Айрис Мердок - Juodasis princas

Bet kol kas aš sėdėjau namie Priscilos ir Frensio draugijoje. Taikioje šeimyninėje aplinkoje. Buvo dešimta valanda vakaro, užuolaidos užtrauktos.

Priscila vėl vilkėjo mano pižamą, aukštai pasiraitojusi rankoves. Ji gurkšnojo Frensio paruoštą karštą šokoladą. Mudu su Frensiu gėrėme cheresą.

Frensis kalbėjo:

— Vaikystės prisiminimai visada tokie fantastiški. Bet man viskas atrodo tamsu.

— Kaip įdomu, — tarė Priscila. — Man taip pat. Tarytum visada būtų vakaras ir lytų — tik tokia šviesa.

Aš pasakiau:

— Matyt, praeitis mums atrodo lyg tunelis. Šiandien šviesu, o kuo giliau į praeitį, tuo tamsiau.

— Tačiau būna, — pasakė Frensis, — kad kokia nors tolimos praeities atkarpa mums atrodo labai ryški. Aš prisimenu, kaip mudu su Kristiana ėjom į sinagogą...

— Į sinagogą? — nustebau aš.

Frensis sukryžiavęs kojas sėdėjo ant mažos kėdutės, užpildydamas kūnu ją visą, lyg šventojo skulptūra nišoje. Suskretę nuo nešvarumo jo dukslių klešnių atvartai stirksojo nuo kulkšnių. Ties keliais pro išdilusį nublizgintą audinį švietėsi rožinė oda. Rankas, putnias ir taip pat labai nešvarias, susinėręs ant pilvo, ir visa ši taiki rami poza atrodė šiek tiek rytietiška. Raudonos lūpos atsiprašomai šypsojosi.

— Na, taip. Mes žydai. Tiksliau, pusiau žydai.

— Man tai netrukdo. Tik keista, kad man niekas niekad to nepasakė!

— Kristiana, na, nepasakysi, kad labai, bet truputį to gėdijosi. Mūsų seneliai iš motinos pusės buvo žydai. Kiti seneliai buvo gojai.

— Ir tai ne per daug derinasi su Kristianos vardu, ar ne?

— Taip. Mūsų motina buvo pakrikštyta. Bet kuriuo atveju ji buvo tėvo, baisaus despoto, vergė. Jūs juk nebuvot pažįstamas su mūsų tėvais? Tėvas nenorėjo nė girdėti apie savo giminaičius žydus. Privertė motiną nutraukti visus santykius. Kristianos vardas buvo tos kampanijos dalis.

— Ir vis dėlto jūs eidavote į sinagogą?

— Tik vieną kartą, kai dar buvome visai maži. Tėvas susirgo, ir mus nuvedė pas senelius. Jie labai norėjo, kad mes nueitume. Tikriau, kad aš nueičiau. Dėl Kristianos jie taip nesirūpino. Pirmiausia, ji mergaitė? O be to, juos piktino jos vardas, todėl seneliai ją šaukdavo kitu vardu.

— Taip, Zojė. Pamenu, ji sykį liepė ant labai brangaus lagamino įrašyti savo inicialus: „K. Z. P.“ Po galais...

— Man regis, jis užmušė motiną.

— Kas?

— Tėvas. Visi sakė, kad ji užsimušė nukritusi nuo laiptų. Jo ranka buvo sunki. Mušdavo mane užmuštinai.

— Kodėl aš nieko nežinojau?.. A, dievai jo nematę. Ko tik nebūna vedusiems žmonėms — vienas užmuša savo žmoną, kitas nežino, kad jo žmona žydė...

— Amerikoje Kristiana daug bendravo su žydais. Turbūt tuo galima paaiškinti permainas...

Aš žiūrėjau į Frensį. Kai paaiškėja, kad žmogus yra žydas, tuoj pat imi pastebėti, kad jis atrodo kitaip. Aš tik neseniai po ilgų pažinties metų sužinojau, jog Hartbornas — žydas. Ir iškart jis man ėmė atrodyti daug protingesnis negu anksčiau.

Priscilą, paliktą nuošaly nuo pokalbio, vėl kamavo nerimas. Jos rankos be perstojo krutėjo, klostydamos iš paklodės kampo smulkias vėduokles. Papurtusį veidą dengė tirštas netolygus pudros sluoksnis. Plaukus ji pagaliau susišukavo. Ji nuolat dūsavo, apatinė jos lūpa gailiai virpėjo.

— Ar tu pameni, kaip mes slėpdavomės krautuvėje? — kreipėsi ji į mane. — Nulįsdavome po prekystaliu, atsiguldavome ant lentynų ir įsivaizduodavome, jog miegame ant gultų, o laivas plaukia per jūrą. Būdavo, mama mus šaukia, o mes pasislepiam ir gulim tyliai tyliai... Taip smagu būdavo...

— Ir dar ten ant durų kabojo portjeros, mes užlįsdavome už jų. Kas nors atidaro duris, o mes tik šmurkšt už portjerų ir tylime lyg pelytės.

