Айрис Мердок - Juodasis princas

— Kaip tiksliai jūs tai nusakėte!

— Nenorėčiau įteigti jums mintį sulaužyti ištikimybę vyrui...

— O jūsų niekas ir neprašo!

— Mudu daug metų buvome pažįstami, bet laikėmės atokiai vienas nuo kito. Dabar mes staiga susidūrėme ir viskas nuėjo šleivai kreivai. Aišku, galime vėl sugrįžti į buvusią padėtį. Ir net dar labiau atsitolinti. Bet aš siūlyčiau ką kita. Tapkime draugais. Antai Arnoldas man visas ausis išūžė, kad jiedu su Kristiana draugai...

— Tikrai?

— Ir aš jums siūlau: nusistatykim tikrus draugiškus santykius, nieko slapto ir nelegalaus, viskas atvira, viskas džiugu...

— Džiugu?

— Kodėl gi ne? Kodėl gyvenimas turi būti liūdnas?

— Aš irgi nuolat galvoju — kodėl?

— Argi mes negalime trupučiuką mylėti vienas kito. Sušildyti viens kitam sielos.

— Man patinka tas jūsų „trupučiuką“. Jūs toks svorio ir saiko žinovas.

— Imkim ir pabandykim. Man reikia jūsų.

— Tai geriausia iš to, ką ligi šiol pasakėte.

— Arnoldas vargu ar prieštaraus, jeigu...

— Aišku, neprieštaraus. Tas ir yra. Kartais aš imu abejoti, Bredli, ar jūs iš viso galite būti rašytojas. Jūs taip naiviai suvokiate žmogaus prigimtį.

— Kai nori ko nors aiškaus, paprastos formuluotės būna geriausios. Be to, juk moralė labai paprasta.

— Ir mudu privalom būti moralūs, tiesa?

— Galiausiai taip.

— Galiausiai. Puiku. Ar jūs ketinate palikti Priscilą pas Kristianą?

To aš nesitikėjau. Atsakiau:

— Kol kas — taip. — Aš dar nebuvau nusprendęs, ką daryti su Priscila.

— Iš Priscilos jau nieko nebeliko. Tai jūsų kryželis ligi dienų galo. Beje, aš apsigalvojau dėl pažado ją prižiūrėti. Ji mane išvarytų iš proto. Šiaip ar taip, jūs vis tiek paliksite ją pas Kristianą. Ir ten ją lankysit. Pradėsite kalbėtis su Kristiana, aiškintis, kodėl nenusisekė jūsų santuoka, kaip jums ir patarė Arnoldas. Jūs neįsivaizduojate, koks jis tikras tuo, kad yra visatos centras. Tokie menki žmogeliai kaip jūs ar aš gali jam tik pavydėti, gerintis, tarnauti. Arnoldas taip įsitikėjęs į save, jog net pasidarė kilnus, ir tai iš esmės jau dorybė. Taigi galiausiai jūs ateisite pas Kristianą. Tokia ir bus pabaiga. Nugalės jėga, ne moralė. Ji labai stipri moteris. Galingas magnetas. Jinai — jūsų likimas. Ir kas juokingiausia, Arnoldas viską palaikys savo nuopelnu. Mes visi tik žaisliukai jo rankose. Na, pats pamatysit. Kristiana — jūsų likimas.

— Niekuomet!

— Jūs sakote: „Niekuomet!“ — o pats jau slapčia šypsotės. Jūs taip pat jau esate apžavėtas. Taigi, kaip matote, Bredli, mūsų draugystei nelemta gyvuoti. Aš viso labo tik priedėlis, jūs neįstengsit manęs išskirti, jums bus labai sunku sutelkti į mane dėmesį ir jūs to nedarysite. Jūsų mintys bus tik apie Kristianą, jums rūpės tik tai, kas tenai dedasi. Net ir į tai, kas buvo tarp mūsų, jus iš esmės pastūmėjo pavyduliavimas Arnoldui...

— Reičele, jūs pati žinote, kad taip kalbėti negražu, žiauru ir kad tai visiški niekai. Neturėjau šalto išskaičiavimo, paprasčiausiai aš susipainiojau ir tikiuosi atlaidumo, kaip ir jūs.

— „Susipainiojau ir tikiuosi atlaidumo.“ Skamba nuolankiai ir jaudinančiai. Gal tai būtų pavykusi vieta kurioje nors iš jūsų knygų. Bet aš savo menkystėje akla ir kurčia. Jūs to nesuprasit. Jūs gyvenate plačiai ir atvirai. O mane įtraukė mašinon. Net jei pasakyčiau, jog pati kalta, — kas iš to. Tiek to, jūs per daug nesirūpinkit manimi. Manau, visiems vedusiems žmonėms taip būna. Tai man netrukdo kasdien gardžiuotis arbata.

— Reičele, mudu būsim draugai, jūs nepabėgsit, nenutolsite nuo manęs? Prieš mane jums nėra reikalo laikytis išdidžiai.

— Jūs toks teisuolis, Bredli. Tai jūsų būdo bruožai — griežtumas ir padorumas. Ir jūs linkite man gero, žinau, jūs toks malonus. Gal kada vėliau aš džiaugsiuos, kad jūs dabar tai pasakėte.

— Vadinasi, sutarta.

— Gerai. — Paskui ji pridūrė: — O žinokit, aš dar turiu parako. Aš nesu žlugęs žmogus, kaip vargšė Priscila. Dar turiu daug parako ir ugnies. Ot!

— Žinoma...

— Jūs nesuprantate. Aš kalbu ne apie atviraširdiškumą ar meilę. Ir netgi ne apie valią gyventi. Turiu galvoje ugnį. Ugnį! Kuri sudegina. Kuri nužudo. A, tiek to...

