Айрис Мердок - Juodasis princas

Pirmiausia po vakarykščio prarijau tris tabletes aspirino, o po jų mano priešpiečius sudarė stiklinė grietinėlės, gabaliukas pieniško šokolado, vėliau bulvių apkepas su mėsa, po to truputis rachatlukumo ir galiausiai — puodukas baltintos kavos. Pasijutau geriau fiziškai, aiškiau pasidarė galvoje.

Mes sėdėjome verandoje. Bafinų sodas nebuvo didelis, bet dabar, pačiame vasaros pradžios žydėjime, atrodė begalinis. Išsimėtę vaismedžiai ir kažkokie į paparčius panašūs krūmai aukštoje rausvokoje žolėje užstojo gretimus namus, užstojo netgi kreozotu nuteptą medinę tvorą. Tiktai vijoklinės rožės tarp medžių kamienų darė uždaros erdvės įspūdį. Sodo lankstas atrodė lyg didžiulė žalia kriauklė, kvepianti žeme ir lapais. Apačioje prie verandos laiptų buvo akmenimis grįsta aikštelė, pro jų plyšius žvalgėsi švelniai violetiniai čiobreliai, toliau driekėsi nuskusta veja, pribarstyta baltų saulučių. Ir prisiminiau iš vaikystės vieną saulėtą vasaros atostogų dieną. Tąsyk bekraštėje pievoje pro gelsvai rudas smilgų šluoteles vaikas, juo tada buvau aš, išvydo jauną peliaujančią lapę. Ji buvo daili, gracinga, naujutėlė, tarsi ką tik išsprūdusi iš Kūrėjo rankų, akinamai ruda, su juodom kojinaitėm ir baltu kuokšteliu ant uodegos galiuko. Ji išgirdo ir atsisuko. Pamačiau jos gyvą kaukę, drėgnas gintarines akis. Paskui ji išnyko. Dingo tobulo grožio ir mistiškos prasmės vaizdinys. Vaikas pravirko ir pasijuto esąs dailininkas.

— Vadinasi, Rodžeris iš laimės devintam danguj, — pasakė Reičelė, kai jai viską papasakojau.

— Bet Priscilai negalima šito sakyti, tiesa?

— Kol kas negalima.

— Rodžeris ir ta merga. Dieve, kaip šlykštu!

— Žinau. Tačiau problema yra Priscila.

— Ką man daryti, Reičele, ką man daryti?

Reičelė, basa atsipalaidavusi, neatsakė. Ji švelniai vis glostėsi skruostą, tą vietą, kur man pasivaideno mėlynė. Mes abu sėdėjom atsilošę šezlonguose ir ilsėjomės. Bet ir ilsėdamasi Reičelė buvo pagyvėjusi, jos veide atsirado man pažįstama išraiška — Arnoldas ją vadindavo „egzaltuota“. Kažkokie šviesūs lūkesčiai nurausvino visada išblyškusius šlakuotus jos skruostus ir įžiebė ugnį šviesiai rudose akyse. Ji atrodė gyva ir graži. Smulkiai sugarbiniuoti rusvai auksiniai plaukai išsitaršę styrojo į visas puses.

— Kaip užsukti, — pasakiau.

— Kas? Kas kaip užsukti?

— Strazdai.

Keletas strazdų, trūkčiodami lyg žaisliukai, vaikštinėjo po nuskustą veją.

— Visai kaip mes.

— Apie ką jūs kalbate, Bredli?

— Prisukami. Kaip ir mes.

— Imkite dar gabalėlį šokolado.

— Frensis mėgsta pienišką šokoladą.

— Frensio man gaila, bet aš suprantu Kristianą.

— Nuo tų bičiuliškų kalbų apie Kristianą man darosi bloga.

— O jūs nekreipkit dėmesio. Visa tai tik jūsų mintyse.

— Kadgi visas mano gyvenimas — mintyse. Geriau jau ji būtų numirusi toje savo Amerikoje. Esu beveik tikras, ji nužudė savo vyrą.

— Bredli. Žinote, visa tai netiesa, — na, tai, ko aš vakar prišnekėjau apie Arnoldą.

— Taip, aš žinau.

— Vedę žmonės kartais iš tiesų kalba visokius dalykus, na, taip, lyg užsukti, bet tie žodžiai ne iš širdies.

— Ne iš ko?

— Bredli, na, nebūkite toks...

— Man ant širdies taip sunku, lyg didžiulis akmuo būtų užgulęs. Kartais pajunti, jog virš tavęs pakibo likimo grėsmė.

— Na, susiimkit nors kiek, dėl Dievo meilės!

— O jūs ar nepykstate ant manęs už tai, kad mačiau... na, kaip jūs vakar su Arnoldu...

— Ne. Jūs tik pasidarėte dar artimesnis.

— Na, kam, na, kam jai reikėjo susipažinti su Arnoldu?

— Jūs labai prisirišęs prie Arnoldo, tiesa?

— Tiesa.

— Jums juk ne vis tiek, ką jis galvoja?

