Айрис Мердок - Juodasis princas

— Ne, ne...

— Ne blogąja prasme! Jūs toks drovuolis. Man tai patinka. Pabučiuokit mane.

Tamsoje po medžiu pabučiavau ją greit, bet jausmingai.

— Aš gal jums parašysiu, — tarė ji.

— Taip, parašykite.

— Ir nesijaudinkit. Jaudintis nėra dėl ko.

— Žinau. Labanakt. Ir ačiū.

Reičelė paslaptingai nusijuokė ir pradingo tamsoje. Aš greitai nužingsniavau gatve metro kryptimi.

Pajutau, jog mano širdis plaka gana smarkiai. Niekaip nesusigaudžiau, ar man nutiko kas didžiai svarbaus, ar ne. Rytoj, pagalvojau, viskas bus aišku. O dabar neverta sukti galvos, reikia verčiau atsigulti miego ir išsaugoti širdyje šiuos naujus įspūdžius. Vis dar jaučiau Reičelės artumą, tarytum kvepalus. Ir tuo pat metu mintyse ryškiai regėjau Arnoldą, tartum žiūrintį į mane iš kito apšviesto koridoriaus galo. Tai, kas nutiko man, nutiko ir jam.

Ir štai tada aš vėl išvydau oro balioną. Jis lėtai plaukė virš namų stogų man priešais. Jau buvo ganėtinai nustojęs aukščio ir vis dar pamažu leidosi žemyn. Gatvėje užsidegė žibintai, jie skleidė blankią artimą šviesą po dar tebežioruojančiu, bet jau aptemusiu dangumi, kurio fone tas balsvas apvalus daiktas atrodė beveik nepastebimas. Gatvėmis vaikščiojo žmonės, bet niekas, išskyrus mane, to keistojo keleivio, atrodė, nemato. Ėmiau skubėti, stengdamasis nuspėti jo kryptį. Apatiniuose užmiesčio vilų aukštuose nušvito neuždangstytų langų kvadratai. Pro juos buvo matyti nykūs, blankūs interjerai, žydrai mirgėjo televizorių ekranai. O aukštai, virš griežtų stogų ir iškilių kuplių medžių siluetų, per melsvai juodą dangų yrėsi vos įžiūrimas balsvas rutulys, vilkdamas veik nematomą uodegą. Aš pradėjau bėgti.

Bėgdamas įsukau į kažkokį pustuštį skersgatvį, kur namai buvo kuklesni. Balionas atsidūrė už nugaros, jis slinko labai lėtai ir beveik vertikaliai krito žemyn. Laukiau jo, žiūrėdamas, kaip jis artėja, nelyginant klajojantis mėnulis, slėpiningas visiems, išskyrus mane, nematomas nesuvokiamos likimo grėsmės pranašas. Turėjau jį sugauti. Ką su juo veiksiu sugavęs, dar negalvojau. Svarbiau buvo suvokti, ką jis veiks su manim. Žingsniavau skersgatviu, visu kūnu jausdamas jo judėjimo kryptį ir kritimo greitį.

Trumpam jis dingo už medžio. Paskui, pagautas vakaro vėjelio, staiga perlėkė į kitą gatvės pusę ir atsidūrė žibinto šviesos rate. Keletą akimirkų jis stūksojo priešais mane didžiulis, geltonas, niršiai mataruodamas baltų kaspinų uodegą. Aš net mačiau virvutę. Nulėkiau prie jo. Kažkas lengvai brūkštelėjo man per veidą. Akinančioje žibinto šviesoje karštligiškai graibsčiau orą sau virš galvos. Ir staiga viskas dingo. Balionas išnyko, matyt, nusileidęs kur nors toliau, priemiesčio sodų labirintuose. Dar kurį laiką pasisukiojau klaidžiomis tamsiomis gatvelėmis, bet taip ir nebeišvydau to klajojančio pranašo.

Metro stotyje pamačiau Arnoldą, jis ėjo pro turniketą ir paslaptingai vienas sau šypsojosi. Pasitraukiau į šalį, ir jis manęs nepastebėjo. Prie mano buto durų laukė Frensis Mario. Apstulbinau jį pakviesdamas užeiti. Apie tai, kas nutiko tarp mūsų, papasakosiu vėliau.

Vienas iš daugybės gyvenimo ir meno skirtumų, mielas mano bičiuli, yra tas, kad mene personažai visada išlaiko savo orumą, o žmonės gyvenime — ne. Ir vis dėlto gyvenimas šiuo požiūriu, kaip ir kitais, atkakliai, nors nevaisingai siekia prilygti menui. Elementarus rūpinimasis savo orumu, formos, stiliaus pajautimas pastūmėja mus prie niekingų poelgių dažniau, negu galima įsivaizduoti nagrinėjant įprastinę nuodėmės sąvoką. Doras žmogus kartais atrodo kvailas tik todėl, kad nepaiso daugybės smulkių galimybių atrodyti stilingas. Teikdamas pirmenybę tiesai, o ne formai, jis negalvoja, kaip iš šalies atrodys jo poelgiai.

