Айрис Мердок - Juodasis princas

Telefonas skambėjo tuščiuose namuose. Buvo šiek tiek po vidurdienio, dar darbo metas. Telefono būdelės stikle apžiūrinėjau savo gražiai nuskustą viršutinę lūpą ir galvojau apie Kristianą. Kokios tai buvo mintys, paaiškinsiu vėliau. Ausyse vis dar skambėjo tas demoniškas juokas. O dar po kelių minučių, nervindamasis ir kankindamasis, jausdamasis beveik kaip vagis, įkišau į skylutę raktą ir atsargiai stumtelėjau duris. Tyliai padėjau prieškambaryje ant grindų du atsivežtus su savimi lagaminus. Viduje kažkas buvo ne taip, aš tai pajutau, vos peržengęs slenkstį, bet iš karto nesuvokiau, kas tai yra. Paskui supratau — smarkiai kvepėjo šviežia baldų politūra.

Priscila taip vaizdžiai man pasakojo, kokie apleisti jų namai. Ištisomis savaitėmis neklojamos lovos. Indų ji nebeplaunanti. Namus tvarkiusi moteris, savaime aišku, išėjo. Rodžeris piktdžiugiškai vis didinąs netvarką, visą kaltę už tai suversdamas jai. Jis tyčiomis viską laužąs. O Priscila nieko daugiau nebetvarkanti. Rodžeris radęs lėkštę su supelijusiais maisto likučiais ir tėškęs ją į prieškambario grindis Priscilai po kojomis. Ji ten taip ir gulinti — sudaužytos lėkštės šukės susimaišiusios su glitėsiais, prilipusiais prie kilimo. Priscila tuomet visa tai peržengusi lyg nematydama. Tačiau namai, į kuriuos aš patekau atsirakinęs duris, atrodė tiek nepanašūs į tuos, apie kuriuos aš buvau prisiklausęs, jog akimirką pagalvojau, ar nebūsiu suklydęs ir ne ten pataikęs. Į akis krito švara ir tvarka. Blizgėjo poliruoti baldai, švara spindėjo storas gauruotas kilimas. Čia buvo net gėlių, ant senos ąžuolinės skrynios stovėjo vario ąsotis, primerktas didžiulių baltų ir raudonų pinavijų. Pati skrynia buvo nupoliruota. Varinis ąsotis nušveistas.

Tokia pat nesuprantama švara ir tvarka viešpatavo ir antrame aukšte. Lovos buvo paklotos, kruopščiai tarytum ligoninėje. Niekur nė dulkelės. Tyliai tiksėjo laikrodis. Atrodė net kažkaip klaiku, nelyginant būtum atsidūręs „Marijoje Celestėje“. Pažvelgiau pro langą į dailiai nuskustą veją, kur žydėjo vilkdalgiai. Ryškiai švietė saulė, nors buvo šaltoka. Turbūt Priscilai išvykus Rodžeris nupjovė žolę. Nuėjau prie komodos ir atitraukiau apatinį stalčių, kur, kaip sakė Priscila, turėjo būti dėžutė su jos papuošalais. Ištraukiau stalčių iki galo, bet jame nieko nebuvo, tik drabužiai. Sukimšau juos atgal ir ėmiau varstyti kitus stalčius čia ir vonios kambaryje, atidariau rūbų spintą. Niekur nebuvo nė ženklo nei papuošalų, nei audinių palantino. Nemačiau nei sidabrinių taurių, nei malachito dėžutės, kurios turėjo būti ant tualetinio stalelio. Suglumęs pradėjau vaikščioti po kitus kambarius. Vienas vos ne iki lubų buvo prikrautas Priscilos drabužių — jie gulėjo ant lovos, ant kėdžių, ant grindų, ryškūs, margi, keisti. Viename kampe pamačiau dryžuotąją porcelianinę vazą, kuri pasirodė besanti daug didesnė, nei atrodė iš Priscilos pasakojimo, paėmiau ją. Ir kai jau stovėjau ant laiptų su vaza rankose, galvodamas kur ją dėti, apačioje pasigirdo kažkieno balsas:

— Alio! Tai aš!

Lėtai nulipau laiptais žemyn. Prieškambaryje stovėjo Rodžeris. Išvydęs mane jis atkorė žandikaulius, kilstelėjo antakius. Atrodė sveikai ir elegantiškai, vilkėjo dailiai pasiūtą pilką sportinį švarką. Žilstelėjusius kaštoninius plaukus buvo dailiai susišukavęs aukštyn. Atsargiai padėjau dryžuotąją vazą ant skrynios, greta varinio ąsočio su pinavijomis.

— Aš atvažiavau Priscilos papuošalų ir daiktų.

— Priscila irgi čia?

— Ne.

— Ar ji nesiruošia grįžti?

— Ne.

— Garbė Dievui. Prašom čionai. Gal išgersim?

Rodžerio balsas buvo sodrus, manieringas, gana garsus, pseudouniversitetinis, užkietėjusio oratoriaus balsas, užkietėjusio niekšo balsas. Slystelėję parketu mes atsidūrėm „salone“. (Salonų zulintojo balsas.) Čia irgi viskas buvo sutvarkyta, pamerkta gėlių. Pro langą plieskė saulė.

