Айрис Мердок - Juodasis princas

— Nieko panašaus!

— Bet tarp mudviejų iš tikrųjų tik draugiški santykiai — daugiau nieko. Reičelė tai supranta. Tiktai jūs sukūrėt mitą apie mane ir savo buvusią žmoną. Ir jeigu neklystu, tuo naudojatės kaip dingstim suktis apie Reičelę, kad galėčiau jus apkaltinti, jeigu būčiau senamadiškas. Dar laimė, kad Reičelė į tai žiūri su humoru. Ji man pasakojo, kaip jūs šįryt atlėkėte pas ją kaltindamas mane ir čia pat pasisiūlėte jai į guodėjus! Aišku, aš žinau, ir visi tai žino, kad jūs jaučiate silpnybę Reičelei. Tai vienas iš mūsų draugystės aspektų. Jaučiate silpnybę mums abiem. Ir nesupraskit manęs klaidingai: Reičelei tai neatrodo tik juokai, ji labai sujaudinta. Kiekviena moteris džiaugiasi įgijusi gerbėją. Tačiau, kai įkyrite jai savo dėmesiu ir tuo pat metu vaizduojate mane kaip neištikimą jai, to jau per daug, su tuo ji nenori taikstytis. Nejau jūs iš tiesų manote, jog mudu su Krise meilužiai, ar tik vaizduojate, jog tikite, kad padarytumėt įspūdį Reičelei, tačiau ji, kiek žinau, tuo nė trupučio netiki.

Arnoldas sėdėjo ištiesęs kojas užkulniais remdamasis į grindis. Charakteringa poza. Jo veide buvo ta geraširdė, atlaidžiai pašaipi, ironiška išraiška, kuri kitados man taip patikdavo.

Aš pasakiau:

— Gal išgeriam?

Ir nuėjau prie kabančios spintelės.

Aš nepagalvojau, kad Reičelė griebsis tokio savigynos būdo ir paaukos mane. Demaskavimo atveju mintyse vaizdavausi audringą barnį, abipusius kaltinimus, Reičelės ašaras. Tiksliau, jeigu jau kalbėčiau dorai, aš nieko konkretaus neįsivaizdavau. Padarę ką negero mes stengiamės nuskausminti savo vaizduotę. Be jokios abejonės, daugeliui tai būtina blogo poelgio sąlyga, netgi viena iš jo pusių. Supratau, jog gali būti nemalonumų, tačiau išoriškai tiek susitaikiau su tokia galimybe, jog net nepasistengiau ko nors pameluoti Džulianai, pasakyti ką nors paprasčiausio, pavyzdžiui, kad aš apskritai nebuvau pas juos. („Rengiausi užeiti, bet staiga pasidarė negera“, — vis būtų buvę geriau negu nieko.) Tačiau, kokie bus tie nemalonumai, aš nesiryžau net pagalvoti. Taip visada būna tiems, kurie sukinėjasi aplink svetimą santuoką, nei nepasivargindami perprasti tikrosios prigimties tos nematomos dramos, kuri vyksta už šventų, neprieinamų santuokos sienų.

Žinoma, man turėjo palengvėti — ir iš tiesų labai palengvėjo — dėl to, kad viskas baigėsi taip ramiai ir paprastai. Bet, antra vertus, man buvo liūdna ir skaudu ir taip ir knietėjo sugriauti Arnoldo nusiraminimą parodžius jam Reičelės laišką. Beje, tas laiškas gulėjo čia pat ant stalelio, ir jo kamputis kyšojo iš po kitų popierių. Aišku, apie tokią išdavystę rimtai negalėjo būti nė kalbos. Tai moterų privilegija — gelbėtis vyro sąskaita. Ir nors tai, kas įvyko — nesvarbu, kas tai buvo, — tada atrodė Reičelės užgaida, ne mano, vis tiek visą atsakomybę privalėjau prisiimti sau. Ir aš nusprendžiau nepaneigti Arnoldo išsakytos versijos ir jos nesvarstyti, bet kaip galėdamas ramiau pakeisti pokalbio temą. Bet paskui man atėjo į galvą mintis: o jeigu Arnoldas meluoja? Juk jis galėjo pameluoti apie Kristianą. Vadinasi, galėjo pameluoti ir apie Reičelę. Kas gi iš tiesų nutiko tarp jo ir žmonos, ar kada nors apie tai sužinosiu?

Aš pažvelgiau į Arnoldą — jis žiūrėjo į mane. Regėjos, tuoj tuoj ims kvatotis. Atrodė puikiai: sveikas, jaunas, liesu, įdegusiu, meilikaujančiu veidu, panašus į smalsiaprotį studentą. Į gabų studentą, apšovusį savo dėstytoją.

— Bredli, tai tikra teisybė, ką sakiau apie save ir Krisę. Aš per daug branginu savo darbą, kad įsileisčiau į painius santykius. Ir Kristiana pernelyg protinga, kad tai darytų. Protingesnės moters gyvenime nebuvau sutikęs. Kaip ji kabinasi į gyvenimą, Dieve mano!

