Айрис Мердок - Juodasis princas

— Kaip jums patinka melodramos! — pasakiau aš. — Nieko aš negalėčiau sunaikinti. Esu senas ir bukas. Viena, kas man gyvenime dar rūpi, tai knyga, kurią turiu parašyti. Tik tai man svarbu, visa kita — niekai. Labai gailiuosi, kad sugadinau nuotaiką Reičelei. Tikriausiai kuriam laikui išvyksiu iš Londono. Man reikia pakeisti aplinką.

— O Viešpatie! Iš kur tokia ramybė, toks egocentrizmas? Aprėkite mane, skeryčiokitės rankomis! Plūskitės, klausinėkite. Mes turime suartėti, antraip mes pražuvę. Draugystė dažnai pasirodo iš tikrųjų esanti tik sustingusi, įšaldyta pusiau nesantaika. Mudu privalome pyktis, kovoti, jeigu norime mylėti. Nebūkite man toks šaltas.

Aš pasakiau:

— Aš netikiu jumis ir tuo, ką jūs sakėt apie save ir Kristianą.

— Jūs pavyduliaujate.

— Jūs norite mane priversti rėkti ir skeryčiotis, bet aš vis tiek to nedarysiu. Net jeigu jūs ir neužmezgėt ryšio su Kristiana, jūsų „draugystė“, kaip jūs tai vadinate, vis tiek skaudina Reičelę.

— Mūsų santuoka — labai gyvybingas organizmas. Kiekvieną žmoną tarpais ištinka pavydo priepuoliai. Bet Reičelė žino, kad ji man vienintelė. Kai begalę metų iš eilės tu miegi šalia moters, ji tampa dalim tavęs ir persiskirti nebeįmanoma. Pašaliniai, kuriems norėtųsi galvoti priešingai, neįvertina santuokos patvarumo.

— Labai galimas daiktas.

— Bredli, verčiau susitinkam šiomis dienomis ir dorai pasišnekam ne apie visus tuos erzinančius dalykus, o apie literatūrą, kaip seniau. Aš rengiuosi parašyti apie Meredito kūrybą, kritiškai ją įvertinti. Norėčiau žinoti, ką jūs apie tai manote.

— Apie Mereditą? Taip, žinoma.

— Ir aš norėčiau, kad jūs susitiktumėt ir žmoniškai pasikalbėtumėt su Kristiana. Jai reikia tokio pokalbio, ne veltui ji kalbėjo apie kaltės išpirkimą. Būtų gerai, jeigu jūs su ja susitiktumėt. Prašau jūsų.

— Jūsų, kaip Kristiana mėgsta sakyti, motyvai man nesuprantami.

— Nesislapstykite už ironijos. Dieve mano, aš tik tai ir darau, kad visą laiką stengiuosi jus išjudinti ir pamaloninti. Atsibuskit, jūs gyvenate tarsi sapne. O mums reikia šiose grumtynėse išsikovoti garbingą abipusį tiesumą. Argi šis tikslas nėra vertas mūsų pastangų?

— Vertas. Arnoldai, ar negalėtumėt dabar išeiti? Jūs neįsižeiskite. Galbūt kalta senatvė, bet aš jau nebeįstengiu ilgai atlaikyti tokių audringų pokalbių.

— Tuomet parašykite man. Anksčiau juk susirašinėjome. Negalime taip kvailai vienas kito netekti.

— Gerai, gerai. Labai atsiprašau.

— Ir aš labai atsiprašau.

— Ar išsinešdinsit jūs kada nors, velniai jus griebtų?

— Štai šitaip jau daug geriau, Bredli, senas drauguži! Na tai sudie. Iki greito.

Aš palaukiau, kol Arnoldo žingsniai iškaukšėjo iš kiemo, tada surinkau Bafinų numerį. Atsiliepė Džuliana. Aš iškart padėjau ragelį.

Įdomu, ką jie pasakė Džulianai?

— Jis žino, kad jūs su manim?

— Jis mane ir pasiuntė pas jus.

Tai buvo kitą rytą, ir mudu su Reičele sėdėjome ant suolelio Soho aikštėje. Švietė saulė, Londono ore tvyrojo dulkėtas nykus vidurvasario kvapas — benzino, smalkių, aitrus, liūdnas ir senas. Aplinkui smėlyje tupinėjo keletas pasišiaušusių jau pagyvenusių balandžių, žvilgčiojančių į mus bejausmėmis negyvomis akimis. Ant gretimų suolelių nusivylę sėdėjo nelaimėliai. Dangus virš Oksfordo gatvės negailestingai plieskė mėlyna kaitra. Nors buvo gana ankstyvas rytas, mane jau išpylė prakaitas.

