Айрис Мердок - Juodasis princas

— Pažadėk, kad neišvažiuosi. Pažadi?

— Neišvažiuosiu... Bent kol kas...

— Ne, tu pažadėk. Pasakyk tą žodį: „Pažadu.“

— Pažadu.

— Man galvoje kažkoks rūkas.

— Tu nori miego. Na, labanakt, ir būk protinga. Palieku duris praviras. Mudu su Frensiu būsim čia pat.

Ji dar bandė protestuoti, bet aš ją palikau ir grįžau į svetainę. Čia degė tik viena lempa, mesdama aplinkui raudoną šešėlį. Kurį laiką iš miegamojo dar girdėjosi murmėjimas, paskui pasidarė tylu. Jaučiausi nežmoniškai išvargęs. Tokia ilga buvo ši diena.

— Koks čia šlykštus kvapas?

— Tai dujos, Bredai. Aš niekaip neradau degtukų.

Frensis sėdėjo ant grindų, žiūrėjo į dujų liepsną ir laikė rankose butelį chereso. Skystis jame buvo gerokai nusekęs.

— Negali žmogus prisiminti savo buvimo motinos įsčiose, — pasakiau jam. — Tai neįmanoma.

— Ne, tai įmanoma. Ir būna gana dažnai.

— Nesąmonė.

— Mes netgi prisimenam, kaip mūsų tėvai mylėdavosi, kai buvome įsčiose.

— Na, jeigu jūs galit tuo patikėti, tai galit patikėti bet kuo.

— Man labai gaila, kad sugadinau nuotaiką Priscilai.

— Ji vis šneka apie savižudybę. Girdėjau, kad jeigu žmogus daug šneka apie savižudybę, vadinasi, jis to nepadarys.

— Taip nėra. Ji gali ir padaryti.

— Ar jūs prižiūrėsite ją, jeigu aš išvažiuosiu?

— Žinoma. Tik norėčiau gero valgio, kambario ir trupučio smulkių...

— Vis tiek aš negaliu išvažiuoti. O Viešpatie! — Aš atsilošiau į vienos iš kėdžių atkaltę ir užmerkiau akis. Vaizduotėje lyg atogrąžų mėnulis iškilo ramus Reičelės paveikslas. Panorau su Frensiu pasikalbėti apie save, tačiau būčiau galėjęs kalbėti tiktai užuominomis. Pasakiau: — Priscilos vyras įsimylėjęs jaunutę mergaitę. Jinai jau daug metų yra jo meilužė. Dabar jis laimingas, kad atsikratė Priscilos. Rengiasi tą merginą vesti. Suprantama, Priscilai aš nieko nepasakiau. Argi ne keista, kaip staiga žmogus įsimyli? Tai gali nutikti kiekvienam ir bet kuriuo metu.

— Tai šit kaip, — atsakė Frensis. — Vadinasi, Priscila pragare. Na, ką gi, visi mes pragare. Gyvenimas — tai kančia, kurią pats suvoki. Ir visos mažos mūsų gudrybės — tai tik dozė morfijaus, kad nerėktum.

— Ne, ne! — paprieštaravau. — Gyvenime būna ir puikių dalykų. Na, kad ir, pavyzdžiui, meilė.

— Kiekvienas iš mūsų rėkia ir plėšosi savoje, veltiniu apmuštoje kameroje.

— Nesutinku. Kai myli iš tikrųjų...

— Tai, vadinasi, jūs įsimylėjęs, — nustatė Frensis.

— Visiškai ne!

— Ir ką gi? Beje, aš žinau ir pats galiu jums pasakyti.

— Tai, ką jūs matėte šįryt...

— O, aš turiu galvoje ne ją.

— Tada ką gi?

— Arnoldą Bafiną.

— Jūs norite pasakyti, kad aš įsimylėjęs... Kokie nešvankūs kliedesiai!

— O jis įsimylėjęs jus. Antraip, kam gi jis meilintųsi Kristianai, kam gi jūs meilintumėtės Reičelei?

— Aš ne...

— Ogi tam, kad priverstumėt kitą pavyduliauti. Jūs abu nesąmoningai siekiate savo santykių persilaužimo. Kodėl gi jums sapnuojasi košmarai, tos tuščios krautuvės, kodėl persekioja Ryšių bokšto vaizdas, kodėl jūs toks jautrus kvapams...

— Tai Priscila sapnuoja tuščias krautuves, o manosios tiesiog užgriozdintos...

— Aha! Matote?

— O Ryšių bokšto vaizdas persekioja kiekvieną londonietį ir...

— Nejaugi jūs niekada nesuvokėte savo užslopinto homoseksualumo?

— Klausykit, — atsakiau. — Aš jums labai dėkingas, kad padedate man rūpintis Priscila. Nesupraskit manęs klaidingai, esu žmogus tolerantiškas. Ir neturiu nieko prieš homoseksualizmą. Dėl manęs, tegu žmonės elgiasi, kaip nori. Bet taip jau yra, kad aš pats esu visiškai normalus ir heteroseksualus...

— Reikia išmokti priimti savo kūną tokį, koks jis yra. Ir nekovoti su juo. Tas jautrumas kvapams tai nuo tipiško kaltės jausmo dėl slopinamų polinkių, jūs nenorite susitaikyti su savo kūnu, tai gerai ištirta neurozė...

— Aš nesu neurotikas!

