Айрис Мердок - Juodasis princas

— Žmogaus likimas liūdnas ir baisus, — murmėjo Frensis. — Mes visi — demonai vienas kitam. Taip, demonai. — Jis atrodė patenkintas, raudonos lūpos suspaustos, lokio akutės žvilgčiojo į mane kukliai ir maloniai.

— Priscila, leisk, sušukuosiu tau plaukus.

— Ne, nesilieskit prie manęs, aš jaučiuosi raupsuota, man atrodo, aš gyva supūsiu, esu tikra, nuo manęs sklinda dvokas...

— Priscila, būk gera, nusivilk sijoną, jis tikriausiai labai susiglamžęs.

— Na ir kas, kokią tai turi reikšmę? O, aš tokia nelaiminga.

— Bent jau batelius nusiauk.

— Liūdna ir baisu. Liūdna ir baisu. Demonai. Demonai. Taip.

— Priscila, nebūk tokia įsitempusi. Tu visa lyg medinė, lyg negyva.

— Aš ir norėčiau būti negyva.

— Na, nors pasistenk patogiau atsigulti!

— Atidaviau jam visą gyvenimą. Daugiau nieko nebeturiu. Kas man belieka?

— Baisu ir beviltiška. Baisu ir beviltiška.

— Ak, aš taip bijau...

— Priscila, tau visai nėra ko bijoti. O Viešpatie, kaip tu mane kankini!

— Aš bijau.

— Prašau tave, nusiauk batus.

Prie durų vėl paskambino. Atidariau duris ir išvydau Reičelę. Jau norėjau susikrimtęs skėstelėti rankomis, kai staiga pastebėjau jai už nugaros stovint Džulianą.

Reičelė buvo apsivilkusi šviesiai žalią, panašų į karišką apsiaustą. Rankas laikė susikišusi į kišenes, o jos veide, atgręžtame į mane, atsispindėjo slaptas džiugesys. Vieno žvilgsnio, kai susitiko mudviejų akys, pakako suvokti, kaip toli jau buvome nuėję nuo paskutinio mūsų pasimatymo. Paprastai žmonės nelinkę giliai žvelgti vienas kitam į akis. Tai man buvo malonus sukrėtimas. Džuliana vilkėjo kreminiu velveto švarku ir kelnėmis, ant kaklo plonytė rudos ir auksinės spalvos indiška šerpė. Atrodė puošni, bet veide ir visoje išvaizdoje atsispindėjo drovumas ir kuklumas, ji tarsi kalbėjo: „Žinau, aš čia pati jauniausia, nežymi ir nepatyrusi, bet padarysiu viską, kad tik būčiau jums naudinga, ir labai jums ačiū, kad jūs iš viso kreipiate į mane dėmesį.“ Visa tai, žinoma, buvo tik tuščia poza. Iš tikrųjų jauni žmonės būna savimylos ir negailestingi. Rankose ji laikė moterį ant buivolo ir didelę puokštę vilkdalgių.

Reičelė paskubėjo paaiškinti.

— Džuliana kaip tik parėjo namo ir panoro būtinai pati jums atvežti figūrą.

Džuliana tarė:

— Aš taip džiaugiuosi, kad galiu grąžinti ją Priscilai. Žinoma, jeigu daiktas jos, reikia jį tuoj pat atiduoti. Ir aš labai tikiuosi, jog tai ją nors kiek pradžiugins.

Aš pakviečiau jas į vidų ir nuvedžiau į miegamąjį, kur Priscila vis dar guodėsi Frensiui:

— Jis neturėjo nė menkiausio supratimo apie vyrų ir moterų lygybę, vyrai to išvis nesupranta, jie niekina moteris... Vyrai tokie baisūs...

— Priscila, pas tave atėjo viešnios!

Priscila sėdėjo lovoje, apkrauta išpurentomis pagalvėmis, iš po antklodės kyšojo batų nosys. Akys buvo paraudusios ir karščiavo nuo ašarų, burna buvo sielvartingai ištįsusi, lyg pašto dėžutės plyšelis.

Džuliana išėjo į priekį ir atsisėdo ant lovos krašto. Ji pagarbiai padėjo vilkdalgius ant antklodės Priscilai prie šono ir tartum žaidindama vaiką ėmė pamažu stumti artyn prie jos bronzinį buivolą, kol šis įsirėmė Priscilai į krūtinę ir atsidūrė tarp krūtų. Priscila nesusivokė, kas tai, ir išsigandusi su pasibjaurėjimu suriko. O Džuliana tuo tarpu sugalvojo ją pabučiuoti ir visu kūnu pasidavusi į priekį lūpomis prigludo prie skruosto. Net buvo girdėti, kaip jos susikalė smakrais.

Švelniai pasakiau:

— Žiūrėk, Priscila, štai tavo moteris ant buivolo. Matai, ji sugrįžo pas tave.

