Айрис Мердок - Juodasis princas

— Bredli, jūs sušalęs į ledą. Ir, regis, tuojau pravirksit. Nesigraužkit, brangusis, tai neturi reikšmės.

— Ne, turi.

— Kitą sykį viskas bus gerai.

Kito sykio nebus, pagalvojau. Ir staiga man pasidarė taip baisiai gaila Reičelės, jog aš apglėbiau ją ir prispaudžiau prie savęs. Ji susijaudinusi atsiduso.

Ir staiga:

— Reičele! Ei, Reičele, kur tu pradingai? — apačioje pasigirdo Arnoldo balsas.

Mes pašokome lyg nusidėjėlių sielos, pavertos ant kipšo šakių. Puoliau grabalioti ant grindų sumestų savo drabužių, susipainiojusių ir susisukusių į tikrą raizginį. Reičelė greit užsivilko sijoną ir palaidinę tiesiai ant nuogo kūno. Ir pasilenkusi prie manęs, kol aš krapščiausi su išvirkščiomis kelnėmis, savo alsavimu kutendama man ausį sušnibždėjo: „Aš nusivesiu jį į sodą.“ Ji išėjo ir uždarė duris. Apačioje išgirdau jų balsus.

Užtrukau gana ilgai, kol apsirengiau. Atrodė, jog kelnių klešnės užsinėrė mazgais ir kažkas drykstelėjo ir iširo, kai galų gale prakišau koją. Batus apsiaviau ant basų kojų, prisiminiau puskojines, norėjau jas apsimauti, bet persigalvojau. Petnešos susiraizgė ir niekaip negalėjau jų išnarplioti. Kaklaraištį, puskojines ir trumpikes susikišau į kišenes. Galų gale nutipenau prie lango ir pro užuolaidų tarpą pažiūrėjau žemyn. Sodo gilumoje, uždėjusi ranką Arnoldui ant peties, Reičelė rodė jam kažkokį augalą. Vaizdas lyg iš pastoralės.

Šmurkštelėjau iš miegamojo, nulipau laiptais ir pravėriau laukujas duris. Bandžiau kuo tyliau uždaryti, bet jos neužsidarė. Stumtelėjau smarkiau ir jos trinktelėjo. Puoliau bėgti takeliu, bet paslydau ant samanų ir išsitėškiau. Vargais negalais atsikėlęs, leidausi bėgti gatve.

Nubėgau iki kampo, pradėjau eiti greitu žingsniu, bet čia, įsukęs į kitą gatvę, kaktomuša susidūriau su kažkuo, kas ėjo man priešais. Tai buvo mergaitė trumpute dryžuota suknele ir basa. Tai buvo Džuliana.

— Labai atsiprašau. Oi, Bredli, kaip šaunu! Tu lankeisi pas tėvus. Kaip gaila, kad manęs ten nebuvo. Eini į metro? Ar galiu tave palydėti? — Ji apsisuko ir mes nužingsniavom drauge.

— Aš maniau, tu festivalyje, — dusdamas nuo slepiamo susijaudinimo pasakiau.

— Nepavyko įsėsti į traukinį. Žinoma, būčiau galėjusi įsėsti, bet nepakenčiu kamšaties, nuo jos man tiesiog klaustrofobija.

— Man irgi. Popmuzikos festivaliai — mums, klaustrofobams, ne vieta. — Aš jau kalbėjau gana ramiai, nors pats galvojau: „Ji pasakys Arnoldui, kad mane sutiko.“

— Turbūt. Aš dar nė sykio juose nebuvau. Dabar tu man dar išrėši paskaitą apie narkotikų žalą, taip?

— Ne. Argi tu norėtum klausytis paskaitos?

— Tavosios mielai. Bet geriau tegu ji būna ne apie narkotikus, o apie „Hamletą“. Bredli, kaip tu manai, ar Gertrūda buvo susimokiusi su Klaudijumi nužudyti karalių?

— Ne.

— O ar buvo tarp jų koks ryšys, kol jos vyras buvo gyvas?

— Ne.

— Kodėl?

— Nepadoru. Ir drąsos nebūtų užtekę. Tokiems dalykams reikia pašėlusios drąsos.

— Klaudijus galėjo ją įkalbėti, jis tvirto būdo.

— Karalius irgi.

— Mes matome jį tiktai Hamleto akimis.

— Ne. Šmėkla buvo tikra.

— Iš kur tu žinai?

— Žinau.

— Vadinasi, tada karalius buvo baisus nuobodybė.

— Tai kitas klausimas.

— Man rodos, kai kurioms moterims atsiranda psichologinis poreikis laužyti ištikimybę savo vyrams, ypač kai jos sulaukia tam tikro amžiaus.

— Galimas daiktas.

— O kaip tu manai, karalius ir Klaudijus iš pradžių patiko vienas kitam?

