Айрис Мердок - Juodasis princas

— Žiūrėk, kaip pasisekė! Aš galiu apsimauti tavo puskojines. Toks karštis, nesistebiu, kad jas nusimovei. Ar galima, tu leisi?

— Žinoma, prašom. Rytą jos buvo švarios, bet dabar jau...

— Niekai. Va čia tai tik formalumas, ne taip, kaip basų kojų kultas. Ak, Bredli, kaip aš noriu tų batų, bet jie šitiek kainuoja. Gal aš tau grąžinsiu, kai...

— Ne. Ir gana derėtis. Imk puskojines.

Ji tuoj pat jas apsimovė, stovėdama pirma ant vienos kojos, paskui ant kitos ir laikydamasi už mano rankovės. Mudu įėjome į parduotuvę.

Ji buvo vėsi ir apytamsė. Ir visai nepanaši į tą košmarų krautuvę, kurią sapnuodavome su seseria, nei į motinos įsčių prisiminimą. Greičiau atrodė lyg kokios senovinės, beaistrės, netgi asketiškos religijos šventykla. Eilės baltų saugyklų (kur galbūt laikomos relikvijos ar įžadų dovanos), tylūs patarnautojai tamsiais apdarais, prislopinti balsai, sėdynės meditacijoms, kažkokie keisti suoliukai. Šaukštai batams įauti.

Susėdome ant gretimų kėdžių, ir Džuliana paprašė savo dydžio. Mergaitė tamsiu apdaru padėjo jai užsimauti aulinuką ant pilkos nailoninės mano kojinės. Aukštas šviesiai violetinis aulas dailiai apgaubė koją, žybtelėjo aukštyn užtrauktukas.

— Kaip tik. Ar galėčiau apsiauti ir kitą? — Slystelėjo ant kojos ir kitas aulinukas.

Džuliana atsistojo prieš veidrodį, ir aš pažiūrėjau į jos atspindį. Aulinukai atrodė stulbinančiai. Aukščiau kelių nuogos, menkai teįdegusios kojos, o toliau trumputė balta suknelė, mėlynais ir žaliais dryžiukais.

Džlianos džiaugsmas tikra to žodžio prasme buvo neapsakomas. Ji tirpo iš laimės, veidas spindėjo, užsimiršusi ji plojo delnais, puldinėjo prie manęs, purtė už pečių ir vėl šokdavo prie veidrodžio. Toks vaikiškas džiaugsmas kitu metu mane būtų tiesiog sugraudinęs. Kodėl aš tada išvydau joje tuštybės įsikūnijimą? Ne, šis jauno gyvulėlio džiaugsmas pats savaime buvo gražus ir tyras. Nesusilaikęs nusišypsojau.

— Bredli, ar tau patinka? Ar jie neatrodo kvailai?

— Jie atrodo pritrenkiančiai.

— Oi, aš taip džiaugiuosi, tu toks geras... Ačiū tau, ačiū!

— Tai tau ačiū. Teikdami dovanas mes nuolaidžiaujame savo silpnybėms. — Aš paprašiau čekio.

Džuliana vis dar aikčiodama iš susižavėjimo nusitraukė batus. Likusi su mano puskojinėmis, kurias nusiraitė ligi kulkšnių, ji užsimetė koją ant kojos ir sėdėjo gėrėdamasi savo laimikiu. Aš pažvelgiau į gulinčius ant grindų violetinius batus, paskui į nuogas žemiau kelių lengvai įdegusias Džulianos kojas su auksiniais plaukeliais, ir čia man nutiko kai kas nelaukta ir neįtikėtina. Patyriau tai, ko veltui siekiau, laikydamas glėbyje nuogą Reičelę: mane lyg žaibas pervėrė geismas su visais savo juokingais, gąsdinančiais, nedviprasmiškais simptomais, su antigravitaciniu lytinio organo šoktelėjimu, ta nuostabiausia ir ypač gluminančia gamtos išmone. Aš taip sumišau, jog tai ir sumišimu sunku pavadinti. Ir kartu mane užplūdo kažkoks paikas, nepaaiškinamas džiugesys. Paprastas malonumas, kurį turėjau pajusti, pirkdamas mergaitei dovaną, staiga išsiliejo per kraštus ir akimirką pasijutau visiškai laimingas. Pakėliau akis. Džuliana spindėjo dėkingumo šypsena. Ėmiau juoktis iš to fizinio pojūčio, kurį man sužadino jos nuogos kojos ir apie kurį ji ničnieko nežinojo. Slėpti savo jausmus kartais būna skausminga, bet tai teikia tam tikrą pranašumą prieš aplinkinius ir kelia juoką. Aš juokiausi, ir Džuliana, vis dar vaikiškai džiaugdamasi savo aulinukais, juokėsi drauge.

— Ne, dabar aš jų nesiausiu, labai karšta, — paaiškino ji pardavėjai. — Bredli, tu angelas. Ar galėsiu šiomis dienomis ateiti pas tave pasikalbėti apie Šekspyrą? Aš visada laisva — pirmadienį, antradienį, — na, kad ir antradienį, vienuoliktą ryto, pas tave? Arba kada tau patogiau?