Reičelė sėdėjo nuleidusi galvą ir nuolatos trynėsi akis. Atrodė panaši į ligonę. Abejinga veido išraiška, paburkę vokai priminė Priscilą. Žvilgsnis bėgiojo, ir ji vengė žiūrėti man į akis. Buvo apsivilkusi vasarinę kreminę suknelę be rankovių. Ant nugaros ištrūkęs kabliukas ir atsisegęs užtrauktukas apnuogino išsišovusius apvalius slankstelius, apaugusius rusvais pūkeliais. Pro iškirptę ant blyškios putlios rankos išslydo atlasinė nelabai švari petnešėlė ir lyg kilpa pakibo ties stambiais skiepų nuo raupų randais. Suknelės medžiaga ties rankovių prakarpomis giliai įsirėžė į kūno minkštimą. Susitaršę rudi plaukai karojo per kaktą, ir ji visą laiką juos pašė ir tampė žemyn lyg norėdama už jų pasislėpti. Tame jos netvarkingume, susivėlime, apsileidime man atrodė esama kažkokio fizinio patrauklumo. Kažkokio intymumo, kurio dėka aš dabar jaučiausi kur kas artimesnis jai nei tada, kai mudu gulėjome lovoje. Tai man dabar atrodė lyg slogus sapnas. Ir dar pajutau jai kažkokį painų gailestį, kurį jau buvau pastebėjęs ir pripažinęs anksčiau. Iš esmės juk netiesa, kad gailestis — prastas meilės pakaitalas, nors dauguma tų, kuriems jis skiriamas, jį taip ir suvokia. Labai dažnai tai ir būna meilė.

Nepagalvojęs aš pasakiau:

— Vargšė Reičelė, ak, vargšelė Reičelė!

Ji nusijuokė, tarsi suniurnėjo ir vėl patampė plaukus.

— Taigi. Vargšė senikė Reičelė!

— Atleiskit, aš... Ak, velniai griebtų... Nejau jis taip ir pasakė jums: „Nueik aplankyti Bredlio?“

— Taip.

— Ir tiksliai tokiais žodžiais? Jeigu žmogus nėra rašytojas, jis niekad nieko nenusako tiksliai.

— Na, nežinau. Neprisimenu.

— Reičele, jūs privalote prisiminti. Juk praėjo ne daugiau kaip pora valandų...

— Ak, Bredli, nekankinkite manęs. Aš ir taip jaučiuosi lyg nučaižyta, apdraskyta, pervažiuota. Lyg kas būtų perėjęs plūgu.

— Pažįstu šį jausmą.

— Kažin. Jūsų gyvenime viskas savo vietoje. Esate laisvas. Turite pinigų. Nervinatės dėl savo darbo, bet juk visada galite išvykti iš miesto arba į užsienį ir atsiduoti apmąstymams kokiame nors viešbutyje. Dieve, kaip aš norėčiau pagyventi viena viešbutyje! Man tai būtų tikras rojus!

— „Nervinimasis dėl savo darbo“ — gali reikšti ir tikrą pragarą.

— Visa tai tik tariama ir, kaip čia pasakius, paviršutiniška. Tai vis... pamiršau žodį...

— Nereikalinga.

— Tai nėra gyvybiškai būtina, nėra privaloma. O mano gyvenime viskas privaloma, viskas įpareigoja. Vaikas, vyras — niekur nuo jų nepabėgsi. Aš uždaryta į narvą.

— Man irgi būtų ne pro šalį gyvenime kam nors įsipareigoti.

— Bredli, jūs pats nežinote, ką kalbate. Jūs turite savigarbos jausmą, savo vertės pajautimą. Vieniši žmonės išlaiko savigarbą. O ištekėjusi moteris ją praranda, nebeturi nė savo atskirų minčių. Ji tik šiaip, toks vyro priedėlis, ir vyras kada užsimanęs gali šliūkštelėti jai į sąmonę nevisavertiškumo, lyg lašą rašalo į skaidrų vandenį.

— Reičele, jūs svaičiojate. Tai labai ryškus palyginimas, bet aš niekad nesu girdėjęs panašių nesąmonių.

— Na, galbūt tai tinka tik mudviem su Arnoldu. Aš viso labo esu tik atauga ant jo kūno. Ir negaliu egzistuoti savarankiškai. Ir niekaip negaliu jo paveikti. Ničniekaip — net jeigu nusižudyčiau. Jis, aišku, tuo gyvai susidomėtų, net sugalvotų kokią nors teoriją. Ir greit susirastų kitą moterį, su kuria jam būtų dar lengviau sutarti, ir dviese aptarinėtų mano atvejį.

— Reičele, kokios žemos mintys.

— Ak, Bredli, jūsų naivumas mane graudina. Nejau manote, kad aš dar galiu suprasti tokias sąvokas? Juk jūs šnekatės su rupūže, su perkirstu pusiau besirangančiu slieku.

— Liaukitės, Reičele, jūs mane skaudinate.

— O jūs, tas jautrus augalas, ar ne taip? Kai pagalvoju, kad įžiūrėjau jumyse riterį!

— Tokiame gyvenimo aplamdytame...

— Bet jūs buvote man lyg atskira vieta, argi nesuprantate?

— Plati lyguma, kur gali pasistatyti vienišą palapinę? Ar gal šis palyginimas visai niekam tikęs?