— Tas kabinimasis į gyvenimą, kiek suprantu, jai netrukdo užmegzti su jumis romaniūkštį. Beje, kaip jūs teikėtės pastebėti, tai ne mano reikalas. Labai gailiuosi, kad įžeidžiau Reičelę. Iš tiesų nė minties tokios neturėjau įkyrėti jai savo dėmesiu. Aš buvau baisiai prislėgtas, o ji man parodė užuojautą. Pasistengsiu ateityje būti santūresnis. Ir gana apie tai, gerai?

— Aš gana susidomėjęs perskaičiau vadinamąją jūsų recenziją.

— Kodėl vadinamąją? Tai ir yra recenzija. Bet aš neketinu jos spausdinti.

— Nereikėjo jos siųsti man.

— Teisybė. Ir jeigu tai jus nors kiek patenkins, aš pasakysiu, jog labai dėl to gailiuosi. Ar jūs negalėtumėt jos suplėšyti ir pamiršti?

— Aš ir taip ją suplėšiau. Bijojau, kad nesusigundyčiau dar sykį jos perskaityti. O užmiršti negaliu. Bredli, nejau jūs nežinote, kokie mes, menininkai, esame jautrūs ir pažeidžiami?

— Žinau, ir pats toks esu.

— Aš jūsų ir neišskyriau, ką jūs, dievaži. Mes — tai ir jūs. Kai smūgis taikomas mūsų kūrybai, jis siekia net pačią širdį. Aš nekalbu apie žurnalistus, dievai jų visų nematę, bet kartais labai artimi žmonės įsivaizduoja, jog gali niekinti knygą, bet likti draugai jos autoriui. Tai neįmanoma. Tokios nuoskaudos negalima atleisti.

— Vadinasi, mūsų draugystei atėjo galas.

— Ne. Retais atvejais skriaudą pasiseka pamiršti įsileidus į glaudesnius santykius su savo skriaudėju. Manau, tai pavyks ir mudviem. Bet kai ką vis dėlto privalau jums pasakyti.

— Aš klausau.

— Jūs — ir ne jūs vienas, tai būdinga kiekvienam kritikui, — įsivaizduojate, jog kreipiatės į žmogų, be galo savimi patenkintą, jūs kalbatės su menininku taip, lyg jis pats visiškai nematytų savo trūkumų. O iš tiesų menininkas savo silpnybes paprastai žino geriau nei bet kuris kritikas. Tik, savaime suprantama, jis neparodo to žinojimo publikai, tai daryti nedera. Jeigu jis knygą išleido, tegu ji kalba pati. Nei šis, nei tas būtų trepsėti greta ir verkšlenti: „Taip, taip, aš suprantu, ji niekam tikusi!“ Čia jau tenka patylėti.

— Taigi kad.

— Aš žinau, kad esu antrarūšis rašytojas.

— Uhu.

— Tiesa, manau, jog mano darbe esama šiokių tokių privalumų, antraip jo neskelbčiau. Tačiau aš gyvenu, kasdien, kas valandą suvokdamas savo nesėkmę. Man amžinai nieko neišeina taip, kaip norėčiau. Kiekviena knyga — tai sužlugęs sumanymas. Metai bėga, o gyvenimas juk vienas. Jeigu jau pradėjai, tai turi dirbti, dirbti, dirbti, daryti savo darbą vis geriau ir geriau. Ir kiekvienas sau turi nuspręsti, kokiu tempu privalo dirbti. Netikiu, jog būčiau daugiau pasiekęs, jeigu mažiau rašyčiau. Mažiau ir būčiau parašęs, tai ir viskas. Gal aš ir klystu, bet tokia mano nuomonė, ir aš jos laikausi. Jūs suprantate?

— Taip.

— Be to, man tai patinka. Rašymas man — natūralus būdas, teikiantis joie de vivre 9 . O kodėl gi ne? Kodėl neturėčiau būti laimingas, jeigu galiu?

— Iš tiesų, kodėl?

— Žinoma, būtų galima elgtis taip, kaip jūs. Nieko neužbaigti, nieko nespausdinti, gyventi amžinai nirštant ant viso pasaulio, širdyje puoselėti nepasiekiamos tobulybės idėją ir todėl riesti nosį prieš visus, kurie deda pastangas ir patiria nesėkmę.

— Kaip taikliai pasakyta!

— Jūs nesupykote ant manęs?

— Ne.

— Bredli, nepykit, mūsų draugystė nukenčia dėl to, kad man, kaip rašytojui, sekasi, o jums ne — visiems suprantama prasme. Skaudu, bet juk taip yra, tiesa?

— Na, taip.

— Patikėkit, nenoriu jūsų supykinti. Kalbu, vedamas vidinio poreikio apsiginti prieš jus. Juk jeigu man tai nepavyks, aš jums niekada to nedovanosiu, o aš nenoriu su jumis susipykti. Argi psichologiniu požiūriu tai neįtikinama?

— Be jokios abejonės.

— Bredli, mes tiesiog neturime teisės būti priešais. Ir ne tik todėl, kad draugystė visada malonesnė, bet ir todėl, kad nesantaika pražūtinga. Mes galime sunaikinti vienas kitą. Bredli, na, pasakykite ką nors, dėl Dievo meilės.