— Gerai, gerai.

— Ir mes rimtai pasikalbėsim, ir smulkiai išsinagrinėsim tekstą?

— Taip, taip.

— Oi, kaip aš džiaugiuosi tais batais!

Kai mudu atsisveikinome prie metro ir aš pažvelgiau į jos tyras, skaisčiai mėlynas akis, man neužteko drąsos sudrumsti jos džiaugsmo savo prašymu, kad pameluotų, nors iki to laiko jau buvau spėjęs sukurpti paaiškinimą — kažkokią beveik panašią į tiesą nesąmonę.

Ir tik daug vėliau susizgribau, kad ji taip ir nuėjo mūvėdama mano puskojines.

Šiaip ar taip, buvo jau dvylikta valanda. Eidamas namo, pamažėle atvėsau ir netrukus ėmiau gailėtis, kad taip išdidžiai atsisakiau galimybės užsitikrinti Džulianos tylėjimą. Iš kažkokios kvailai suprantamos puikybės nepasirūpinau elementariausiu atsargumu. Kai Džuliana išplepės apie mudviejų susitikimą, ką pagalvos Arnoldas, kaip išsisuks Reičelė, ką ji prisipažins? Veltui stengdamasis viską aiškiai įsivaizduoti, jaučiausi kaltas ir buvau taip keistai, skausmingai, beveik seksualiai susijaudinęs. Džuliana jau tikriausiai namie. Kas ten dabar darosi? Galbūt nieko. Nežmoniškai panorau tuoj pat paskambinti Reičelei, bet supratau, jog iš to nebus jokios naudos. Kol „sužinosiu blogiausia“, dar teks palūkėti.

Iš Šarlotės gatvės išėjau apie pusę dešimtos. Dabar, atidaręs duris į savo butą, staiga pajutau slogų nerimą dėl Priscilos ir įėjęs iškart supratau, jog atsitiko kažkas negero. Durys į Priscilos kambarį buvo atdaros. Įbėgau vidun — Priscilos nebuvo. Ant lovos gulėjo Kristiana ir skaitė detektyvą.

— Kur Priscila?

— Nesinervink, Bredai. Ji pas mane.

Kristiana buvo nusiavusi batelius, jie gulėjo čia pat ant lovos, dailiai sukryžiavusi savo gražias pilkomis šilkinėmis kojinėmis aptemptas kojas. Kojos nesensta.

— Kaip tu drįsti kištis?

— Aš nesikišu. Aš tik užėjau jos aplankyti ir radau ją apsipylusią ašaromis, baisiausiai prislėgtą, ji pasakė, kad tu nori išvažiuoti ir palikti ją vieną, na, aš ir pasiūliau: „Kodėl tau nesugrįžus atgal pas mane?“ Ji atsakė, kad norėtų, tai aš ir išsiunčiau juos abu su Frensiu taksi.

— Mano sesuo ne stalo teniso kamuoliukas.

— Neširsk, Bredai. Dabar tu gali išvažiuoti ramia sąžine.

— Aš nesirengiu išvažiuoti.

— Na, Priscila manė, kad rengiesi.

— Aš rengiuosi tuoj pat važiuoti ir parsivežti ją atgal.

— Bredai, na, nekvailiok. Noting Hile jai bus daug geriau. Aš jau pakviečiau jai daktarą, popiet jis ateis. Duok tu jai nors trumpam ramybę.

— Pas tave šįryt buvo Arnoldas?

— Taip, užsuko aplankyti. Kodėl tu sakai „pas tave“ tokiu reikšmingu tonu? Jis labai susikrimtęs dėl tos tavo piktos ir kandžios recenzijos. Kodėl tu jam nusiuntei ją? Kam žmogų skaudinti be jokio reikalo? Kažin ar tau pačiam patiktų, jei kas nors su tavim taip pasielgtų.

— Tai jis atėjo išsiverkti tau ant peties?

— Ne. Jis atėjo apsvarstyti verslo projekto.

— Verslo projekto?

— Taip. Mudu ketiname kartu pradėti verslą. Aš turiu nemažai atliekamų pinigų, jis taip pat. Ilinojuje aš ne visą laiką praleisdavau Moterų klube. Aš padėdavau Evansui tvarkyti reikalus. Galiausiai visai teko perimti jo verslą. Ir čia aš neketinu sėdėti rankas sudėjus. Imsiu prekiauti galanterija. Arnoldas prisidės.

— Kodėl tu niekad man nesakei, kad esi žydė?

— Tu niekad neklausei.

— Vadinasi, abu su Arnoldu ketinate daryti pinigus. O ar nepagalvojote, kaip į tai pažiūrės Reičelė?

— Aš nesivaikau Arnoldo meilės. Be to, kas jau kas, o tu mažiausiai turėtum apie tai kalbėti.

— Kodėl?

— Argi tu nerėži sparno apie Reičelę?

— Iš kur tu ištraukei?

— Reičelė pasakė Arnoldui.