— Jūs vieni nervai, vienas jautrumas...

— O kaip kitaip? Juk aš menininkas!

— Jūs vaizduojatės esąs menininkas dėl Arnoldo, jūs tapatinatės su juo...

— Bet juk tai aš jį atradau! — surikau. — Aš jau buvau rašytojas, ir žinomas rašytojas, kai jis dar gulėjo lopšyje!

— Ša, prižadinsit Priscilą. Savo jausmus jūs išliejate moterims, tačiau jų šaltinis — tai jūs ir Arnoldas, judu pamišę vienas dėl kito...

— Sakau jums, aš nei homoseksualus, nei neurotikas, save aš pažįstu...

— Na, tiek to, — taikiai tarė Frensis ir atsisuko nugara į ugnį. — Gerai, tegu būna, kaip jūs sakote.

— Jūs tiesiog sugalvojote tai man ant pykčio...

— Taip, aš tiesiog sugalvojau. Tai aš homoseksualus ir neurotikas, ir negaliu apsakyti, kaip dėl to kenčiu. Jūs laimingas, jūs nepažįstat savęs. O aš save velniškai gerai pažįstu... — Ir jis pravirko.

Man retai pasitaiko regėti vyrą verkiant, šis vaizdas man atrodo baisus ir pasibjaurėtinas. Frensis raudojo balsu, nelauktai tiesiog apsipylęs ašaromis. Jo riebios, raudonos rankos šlapiai blizgėjo dujų šviesoje.

— Ak, liaukitės!

— Atleiskit man, Bredai. Aš vargšas, niekingas iškrypėlis... Visą gyvenimą esu nelaimingas... Kai buvau išbrauktas iš registro, kai atėmė man diplomą, maniau, numirsiu iš sielvarto... Aš niekad su niekuo nesu turėjęs gerų santykių. Man taip reikia meilės, kiekvienam reikia, tai natūralus poreikis, panašiai kaip šlapintis, tačiau per visą gyvenimą nesulaukiau nė menko trupinėlio... O kaip aš pats mylėjau žmones, aš juk moku mylėti, ir kai myliu, širdį įmanyčiau atiduoti — tekit, turėkit... Bet manęs niekas niekada nemylėjo, net mano brangieji tėvai... Ir namų neturiu, ir niekada neturėsiu, visi anksčiau ar vėliau išgrūda mane lauk, dažniausiai anksčiau. Taip ir valkiojuos po žemelę. Tikėjausi, jog Kristiana priglaus, Viešpatie, būčiau galėjęs miegoti ir prieškambaryje, aš tik noriu kam nors tarnauti, padėti, kuo nors rūpintis, bet kažkodėl man nieko iš to neišeina... Aš nuolat galvoju apie savižudybę, kiekvieną mielą dienelę, sakau sau — reikia sykį numirti, kad baigtųsi ta kankynė, o pats ir toliau šliaužioju po tą mėšlą, draskomas baimės ir skausmo... Aš toks beviltiškai, siaubingai vienišas, jog noriu kaukti, kol ateis galas...

— Liaukitės tauškęs šias kvailas nesąmones!

— Gerai, gerai. Atsiprašau, Bredai. Dėl Dievo meilės, atleiskite man. Matyt, aš pats trokštu kentėti. Esu mazochistas. Turbūt man patinka kankintis, antraip jau seniai būčiau baigęs tokį gyvenimą, išgėręs buteliuką migdomųjų tablečių, juk kiek sykių man tai ateidavo į galvą. Dieve mano, dabar jūs pagalvosite, jog netinku rūpintis Priscila, ir išspirsite mane lauk...

— Tuoj pat nutilkit. Nebegaliu to ištverti.

— Atleiskite, Bredai. Tiesiog aš...

— Susiimkit, būkite vyras...

— Kad negaliu... Dieve, Dieve, koks skausmas... Aš ne toks, kaip visi žmonės, mano gyvenimas eina niekais, man niekur nesiseka... Štai dabar ir jūs mane išvysite, o Dieve mano, kad jūs žinotumėt...

— Aš einu gulti, — pasakiau. — Jūs miegmaišį atsinešėt?

— Taip...

— Na, tai lįskit į jį ir nebešnekėkit.

— Man dar reikia nusišlapinti.

— Labanakt!

Nusisukau ir išėjau iš kambario. Koridoriuje sustojau prie Priscilos durų ir pasiklausiau. Iš pradžių man pasivaideno, kad ji irgi verkia. Bet ne, ji knarkė. Netrukus tas knarkimas pasidarė panašus ne į verksmą, o į priešmirtinį kriokimą. Nuėjau į gretimą svečių kambarį, kur taip ir neprisiruošiau pasikloti sau lovos, ir atsiguliau nenusirengęs ir neužgesinęs šviesos. Namas tyliai girgždėjo nuo kaimyno iš viršaus žingsnių, įtartino jaunuolio, pavarde Rigbis, kuris prekiavo kaklaraiščiais Džermino gatvėje. Paskui jį aukštyn nusekė dar kažkieno atsargūs sunkūs žingsniai. Kad ir ką jie ten viršuje veikė, laimei, veikė tyliai. Dar girdėjosi kažkoks garsas, panašus į prislopintą tuksėjimą. Tai buvo mano širdis. Nusprendžiau rytoj iš pat ryto važiuoti pas Reičelę.