— Taip.

— Keista. Jis toks atžarus su jumis. Dažnai jus įžeidžia. Bet jūs labai daug jam reiškiate, aš žinau, labai daug.

— Gal pamažu keičiam temą, gerai?

— Jūs toks juokingas, Bredli. Kažkoks nežemiškas. Ir drovus lyg mokinukas.

— Mane pribloškė tos moters sugrįžimas. Lyg perkūnas iš giedro dangaus. Ir ji jau spėjo suleisti nagus į Arnoldą. Ir į Priscilą.

— O žinote, ji graži.

— Ir į jus.

— Ne. Bet aš ją deramai įvertinau. Jūs apie ją visai ne taip pasakojote.

— Ji labai pasikeitė.

— Arnoldas mano, kad jūs vis dar mylite ją.

— Jeigu jis taip mano, tai tikriausiai todėl, kad pats ją įsimylėjo.

— O jūs neįsimylėjęs?

— Reičele, jūs gal norit, kad aš imčiau rėkti?

— Viešpatie, jūs iš tiesų lyg vaikas!

— Tik per ją aš patyriau, kas yra neapykanta.

— O jūs kartais ne mazochistas, Bredli?

— Nešnekėkit nesąmonių.

— Man kartais atrodo, kad jums patinka, kai Arnoldas jus užsipuola.

— Arnoldas ją įsimylėjęs?

— Kaip jūs manote, kur jis nuėjo, kai atsisveikino su mumis?

— Į biblio... Nejaugi atgal pas ją?

— Žinoma.

— Velnias! Juk jis matėsi su ja vos porą trejetą kartų...

— O jūs netikite meile iš pirmo žvilgsnio?

— Tai jūs manote, kad jis...

— Tada alinėje jis ilgai ir meiliai su ja šnekėjosi. Ir paskui vakar, kai ji...

— Nepasakokit. Tai jis...

— Galvos jis nepames. Jis žmogus žemiškas, bet šaltas. O jūs lyg ne šio pasaulio, bet šiltas. Jis dievina visokius sąmyšius, pats jums taip sakė, dievina svetimas dramas. Jis baisiausiai smalsus, jam reikia viską žinoti, visur kišti nosį, klausytis kiekvieno išpažinčių. Iš jo tikrai išeitų neblogas nuodėmklausys, jis sugeba padėti žmogui, kai pats to nori. Mikliai išpešė iš Kristianos visą jūsų vedybų istoriją.

— Dieve mano!

— Dar tada, alinėje. O vakar, aš manau, ji... Na, gerai, gerai, nepasakosiu! Tik norėjau pasakyti, kad esu jūsų pusėje. Jei norite, atvežkim Priscilą čionai?

— Jau vėlu. O Viešpatie, Reičele, man kažkaip nei šis, nei tas.

— Na, kas jūs per žmogus, Bredli! Štai. Paimkit mane už rankos. Paimkit.

Už matinių verandos stiklų pasidarė nežmoniškai tvanku ir karšta. Žemė ir žolė pakvipo kažkaip egzotiškai, lyg smilkalai, ir daugiau jau nebedvelkė gaivuma ir lietum. Reičelė prisitraukė savo šezlongą prie pat manojo. Jos arti susmukusio kūno svoris slėgė mane, lyg būtų manojo. Ji pakišo ranką man po alkūne, ir gana nevikriai jos pirštai susipynė su manaisiais. Taip būtų galėję pasisveikinti du lavonai prisikėlimo iš numirusių dieną. Paskui ji lėtai pasivertė ant šono į mano pusę ir padėjo galvą man ant peties. Pajutau jos prakaito kvapą ir šviežią ką tik išplautų plaukų aromatą.

Šezlonge žmogus jautiesi visai bejėgis. Aš tuščiai laužiau galvą, ką turėtų reikšti šis pirštų susipynimas, kaip man į jį atsakyti ir ar ilgai laikytis susikabinus. O kai ji staiga tįstelėjo kaklą ir nevikriai, nesidrovėdama pasitrynė skruostu man į petį, aš nelauktai patyriau gana malonų visiško bejėgiškumo jausmą. Ir tuo pat metu pasakiau:

— Reičele, stokitės, prašau jus, eime į vidų.

Ji pašoko ant kojų. Aš irgi atsistojau, bet daug lėčiau. Nukarusi drobė buvo menka atrama — nuostabu, kaip ji taip greit pakilo. Aš nusekiau paskui ją į apytamsę svetainę.

— Atsiprašau, Bredli. — Ji jau buvo beatverianti duris į holą. Trūkčiojantis balsas ir ryžtinga išvaizda nedviprasmiškai rodė, ką ji galvoja. Supratau — jeigu tuoj pat jos neapkabinsiu, įvyks kažkas „nepataisomo“. Todėl uždariau duris į holą ir apkabinau. Ir visai mielai. Delnais pajutau karštus putnius jos pečius ir vėl — glamonėjantį, spaudžiantį skruostą.