— Reičele, apsižvalgykit aplink. Šviečia saulė.

— Tik neišskyskit.

Ji atmetė galvą, staiga pašoko ir nužingsniavo per aikštę, lyg užvesta mašina. Pasivijau ją ir paėmiau už rankos. Ranka karojo be gyvybės, bet veidą, kurį Reičelė atgręžė į mane, buvo iškreipusi grimasa — šypsena, kaip šypsosi moterys, bijodamos, kad nepravirktų. Mes išėjome į Oksfordo gatvę, iš už stogų į dangų iškilo Ryšių bokštas, ryškus ir aiškus, blizgantis, grėsmingas, karingas ir rafinuotas.

— O, pažiūrėkit, Reičele.

— Į ką?

— Į bokštą.

— Ak, į bokštą. Neikit toliau, Bredli. Aš eisiu į metro.

— Kada aš jus pamatysiu?

— Niekada, tikriausiai. Ne, ne. Paskambinkit man. Tik ne rytoj.

— Reičele, ar jūs tikra, kad Džuliana nieko nežino?

— Taip, visiškai. Kas gi jai ką pasakys? Kaip jums šovė į galvą pirkti jai tokius brangius batus?

— Norėjau laimėti laiko, kad spėčiau sugalvoti įtikinamą paaiškinimą, kodėl man rėkia, kad ji nesakytų apie mudviejų susitikimą.

— Ir, rodos, nelabai sėkmingai išnaudojot tą laiką.

— Taip, nelabai.

— Sudie, Bredli. Ir ačiū.

Ir Reičelė nuėjo. Aš žiūrėjau jai įkandin, kol ji pradingo minioje, mojuodama nutrintu mėlynu krepšiu, jos baltos išvešėjusios rankos aukščiau alkūnių virpčiojo, plaukai išsitaršė, veidas atrodė sutrikęs ir pavargęs. Nesąmoningai trūktelėjo išlindusią iš po suknelės petnešėlę. Paskui pamačiau ją dar sykį — ir dar, ir dar. Visa Oksfordo gatvė buvo pilna pavargusių senstančių moterų sutrikusiais veidais, jos aklai stumdydamosi kažkur vis ėjo ir ėjo — lyg gyvulių banda. Aš perbėgau gatvę ir patraukiau namų link.

Aš turiu išvažiuoti, galvojau, kuo greičiau išvažiuoti, išvažiuoti. Kaip gerai, galvojau, kad Džuliana nieko apie tai nežino. Galbūt, galvojau aš, Priscilai iš tiesų bus geriau Noting Hile. Ko gero, pagalvojau, iš tiesų reikėtų nueiti pas Kristianą.

Čia, priartėjęs prie pirmos savo knygos kulminacijos, aš norėčiau sustoti, mano mielas bičiuli, ir dar sykį atsigaivinti tiesiogiai pasišnekėjęs su jumis.

Iš dabartinės tylos ir atsiskyrėlio ramybės visi tų kelių dienų įvykiai nuo Frensio Mario pasirodymo ir mano pokalbio su Reičele Soho aikštėje atrodo ištisas absurdų kratinys. Gyvenime neabejotinai pilna atsitiktinumų. Bet mums jis atrodo dar absurdiškesnis todėl, kad mes žiūrim į jį su nerimu ir baime. Tas nerimas būdingiausias gyvūnui, vardu žmogus. Jis reiškia ir bendrą visų ydų pavadinimą, ženklina jų veikimo vidurkį. Tai ir godulys, ir baimė, ir pavydas, ir neapykanta. Dabar, būdamas išrinktasis ir atsiskyrėlis, jau galiu, tam nerimui tolstant, kaip dera įvertinti ir savo turimą laisvę, ir buvusią vergovę. Laimingas, kas visa tai suvokia bent tiek, kad gali nors minimaliai pasipriešinti tam kvaišinančiam žmogų susirūpinimui. Tikriausiai tas, kieno gyvenimas nėra tarnystė, daugiau nei minimaliai ir negali pasipriešinti.

Natūrali žmogaus sielos tendencija — apginti savąjį „aš“. Kiekvienas, pažvelgęs į savo vidų, gali išvysti šios tendencijos griaunamą galią, o to rezultatai akivaizdūs visiems. Mes norim būti turtingesni, gražesni, protingesni, stipresni, labiau mylimi ir turbūt geresni negu kas kitas. Sakau „turbūt“, nes vidutinis žmogus, nors ir nori realaus turto, paprastai siekia tik matomų gėrybių. Jis instinktyviai jaučia, kad tikras gėris yra pernelyg sunki našta ir kad jo troškimas gali užgožti paprastus norus, kuriais žmogus gyvena. Žinoma, retais atvejais ir tik trumpą akimirką net ir blogiausias žmogus gali palinkti prie gėrio. Gėrio trauką pažįsta kiekvienas menininkas. Vartoju čia žodį „gėris“ nelyginant šydą. Kas po juo slypi, mes gal ir žinome, bet negalime įvardyti. Bet nuo pragaišties tame pražūtingame vaikiško egoizmo chaose mus gelbsti ne šios paslapties magnetizmas, o tai, ką mes pompastiškai vadiname „pareiga“, o tiksliau — „įpratimu“. Laiminga ta civilizacija, kuri iš mažens išmoko žmones bent kai kurias egoistiškos prigimties ypatybes laikyti neįsivaizduojamomis ir neleistinomis. Tačiau tas įpratimas, kurio palankiomis aplinkybėmis gali pakakti visam gyvenimui, pasirodo esąs tik paviršutiniškas, kai ištinka neganda: kare, koncentracijos stovykloje, įkalintam šeimoje ir santuokoje.