— Egzistuoja teorija, kad juodu buvo meilužiai. Gertrūda nunuodijo vyrą todėl, kad šis mylėjo Klaudijų. Hamletas, aišku, tai žinojo. Nieko nuostabaus, kad jis buvo neurotikas. Tekste daug užšifruotų nuorodų į vyrų meilę. „Varpa, pažeista pagedimo, sugadina ir sveikąją.“ Varpa — tai falo įvaizdis, čia žodžių žaismas...

— Nieko sau! Kur galėčiau apie tai pasiskaityti?

— Aš juokauju. Iki šitų dalykų dar niekas neprisikasė, net Oksforde.

Žingsniavau greitai ir Džuliana gaudavo kartkartėmis pasišokinėdama vis pabėgėti, kad neatsiliktų. Ir dar įsigudrindavo visą laiką išbūti atsigręžusi į mane, tarsi šokdama greta kažkokį išmoningą šokį. O aš žiūrėjau žemyn, į jos nuogas, įdegusias ir labai purvinas kojas, liuoksinčias, straksinčias ir šokinėjančias.

Mes jau beveik priėjome tą vietą, kur aną vakarą prieblandoje mačiau ją plėšančią savo meilės laiškus ir iš pirmo žvilgsnio palaikiau berniuku. Paklausiau:

— Kaip gyvuoja ponas Belingas?

— Bredli, nereikia...

— Atleisk.

— Ne, tu gali man sakyti viską, ką tik nori. Bet šitai, ačiū Dievui, jau baigta ir užmiršta.

— Ir balionas nebeatskrido atgal? Neradai pabudusi rytą jo pririšto prie savo lango?

— Ne!

Jos atgręžtas į mane veidas per mirguliuojančius saulės blyksnius ir šešėlius atrodė labai jaunas, beveik vaikiškas ir lyg vaiko susikaupęs ir rimtas. Kokią tyrą ir nesuteptą tuo momentu ją mačiau su tomis purvinomis basomis kojomis ir su savo tais naiviais rūpesčiais dėl „užduotos“ perskaityti knygos. Ir pajutau apgailestavimą, kuris iš esmės buvo gėda prieš ją. Ką aš ką tik dariau ir kam? Žmogaus gyvenimas turi būti paprastas ir atviras. Melas, net ir hedonistiniais tikslais, daug rečiau pateisinamas, negu manoma išsilavinusių žmonių aplinkoje. Suvokiau, jog esu susipainiojęs, ir man dėl to pasidarė ir gėda, ir baisu. Ir kartu vis tiek jaučiau Reičelei švelnumą ir gailestį, sumišusį su prisiminimais apie jos šilto, tuknaus kūno kvapą. Ne, savaime aišku, aš jos nepaliksiu be nieko. Reikės sugalvoti kokį priimtiną būdą. Tačiau kaip velniškai man nepasisekė, kad susidūriau su Džuliana. Gal įmanoma tiesiog paprašyti jos, kad nesakytų tėvui, jog mane susitiko? Gal sugalvoti kokią įtikimą tokio prašymo priežastį, kad neatrodyčiau beviltiškai apgailėtinas? Paprasčiausiai paprašyti ir palikti viską pačiai susivokti negalėjau. Niekingi žodžiai amžinai supurvins mane jos akyse. Beje, argi aš ir taip jau labai švarus ir argi taip jau svarbu, ką pagalvos Džuliana? Daug svarbiau, ką žinos Arnoldas.

Tuo momentu Džuliana sustojo prie tos pačios avalynės parduotuvės, prie kurios mudu anąsyk atsisveikinom.

— Kaip man patinka ana tie aulinukai, šviesiai violetiniai, matai? Tik jų kaina žvėriška.

Pagautas impulso pasakiau:

— Aš tau juos nupirksiu. — Reikėjo laimėti laiko, kol sugalvosiu tinkamą priežastį paprašyti, kad ji patylėtų.

— Ak, Bredli, tai neįmanoma, jie siaubingai brangūs, tai baisiai miela iš tavo pusės, bet aš negaliu.

— Kodėl gi? Aš jau šimtą metų tau nieko nepadovanojau. Ko gero, nuo to laiko, kai tu užaugai. Eime, drąsiau.

— Ak, Bredli, aš džiaugiuosi, tu toks malonus, tai man net brangiau už batus, bet aš negaliu...

— Bet kodėl?

— Aš be kojinių. Negalėsiu pasimatuoti. Kaip juos autis, kai tokios kojos...

— Štai kas. Aš, tiesą sakant, manau, kad tas basų kojų kultas idiotiškas. O jei užminsi ant stiklo?

— Žinau. Man irgi atrodo, kad tai idiotiška. Aš daugiau taip nevaikščiosiu, aš tik į festivalį. Tai baisiai nepatogu, padai dega, nebegaliu. Ir velnias, kaip apmaudu.

— Ar negalima nusipirkti kojinių?

— Arti nėra tokios parduotuvės.

Įkišau ranką kišenėn ieškodamas piniginės ir traukiant ją lauk iškrito ant šaligatvio sumurkšlintas gniutulas: puskojinės, trumpikės ir kaklaraištis. Degančiu iš gėdos veidu greit pasilenkiau jų paimti.