliojančio fizinio geismo žaismė. Kaip jau esu aiškinęs, aš tada jau buvau visiškai abejingas kūnui — suprantama, čia joks mano nuopelnas. Tekdavo liestis su kūnais ne savo valia, bet ir be didelio pasidygėjimo, ankštuose metro vagonuose. Bet apskritai neteikdavau ypatingos reikšmės tiems sielos kiautams. Man egzistavo tik draugų veidai, o visa kita galėjo būti ir kokia nors ektoplazma. Aš iš prigimimo nemėgstu nei spoksoti, nei čiupinėti. Štai kodėl man pačiam pasidarė įdomu, kai pajutau, jog noriu pabučiuoti Reičelę, kad po tokios ilgos pertraukos noriu pabučiuoti kažkokią moterį. Tai buvo viliojanti mano naujojo vaidmens dalis. Tačiau bučiuodamasis aš nė minties neturėjau eiti toliau. Tai, kas įvyko vėliau, buvo nenuspėjama ir surizgę. Suprantama, aš nemaniau vengti atsakomybės ir tikėjausi rimtų pasekmių. Ir sulaukiau.

Bijau, kad iki šiol aš taip ir nesugebėjau nusakyti, kuo ypatingi mano santykiai su Arnoldu. Galbūt pabandysiu dar sykį. Kaip jau sakiau, aš jį atradau ir iš pradžių buvau jo globėjas. O jis buvo dėkingas mano protežė! Prisimenu, tada elgiausi su juo lyg su mylimu šuneliu (Arnoldo veidas panašus į terjero). Mudu net svaidydavomės „šuniškais“ juokeliais, — kai kurie iš jų jau pražuvę istorijai. Ir tik vėliau pamažu į mūsų draugystę ėmė skverbtis nuodas, kurio įlašino daugiausia jo (žemiškoji) sėkmė ir mano (žemiškasis) nepasisekimas. (Kaip sunku net geriausiems iš mūsų išlikti abejingiems pasauliui!) Bet ir tada mudu vienas su kitu elgėmės džentelmeniškai. Tai yra aš rodžiau prielankumą, o jis — pagarbą, kuriuos mudu iš dalies vienas kitam tikrai jautėme. Toks apsimetinėjimas šiame netobulame pasaulyje vaidina svarbų vaidmenį. Mūsų draugystėje nebuvo abejingumo. Mes nuolatos galvodavome vienas apie kitą. Jis buvo man (suprantama, ne ta prasme, kurią turi galvoje Mario) svarbiausias žmogus gyvenime. O tai jau daug reiškia, juk aš turėjau daug pažįstamų vyrų — bendradarbių kaip Hartbornas ir Grei Pelhemas, literatų ir žurnalistų, teisėjų ir dėstytojų, kurių čia neminėsiu, nes jie nėra šios dramos veikėjai. Turbūt neperdėsiu sakydamas, jog Arnoldas buvo mane apžavėjęs. Mūsų draugystė nebuvo paprasta ir sklandi, ji teikė man tikro gyvenimo pojūtį. Pokalbiai su juo visada sužadindavo naujų minčių. Ir paradoksalu, bet tuo pat metu kartais jis man atrodydavo lyg mano paties asmenybės emanacija, kaip mano svetimas, kažkur nuklydęs alter ego. Jis juokino mane iki širdies gelmių. Man patiko jo linksmas šuniškas meilikaujantis veidas ir blausios ironiškos akys. Laikydavosi visada dygiai — truputį erzindamas, truputį ieškodamas kliaučių, truputį (negaliu išvengti šito žodžio) flirtuodamas su manimi. Jis suvokė, jog iš mudviejų abiejų jis įkūnija sūnaus pradą, keliantį nusivylimą ir tam tikrą grėsmę. Šį vaidmenį jis vaidino linksmai, sąmojingai ir beveik geraširdiškai. Tik pastaraisiais metais, po kelių atvirų susikirtimų, pradėjau į jį žvelgti lyg į skausmo šaltinį ir turėjau šiek tiek atsitolinti. Kiekviena jo pastaba man atrodė kandi ir dygi. Ir kadangi metai slinko po metų, o didžioji mano gyvenimo valanda vis neateidavo, mane vis labiau ir labiau ėmė erzinti lengvas Arnoldo pasisekimas.

Ar teisingas aš jam kaip rašytojui? Gal ir ne. Kažkas yra pasakęs, jog „visi šiuolaikiniai rašytojai yra arba mūsų draugai, arba priešai“; ir iš tiesų sunku objektyviai vertinti dar tebegyvenančius kūrėjus. Tas apmaudas, kurio apimtas aš, prisipažįstu, skaitydavau kiekvieną palankią recenziją apie Arnoldo knygas, be abejonės, kildavo iš žemų šaltinių. Tačiau kartais aš bandydavau protingai suvokti jo kūrybos vertę. Man rodos, labiausiai man nepatikdavo jo pliurpimas. Jis rašė labai nerūpestingai. Tačiau tie pliurpalai atsirasdavo ne iš aplaidumo, tai buvo viena iš jo „metafizikos“ ypatybių! Arnoldas visą laiką stengėsi užvaldyti pasaulį užliedamas jį lyg vanduo, pliūptelėjęs iš perpildytos vonios per kraštus. Toks visa aprėpiantis imperializmas buvo visiškai svetimas mano paties gerokai griežtesniam meno supratimui — kaip vaizdo sutirštinimui, koncentravimui, suvedimui bemaž į vieną tašką. Aš visada jaučiau, jog menas yra vienas iš doro gyvenimo aspektų ir todėl jis sunkus, tuo tarpu Arnoldas, mano apgailestavimui, laikė meną „pramoga“. Būtent pramoga, nors dėl tam tikros „mitologinės“ pompastikos kai kas iš kritikų buvo linkęs laikyti jį rimtu „mąstytoju“. Arnoldas nesuko galvos dėl savo simbolikos. Jam viskas atrodė reikšminga, viskas tilpo į jo „mitologiją“. Jis viską mėgo ir viską priimdavo. Ir nors „gyvenime“ tai buvo protingas, inteligentiškas žmogus ir kietas ginčininkas, „mene“ jis darydavosi skystas ir net nesugebėdavo skaidyti sąvokų. (O juk sąvokų skaidymas yra meno, kaip ir filosofijos, centre.) To priežastis, bent jau iš dalies, slypėjo jo savotiškame plepiame religingume. Jis tam tikra pinklia maniera buvo Jungo sekėjas. (Nenoriu pasakyti nieko blogo apie šį teoretiką, kurio veikalus aš laikau sunkiai paskaitomais.) Arnoldui menininkui visas gyvenimas regėjosi kaip viena begalinė metafora. Bet čia man, matyt, derėtų sustoti, nes jau imu jausti, kaip mano tonas darosi vis kandesnis. Esu daug girdėjęs iš savo bičiulio F. apie absoliučią dvasinę tylėjimo vertę. Kaip menininkas aš jau ir anksčiau savo kuklia maniera instinktyviai šitai supratau, ir tai davė man teisę niekinti Arnoldą.