Айрис Мердок - Juodasis princas

Padėjau statulėlę į vietą, ir tuo metu prieškambaryje pasigirdo žingsniai. Durys atsivėrė ir į kambarį įėjo jauna graži mergaitė baltomis kelnėmis ir drobine alyvų spalvos liemene. Jos tamsūs kaštoniniai plaukai buvo išsitaršę, lyg ji ką tik būtų plaukiojusi jachta. Veidas spindėjo kažkokia dvasinga vidine šviesa, ne tik sveikata ir įdegiu. Atrodė gal dvidešimties metų. Rankoje laikė krepšį su pirkiniais ir padėjo jį čia pat prie durų.

Sutrikau. Gal aš viską supainiojau, ir jie vis dėlto turėjo vaiką? Štai šitą mergaitę.

Rodžeris pašoko ir puolė jos pasitikti, jo veidas sušvelnėjo, lūpos šypsojosi, akys išsiplėtė, ėmė spindėti. Jis pabučiavo ją į lūpas, priglaudė ir vėl atšlijo, žiūrėjo į ją šypsodamasis tarytum apstulbęs. Šūktelėjo iš nuostabos ir pasitenkinimo, tada atsigręžė į mane.

— Tai Merigold. Mano meilužė.

— Greit ją įsitaisei.

— Brangioji, tai Priscilos brolis. Pasakysim jam viską, taip, brangioji?

— Taip, žinoma, brangusis, — reikšmingai atsakė mergina, atmesdama nuo kaktos susitaršiusius plaukus ir prisiglausdama prie Rodžerio. — Pasakysim jam viską.

Ji kalbėjo su lengvu pietvakarių Anglijos akcentu, ir dabar jau mačiau, kad jai daugiau negu dvidešimt metų.

— Mudu su Merigold jau seniai drauge. Merigold buvo mano sekretorė. Mes jau daugybę metų gyvenam beveik kartu. Tačiau nuo Priscilos tai slėpėme.

— Nenorėjome jos skaudinti, — pridūrė Merigold. — Nešėm tą naštą vieni. Taip sunku buvo nuspręsti, kaip geriau pasielgti. Tai buvo baisu.

— Dabar viskas baigta, — tarė Rodžeris. — Ir ačiū Dievui. — Jiedu laikėsi už rankų.

Šis meilingos laimės paveikslėlis pripildė man širdį neapykantos ir pasidygėjimo. Nekreipdamas dėmesio į merginą, pasakiau Rodžeriui:

— Matau, kad gyventi su jauna panele, kuri jums tinka į dukteris, kur kas maloniau negu su senstančia moterimi, kuriai esat davęs vedybinę priesaiką.

— Man trisdešimt metų, — paprieštaravo Merigold. — Ir mudu su Rodžeriu mylime vienas kitą.

— „Ir turtuos, ir varge, ligoje ir sveikatoj.“ Ir kaip tik tada, kai jai labiausiai reikia jūsų pagalbos, jūs imat ir išvarot mano seserį iš namų!

— Tai netiesa!

— Tiesa!

— Merigold nėščia, — tarė Rodžeris.

— Kaip jūs galite man tai sakyti, — pasipiktinau aš, — ir dar stovėti čia su tokia begėdiško pasitenkinimo išraiška? Ar manote, aš turiu džiaugtis, kad jūs pradėjote dar vieną pavainikį? Kuo gi jūs taip didžiuojatės? Kad svetimaujate? Mano akyse tai niekšybė: senis ir jauna panelė. Kad jūs žinotumėt, kaip šlykštu į jus žiūrėti — stovite čia, glamžotės ir taip vulgariai džiūgaujate, kad atsikratėte mano sesers... Jūs tiesiog porelė žudikų...

Jie atsitraukė vienas nuo kito. Merigold atsisėdo, nenuleisdama nuo savo meilužio karšto suglumusio žvilgsnio.

— Mes to nebuvom numatę, — pasakė Rodžeris. — Taip jau išėjo. Kuo mes kalti, kad esam tokie laimingi. Dabar mes pagaliau elgiamės sąžiningai, pagaliau bent nustojom meluoti. Ir mes norim, kad jūs pasakytumėt Priscilai, kad jai viską paaiškintumėt. Dieve, lyg akmuo nuo širdies nusirito. Ar ne, brangioji?

— Mums taip sunku buvo meluoti, baisiai nemalonu, taip, brangusis? — pritarė Merigold. — Mes tiek metų gyvenom meluodami.

— Merigold turėjo butuką... Aš ją lankydavau... kokia žeminanti padėtis.

— Bet dabar visa tai jau praeity, ir... pagaliau bus galima sakyti teisybę... Mums taip gaila Priscilos...

— Kad jūs dabar save matytumėt, — pasakiau, — kad jūs matytumėt... O dabar būkit malonūs, atiduokit man Priscilos papuošalus.

— Atsiprašau, — atsakė Rodžeris, — bet aš paaiškinau.

— Ji prašo papuošalų, audinės, antai tos statulėlės, dryžuotos vazos, kažkokio paveikslėlio...