— Man reikia sesers papuošalų.

— Negersite? O aš išgersiu, jei neprieštaraujate.

— Man reikia sesers papuošalų.

— Labai apgailestauju, bet dabar negaliu jų atiduoti. Matote, aš dar nežinau jų vertės ir, kol...

— Ir jos audinių palantino.

— Tas pats ir dėl jo.

— Kur jie yra?

— Čia jų nėra. Paklausykit, Bredli, ko mums pyktis?

— Man reikia jos papuošalų ir audinės, ir tos vazos, kur atsinešiau, ir emalio...

— O Viešpatie! Negi jūs nesuprantate, jog Priscila psichinė ligonė?

— Jeigu ir taip, tai jūs iki to ją privarėte.

— Prašau jus, nereikia. Aš niekuo nebegaliu jai padėti. Dariau viską, ką tik galėjau. Patikėkite, tai buvo tikras pragaras. Ir galų gale ji vis tiek išsinešdino.

— Tai jūs ją išujot! — Pamačiau ant židinio atbrailos Priscilos marmurinę statulėlę. Tikriausiai tai buvo Afroditė. Skaudžiai pagailo sesers. Jai taip norisi turėti prie savęs tuos menkus daiktelius, daugiau nieko jai gyvenime nebeliko.

— Menki juokai gyventi po vienu stogu su senstančia isterike. Aš labai stengiausi, bet ji imdavo šėlti. Be to, ji nebetvarkė namų, viskas pakriko.

— Aš nenoriu su jumis kalbėtis. Aš noriu atsiimti daiktus.

— Visa, kas vertingesnio, yra banke. Aš numačiau, kad Priscila sumanys apšvarinti namus. Ji gali atsiimti savo drabužius, tik, dėl Dievo meilės, tegu čia pati nesirodo. O šiaip aš tik džiaugčiausi, galėdamas iškraustyti iš namų jos apdarus. Bet visa kita, aš manau, sub judice 6 .

— Papuošalai yra jos nuosavybė.

— Aš taip nemanau. Ji pirkosi juos, taupydama namų ūkiui skirtus pinigus. Aš gyvenau pusbadžiu. Ir, aišku, ji manęs nesiklausdavo. Tačiau dabar, velniai griebtų, aš laikau tai investicija, savo investicija. Ir tą prakeiktą audinę taip pat. Gerai, gerai, tik nepradėkite šaukti, aš elgsiuos su Priscila teisingai, paskirsiu lėšų jos išlaikymui, bet visiškai nesu nusiteikęs dovanoti jai brangias dovanas. Tik pirmiausia turiu išsiaiškinti savo finansinę padėtį. O pasisavinti iš namų visko, kas vertingesnio, aš jai neleisiu. Ji išsinešdino iš čia savo valia. Žinojo, ką daro.

Iš įtūžio ir pažeminimo vos begalėjau kalbėti.

— Juk jūs tyčia ją iš čia išgujot. Ji sakė, kad bandėt nunuodyti...

— Aš tik padauginau įdėti jai į lėkštę garstyčių ir druskos. Skonis, manau, buvo bjaurus. Sėdėjau ir žiūrėjau, kaip ji valgys. Vaizdelis buvo pragariškas. Jūs to negalite įsivaizduoti. Mačiau, atsinešėte porą lagaminų. Aš atrinksiu kai ką iš jos drabužių.

— Jūs paėmėt visus pinigus iš bendros sąskaitos...

— Na ir kas? Juk tai buvo mano pinigai, argi ne? Kito pajamų šaltinio neturim! O ji patyliukais gvelbdavo svarą po svaro ir pirkdavosi skudurus. Dėl jų buvo stačiai pakvaišusi. Viršuje pilnas kambarys jų prigrūstas, ir visi nedėvėti. Ji tiesiog švaistė pinigus. Dievaži, nesipykim. Juk jūs vyras, turėtumėt mane suprasti, ir nepradėkit šaukti. Ji įširdusi nevykėlė, pamišusi ir žiauri kaip demonas. Mes abu norėjom vaiko. Ji tuo pasinaudojo ir apgaule privertė ją vesti. Vedžiau ją tik todėl, kad norėjau vaiko.

— Ką jūs čia kalbat? Juk pats reikalavot aborto.

— Tai ji norėjo pasidaryti abortą. O aš pats tada nežinojau, ko noriu. O kai kūdikio nebeliko, baisiai dėl to graužiausi. Paskui Priscila pasakė, kad vėl laukiasi. Taip sugalvojo jūsų motušė. Bet tai buvo melas. Vedžiau, nes bijojau netekti ir kito vaiko. O pasirodė, kad jo nė nebuvo.

— O Viešpatie! — Aš nuėjau prie židinio ir paėmiau nuo atbrailos marmuro statulėlę.

— Padėkit atgal, — pasakė Rodžeris. — Čia jums ne senienų krautuvėlė.