Padorus teisingas žmogus (koks aš nesu) pačiu niekingiausiu būdu būtų sprukęs nuo Reičelės greičiau, nei kas nors „nutiko“. Aš, aišku, nenorėjau jos įžeisti. Tačiau man daug labiau rūpėjo tai, kad tik pats atrodyčiau „padėties viešpats“. Man buvo įdomu pabučiuoti Reičelę, kai tai įvyko, pasidarė dar įdomiau. Taip viskas ir prasideda. Rimtas pabučiavimas gali pakeisti pasaulį, nevalia to daryti paprasčiausiai stiliaus sumetimais, dėl išsamesnio vaizdo. Šiame teiginyje jaunuoliai, be abejonės, įžiūrės skrupulus ir veidmainystę. Tačiau dėl savo jaunumo jie ir neįstengia suvokti, jog kiekvienas įvykis turi savo pasekmes. (Šis įvykis taip pat turėjo pasekmių, ir gana netikėtų.) Gyvenime nebūna atskirų tuščių, nežymėtų momentų, kai žmogus gali elgtis bet kaip, o paskui lyg niekur nieko gyventi toliau nuo tos vietos, kur sustojo. Nedori žmonės mano, kad laikas trūkinėja, jie tyčia prislopina natūralaus priežastingumo suvokimą. Dorieji suvokia būtį kaip tankiausią tarpusavio ryšių sampyną. Bet koks mano įgeidis gali paveikti pasaulio ateitį. Nuo to, kad aš dabar rūkau cigaretę ir šypsaus iš nederamų savo minčių, kitas žmogus gal mirs didžiausiose kančiose. Aš pabučiavau Reičelę, pasislėpiau nuo Arnoldo ir nusigėriau su Frensiu. Be to, aš visiškai pakeičiau savo „gyvenimo nuostatą“, kas turėjo gana rimtų ir netikėtų pasekmių. Suprantama, brangusis drauge, aš negaliu — ir kaip galėčiau? — gailėtis to, kas įvyko. Tačiau apie praeitį reikia spręsti teisingai, nesvarbu, kokių stebuklų sulauktumei iš savo klaidų per nežinomą likimo malonę. Felix culpa 8 negali būti pateisinimas.

Menininkui viskas susiję su jo kūryba, viskas būna jos penas. Man turbūt vertėtų nuodugniau paaiškinti tuometinį savo sąmonės būvį. Rytojaus dieną po vakarykščio nuotykio su balionu pabudau apimtas kankinančio nerimo. Klausiau savęs, gal man tuojau pat vykti į „Patarą“ ir pasiimti drauge Priscilą? Taip išsispręstų išsyk keletas problemų. Ir seserį galėčiau prižiūrėti. Ši elementari ir sunki pareiga liko su manimi, nelyginant rakštis vingriame egoizmo kūne. Be to, išsivežčiau ją iš Kristianos ir išvažiuočiau nuo jos pats. Jau vien fizinis nuotolis gelbsti, manyčiau, beveik visada gelbsti primityvaus užkerėjimo atvejais. Žiūrėjau į Kristianą kaip į raganą, kaip į niekšingą savo gyvenimo demoną, nors jokiu būdu neteisinau ir savęs. Būna žmonių, kurie tiesiog savaime žadina mums įkyrų egoistinį nerimą, neatsikratomą apmaudą. Nuo tokio žmogaus reikia gelbėtis bėgimu arba atsitverti nuo jo kurčia siena. (Arba būti „šventuoju“, bet apie tai čia nekalbėsime.) Žinojau, jog likęs Londone neišvengsiu susitikimų su Kristiana. Jau vien dėl Arnoldo, norėdamas išsiaiškinti, kas ten tarp jų vyksta. Ir apskritai tektų matytis, todėl, kad tai neišvengiama. Kas yra patyręs šitokią kankynę, tas mane supras.

Kai pasakysiu, jog maniau, kad reikia išvažiuoti iš Londono dar ir dėl to, kas įvyko tarp manęs ir Reičelės, nesupraskite, jog turėjau tam tikrų delikačių skrupulų, nors iš tiesų jaučiau sąžinės graužimą. Dar daugiau, jaučiau savotišką abstraktų pasitenkinimą, susidedantį iš daugelio ingredientų. Vienas iš jų buvo gana žemas, šiurkštus ir primityvus suvokimas, jog atsilyginau Arnoldui. Ar, ko gero, čia iš tiesų per šiurkščiai pasakyta? Aš tiesiog jaučiausi dabar galįs apsiginti nuo Arnoldo. Buvo kai kas labai jam svarbaus, ką aš žinojau, o jis ne. (Tik daug vėliau man atėjo į galvą, jog Reičelė galėjo papasakoti jam apie mudviejų bučinius.) Toks žinojimas visuomet suteikia žmogui pasitikėjimo savimi. Nors, pasakysiu tiesą, neturėjau nė menkiausio ketinimo šia prasme eiti toliau. Nuostabu, kad tiek toli mudu jau spėjom nueiti. Akivaizdu, kaip vėliau pasakė pati Reičelė, jog ir jos, ir mano sieloje tam jau buvo paruošta dirva. Tokie dialektiniai šuoliai — iš kiekybės į kokybę — žmonių santykiuose nėra retenybė. Ir tai buvo dar viena priežastis išvykti. Man reikėjo daug ką apgalvoti, ir tai norėjau daryti be tolesnio išorinių įvykių įsikišimo. Iki šiol viskas ėjosi gerai, orumas ir protas nenukentėjo. Atsirado tam tikra pilnatvė. Reičelės poelgis man suteikė didžiulį džiaugsmą. Kaltės nejaučiau. Ir norėjau ramiai šildytis šio džiaugsmo spinduliuose.