Džuliana atsitraukė į lovos kojūgalį. Ji žiūrėjo į Priscilą su skausmingu, kiek droviu gailesčiu, vos pravėrusi lūpas ir lyg maldai sudėjusi rankas. Regėjos, ji prašo Priscilos atleidimo už tai, kad yra jauna, graži, tyra ir nesugadinta ir kad tebeturi ateitį, kai Priscila jau sena, bjauri, nuodėminga, suvargusi ir ateities nebeturi. Tas kontrastas tarp jų nuvėrė lyg skausmo spazmas.

Aš pajutau tą skausmą, drauge išgyvenau sesers kančią. Pasakiau:

— Kokių nuostabių gėlių tau atnešė, Priscila. Argi tu ne laiminga mergaitė?

Priscila sumurmėjo:

— Aš ne maža. Ir nėra ko jums... taip manęs gailėti. Ir nėra ko į mane taip spoksoti. Ir elgtis su manim taip, lyg aš būčiau...

Ji sugraibė ant antklodės bronzinį buivolą, ir atrodė, jog nori jį palaikyti. Tačiau užsimojusi sviedė jį per visą kambarį, kol jis atsitrenkė į priešingą sieną. Iš akių vėl pasipylė ašaros, ir ji įsikniaubė veidu į pagalvę. Vilkdalgiai pabiro ant grindų. Frensis pakėlė bronzinę figūrėlę ir šypsodamasis paslėpė saujoje. Aš linktelėjau Reičelei ir Džulianai, ir mes išėjome iš miegamojo.

Svetainėje Džuliana tarė:

— Man taip siaubingai gaila.

— Tu čia nekalta, — atsakiau jai.

— Turbūt klaiku, kai tu... štai tokia.

— Tu negali įsivaizduoti, kaip būna, kai esi tokia, — pasakiau. — Taigi nė nesistenk.

— Man taip baisiai jos gaila.

— Bėk dabar savo reikalais, — tarė Reičelė.

— Aš norėčiau... — neryžtingai pratarė Džuliana. — Na, tiek to... — Ji nuėjo prie durų, bet atsigręžė į mane. — Bredli, ar galėčiau su tavim pasišnekėti? Palydėk mane iki kampo, gerai? Ilgai tavęs neužlaikysiu.

Lyg susimokėlis mostelėjau Reičelei ir išėjau paskui mergaitę lauk. Ji nesidairydama tvirtai nužingsniavo per kiemą ir pasuko į Šarlotės gatvę. Skaisčiai švietė šalta saulė, ir man ūmai labai palengvėjo atsidūrus gatvėje, tarp skubančių, svetimų, abejingų žmonių, po giedru mėlynu dangum.

Mes paėjome dar keletą žingsnių ir sustojome priešais raudoną telefono būdelę. Džuliana vėl pagyvėjo ir atgavo berniukišką nerūpestingumą. Jai irgi akivaizdžiai palengvėjo. Virš jos, jai už nugaros, stūksojo Ryšių bokštas, ir aš tartum pats buvau jo aukštumo — taip ryškiai ir taip arti buvo matyti visos blizgančios metalinės jo dalys. Jaučiausi aukštas ir tiesus — taip gera buvo staiga ištrūkti iš namų, toliau nuo paraudusių Priscilos akių ir išblukusių plaukų, ir nors trumpam atsidurti šalia kažko, kas jaunas, gražus, tyras ir nesugadintas ir kas turi ateitį.

Džuliana susirūpinusi tarė:

— Bredli, man labai gaila, kad taip nevykusiai viskas išėjo.

— Niekam nebūtų geriau išėję. Tikra kančia atkerta prie savęs visus kelius.

— Kaip gražiai tu pasakei! Bet šventas žmogus galėtų ją paguosti.

— Šventų žmonių nebūna, Džuliana. Šiaip ar taip, tu dar per jauna, kad būtum šventoji.

— Žinau, aš tiesiog idiotiškai jauna. O Viešpatie, senatvė tokia siaubinga, vargšė Priscila. Klausyk, Bredli, aš tik norėjau padėkoti tau už tą laišką. Tokio nuostabaus laiško man dar niekas nėra parašęs.

— Kokį laišką?

— Na, tą laišką. Apie meną. Apie meną ir tiesą.

— A, na taip.

— Aš laikau tave savo mokytoju.

— Labai malonu, bet...

— Ir prašau sudaryti man skaitytinos literatūros sąrašą. Išsamesnį.

— Ačiū, kad atnešei atgal moterį ant buivolo. Reikės tau ką nors duoti mainais.

— Tikrai? Ak, labai prašau! Ką nors, kokį mažuliuką daiktelį. Man taip norėtųsi turėti nuo tavęs prisiminimą, mane tai įkvėptų, kokį mažą daiktelį, kurį tu turi jau seniai, kurį daug sykių laikei savo rankose.

Mane tai sujaudino.

— Aš paieškosiu, — pažadėjau. — O dabar man jau metas...

— Bredli, dar palūkėk. Mes visiškai nepasikalbam. Na, taip, suprantu, dabar nėra kaip, bet gal susitinkam netrukus kurią nors dieną, norėčiau pasikalbėti su tavim apie „Hamletą“.