— Statulėlę nupirkau aš. Ji liks čia. Ir emalis. Jis man pačiam patinka. Tie daiktai nėra jos vienos. Ar jūs nemanote, jog dar neatėjo metas pradėti dalybas? Taip pat ir pinigų. Ji išbėgo viską čia palikusi — tai dabar gali palaukti! O skudurus, prašau, vežkitės. Į jūsų lagaminus jų tilps nemažai.

— Einu supakuosiu juos, gerai? — pasisiūlė Merigold ir išbėgo iš kambario.

— Jūs papasakosit Priscilai, taip? — pasakė Rodžeris. — Man tai bus toks palengvėjimas. Aš toks bailys. Vis atidėliojau, niekaip neįstengiau jai prisipažinti.

— Kai jūsų draugužė pastojo, jūs sąmoningai išgujot savo žmoną iš namų.

— Aš nieko panašaus negalvojau! Viskas išėjo savaime, šiaip taip išsikapanojom, buvom baisiai nelaimingi. Laukėm, laukėm, patys nežinodami ko...

— Manyčiau, Priscilos mirties. Stebiuosi, kaip jos dar neužmušėt.

— Mes norime vaiko, — tarė Rodžeris. — Vaikas man svarbiausia ir aš rūpinuosi jo interesais. Aš manau, jis taip pat turi teises. Ir mes norime pagaliau gyventi laimingai, dorai ir atvirai. Noriu, kad Merigold taptų mano žmona. Priscila vis vien niekad nebuvo su manim laiminga.

— O ar jūs pagalvojote, kas dabar bus su Priscila, koks buvimas jos laukia? Ji atidavė jums savo gyvenimą, o dabar pasidarė nebereikalinga.

— Na, aš irgi atidaviau jai savo gyvenimą. Ji atėmė iš manęs ne vienus metus, aš būčiau galėjęs gyventi dorai ir laimingai!

— Eikit po velnių! — Išlėkiau į prieškambarį ir išvydau Merigold, klūpančią ant kelių šilko, tvido ir rožinių apatinių debesy. Beveik visi daiktai atrodė visai nauji.

— Kur audinė?

— Aš juk paaiškinau, Bredli.

— Ir kaip jums ne gėda? — sušukau. — Pažiūrėkite į save. Jūs labai blogi žmonės. Kaip jums ne gėda?

Jie susikrimtę su užuojauta pažvelgė į mane, liūdnai susižvalgė tarpusavyje. Užgauti jų negalėjau. Jų laimė, atrodė, padarė juos šventus. Norėjosi jiems įgelti, suplėšyti į gabalus. Tačiau jie buvo nepažeidžiami, palaiminti.

— Aš neketinu čia stovėti ir laukti, kol jūs sukrausite lagaminus, — pasakiau. Negalėjau žiūrėti, kaip ta mergina kilnoja ir dailiai dėsto Priscilos daiktus. — Galite atsiųsti juos į mano butą.

— Taip, taip, mes išsiųsim, ar ne, brangusis? — tarė Merigold. — Viršuje yra dar vienas didelis lagaminas...

— Jūs papasakosite jai, taip? — prašė Rodžeris. — Tik pasakokit kaip galėdamas švelniau. Bet kad būtų visiškai aišku. Galite pasakyti ir apie Merigold nėštumą. Kelio atgal jau nebėra.

— Jau tuo tai jūs pasirūpinot.

— Bet ką nors jūs turite jai nuvežti dabar, — tarė Merigold, klūpodama ir pakėlusi į mus ramų, nuoširdžiu geranoriškumu šviečiantį veidą. — Brangusis, gal nusiunčiam jai tą statulėlę arba...

— Ne. Ji man pačiam patinka.

— Na, tada tą dryžuotą vazą... juk ji prašė.

— Čia ir mano namai, — atsakė Rodžeris. — Aš juos įrengiau. Šie daiktai čia turi savo vietą.

— Ak, brangusis, prašau, tegu Priscila turi tą vazą, na, būk geras, dėl manęs!

— Gerai, tegu, brangioji... Kokia gera, kokia švelni tavo širdelė!

— Einu, ją geriau įpakuosiu.

— Nelaikykit manęs šėtono įsikūnijimu, Bredli, drauguži. Žinoma, aš ne šventasis, bet aš paprastas žmogus, abejoju, ar rastumėt už mane paprastesnį, Turėtumėt suprasti, kad mano gyvenimas čia buvo tikrai nesaldus. Tikras pragaras, kai tenka gyventi dvigubą gyvenimą. O Priscila jau seniai elgėsi su manim nežmoniškai, baisingai manęs nekentė, niekad neišgirsdavau iš jos gero žodžio...

Sugrįžo Merigold su gremėzdišku ryšuliu. Paėmiau jį jai iš rankų ir atidariau laukujas duris. Lauke pasaulis apakino, lyg visą šį laiką aš būčiau išbuvęs tamsoje. Išėjau pro duris ir atsigręžiau atgal. Abu stovėjo linguodami, petys į petį, susiėmę už rankų, neįstengdami nuslėpti spindinčių šypsenų. Norėjau nusispjauti jiems ant slenksčio, bet burna buvo išdžiūvusi.