— O kokių ten daiktų būdavo ant viršutinių lentynų! Užsigulėjusių metų metais. Senų išdžiūvusio rašalo butelių, įskilusių lėkščių.

— Aš dažnai sapnuoju mūsų krautuvę.

— Ir aš. Vos ne kas savaitę.

— Ir kas keisčiausia, tai visada būna košmarai, ir aš bijau.

— Kai aš sapnuoju krautuvę, — pasakė Priscila, — ten visada būna tuščia, didžiulė patalpa, viskas iš medžio — lentynos, prekystaliai, dėžės. Ir viskas tuščia.

— Jūs, aišku, žinote, ką reiškia toks sapnas? — įsiterpė Frensis. — Motinos įsčias.

— Tuščios motinos įsčios, — pakartojo Priscila ir vėl kuktelėjo ir pravirko, prisidengusi veidą plačia, nukarusia mano pižamos rankove.

— Kokie niekai, — pasakiau aš.

— Ne, netuščios. Jūs jose. Tai jūs prisimenate, kaip buvote motinos įsčiose.

— Kvailystės! Kaip galima tai prisiminti? Ir kas gali tai įrodyti ar patikrinti? Na gerai, Priscila, gana, metas tau eiti miegoti.

— Kad aš visą dieną miegojau... Dabar neužmigsiu...

— Užmigsite, — tarė Frensis. — Į šokoladą aš įdėjau migdomąją tabletę.

— Jūs mane apkvaišinsite. Rodžeris norėjo nunuodyti...

Aš linktelėjau Frensiui, ir jis tyliai išėjo murmėdamas sau po nosimi:

— Atsiprašau, atsiprašau...

— Ak, ką man dabar daryti...

— Gultis miegoti.

— Bredli, tu juk neleisi jiems pripažinti manęs pamišėle? Rodžeris sykį pasakė, kad aš sergu psichine liga ir kad jam teks tai paliudyti ir uždaryti mane į beprotnamį.

— Jį patį reikėtų tenai uždaryti.

— Bredli, kur man dabar dėtis? Belieka tik nusižudyti, kitos išeities nėra. Pas Rodžerį grįžti aš negaliu, jis marina man sielą, jis varo mane iš proto. Sudaužo ką nors ir sako, kad aš, — tiesiog netekau atminties ir nebeprisimenu.

— Jis labai blogas žmogus.

— Ne, tai aš bloga, labai bloga, aš prišnekėjau jam baisių dalykų. Esu tikra, kad jis parsivesdavo moterų. Sykį radau paliktą nosinę. Aš naudojuosi tik kosmetinėmis servetėlėmis.

— Įsitaisyk patogiau, Priscila. Leisk, aš pakelsiu pagalves.

— Palaikyk mane už rankos, Bredli.

— Aš jau laikau!

— Ar kai nori nusižudyti, tai jau ženklas, kad eini iš proto?

— Ne. Ir tu visai nenori nusižudyti. Tau tik depresija.

— Depresija! Kad tu žinotum, ką reiškia — būti mano vietoje! Toks jausmas, lyg būčiau padaryta iš senų skudurų — skudurinis lavonas. O Bredli, nepalik manęs, tamsoje aš tikrai išprotėsiu.

— Pameni, kai mes buvom visai maži, prašydavom mamos, kad ji pasiliktų per visą naktį ir mus saugotų? Ji prižadėdavo, ir mes tuoj pat užmigdavome, o ji patyliukais išeidavo.

— O naktinė lempelė. Bredli, gal galėčiau pasistatyti naktinę lempelę?

— Aš jos neturiu, ir dabar jau vėlu. Rytoj aš tau ją parūpinsiu. Čia prie lovos yra lempa, gali ją užsidegti, kai panorėsi.

— Kristianos namuose virš durų toks pusapvalis langas, ir pro jį iš koridoriaus krinta šviesa.

— Aš paliksiu duris praviras, ir tu matysi šviesą iš laiptų.

— Tamsoje aš paprasčiausiai numirsiu iš siaubo, mane pribaigs mano mintys.

— Klausyk, Priscila, poryt aš išvažiuoju iš miesto padirbėti. Tave pavesiu Frensio globai...

— Ne, ne, ne! Bredli, neišvažiuok, nepalik manęs, gali ateiti Rodžeris...

— Jis negali ateiti, tą aš tikrai žinau...

— Jeigu jis ateis, aš numirsiu iš gėdos ir baimės... O, mano gyvenimas toks siaubingas, mano būtis tokia klaiki, tu neįsivaizduoji, ką reiškia kas rytą pabusti ir kas rytą įsitikinti, jog viskas kaip buvę, jog tu esi tu, ir nuo to siaubo niekur nepabėgsi. Bredli, tu negali išvažiuoti, juk neišvažiuosi, tiesa? Be tavęs, aš nieko daugiau neturiu.

— Gerai, gerai...