Айрис Мердок - Juodasis princas

— Kodėl aš turėčiau triumfuoti? Tam nėra jokios priežasties.

— Kurgi ne. Jūs susitikot su ja, aptarinėjot mane, nustatėt, kad „ji toks mielas žmogus“...

— Bredli, nešaukit. Aš...

Vėl suskambėjo telefonas.

Aš išėjau ir pakėliau ragelį.

— Bredai! Nejau iš tiesų čia tu? Spėk, kas čia kalba!

Padėjau ragelį atsargiai, kad nesukelčiau triukšmo. Paskui sugrįžau į svetainę ir vėl atsisėdau į krėslą.

— Tai buvo ji.

— Jūs išbalot kaip drobė. Jums bloga? Gal ko nors duoti? Atleiskit man už tą kvailą pokalbį. Ji dar prie telefono?

— Ne. Aš... padėjau ragelį...

Telefonas suskamba vėl. Aš nesikeliu iš vietos.

— Bredli, leiskit aš su ja pasikalbėsiu.

— Ne.

Atsiduriu prie telefono, kai Arnoldas jau pakėlęs ragelį. Skubiai nuspaudžiu svirtelę.

— Bredli, supraskit, vis tiek niekur nedingsit, vienaip ar kitaip teks su ja susitikti. Ji pasiims taksi ir atvažiuos pas mus čia.

Vėl telefonas. Nukeliu ragelį ir laikau per tam tikrą atstumą. Atpažįstu Kristianos balsą, net ir su amerikietišku sniaukrojimu. Metų uždanga nukrinta.

— Bredai, prašau tave, paklausyk. Aš esu čia netoliese, na, žinai, mūsų senajame name. Gal užsuktum, ką? Turiu viskio. Bredai, tik prašau tave, nemėtyk ragelio, nebūk toks. Verčiau ateik į svečius. Man beprotiškai norisi į tave pažiūrėti. Būsiu namie visą dieną, bent jau ligi penkių.

Padėjau ragelį.

— Ji nori, kad ateičiau pas ją į svečius.

— Nueik, Bredli, nueik, nieko nepadarysi. Toks likimas!

— Neisiu.

Vėl skamba telefonas. Nukeliu ragelį ir dedu ant staliuko. Ji burbuliuoja iš tolo. Pasigirsta šaižus Priscilos riksmas:

— Bredli!

— Nelieskit! — parodžiau Arnoldui pirštu į gulintį ragelį. Nuėjau pas Priscilą.

— Ten pas tave Arnoldas Bafinas? — Ji sėdėjo ant lovos krašto, nuleidusi kojas. Mano nuostabai, buvo jau su sijonu ir palaidine ir dalykiškai tepliojosi nosį kažkokia gelsvai rausva bjaurastim.

— Taip.

— Manau, aš išeisiu pas jį. Noriu jam padėkoti.

— Kaip nori. Priscila, aš dabar turiu porai valandų išeiti. Tu dar pabūsi? Aš sugrįšiu iki priešpiečių, na, gal truputį vėliau. Paprašysiu Arnoldą, kad pasėdėtų su tavim.

— Tu labai ilgai neužtruksi?

— Ne, ne.

Nubėgau pas Arnoldą.

— Ar jūs nepabūtumėt su Priscila? Daktaras sakė jos vienos nepalikti.

— Pabūsiu, — nelabai noriai sutiko Arnoldas. — Ar čia atsiras ko išgerti? Aš, tiesą sakant, norėjau su jumis pasišnekėti apie Reičelę ir apie keistą jūsų laišką. Kur jūs taip staiga susiruošėt?

— Į svečius pas Kristianą.

Santuoka, kaip jau sakiau, labai keistas dalykas. Išvis nesuprantama, kaip ji įmanoma. Man regis, žmonės, kurie giriasi, jog santuokoje yra laimingi, apsigauna, arba tiesiog meluoja. Žmogaus siela nesukurta visą laiką artimai liestis su kito žmogaus siela, iš tokio prievartinio artumo dažnai randasi begalinis vienišumas, kurį pakęsti įmanoma tik laikantis žaidimo taisyklių. Niekas negali prilygti tai bevaisei vienatvei, kai dviese uždaryti į vieną narvą. Tie, kurie lauke, dar gali, jeigu jiems reikia, sąmoningai ar instinktyviai ieškoti išsigelbėjimo kitų žmonių draugijoje. Tačiau du sujungti vargu ar begali bendrauti su kitais, dar laimė, jei bėgant metams jie įstengia kalbėtis vienas su kitu. O gal tai dabar manyje byloja pavydaus nevykėlio balsas? Žinoma, čia aš kalbu apie palyginti „laimingas“ santuokas. Tais atvejais, kai dviejų žmonių buvimas kartu, kelia tik abipusį priešiškumą, gyvenimas pavirsta tikrų tikriausiu pragaru. Aš palikau Kristianą anksčiau, kai mūsų pragaras dar nebuvo įsigalėjęs. Man pasidarė aišku, kur link viskas krypsta.

Savaime suprantama, kai vedžiau Kristianą, buvau „įsimylėjęs“, ir jaučiausi laimingas, kad ją gavau. Ji buvo įspūdinga ir graži moteris. Jos tėvai buvo verslininkai. Ji net turėjo truputį nuosavų pinigų. Mano motinai ji darė didžiulį įspūdį, Priscilai taip pat. Juodvi net drovėjosi jos. Vėliau, kai jau įsivaizdavau, jog geriau nusimanau apie „meilę“, nusprendžiau, kad jaučiu Kristianai viso labo nenumaldomą fizinį potraukį kartu su savotišku pamišimu. Lyg būčiau pažinojęs gyvą tikrą Kristianą kadaise, buvusiame gyvenime, o dabar esu pasmerktas, gal net kaip bausmę, vėl išgyventi jau pažįstamą, bet iškreiptą dvasinę būseną. (Įtariu, jog esama daug tokių porų.) Arba lyg ji būtų jau seniai mirusi ir dabar vėl sugrįžusi pas mane kaip mylimosios dvasia. Mylimųjų dvasios visuomet negailestingos, nors gyvenime jie gal buvo įsikūnijęs gerumas. Man kartais vaidendavosi, jog aš „prisimenu“ Kristianos gerumą, nors dabar tai buvo vienas pyktis ir raganiškumas. Ir ne tik todėl, kad ji kartais, ir gana dažnai, būdavo šiurkšti ir žiauri. Bet kad ji, atrodė, tik tam ir yra, kad erzintų, trukdytų, gadintų ir žemintų. O aš lyg Siamo dvynys buvau susijungęs su ja mintimis. Ir mes klibinkščiavome drauge, suaugę galvomis.

Priežastis, dėl kurios aš, prisiekęs, jog daugiau niekada su ja nesikalbėsiu, dabar persigalvojau ir skubėjau pas ją, buvo paprasta. Staiga supratau, jog neturėsiu ramybės, kol savo akimis nepamatysiu ir neįsitikinsiu, kad ji nebeturi man galios. Gal ji ir ragana, bet jau nebe man. Tuo įsitikinti ypač svarbu dabar, kai per nelemtą atsitiktinumą su ja susipažino Arnoldas. Man regis, jo atsiliepimas apie ją kaip apie „tokį mielą žmogų“ padarė man didžiulį įspūdį. Vadinasi, ji ištrūko iš mano vaizdinių pasaulio ir vaikšto po žemę laisva? Ir Arnoldas matė ją nešališkomis akimis? Kažkur čia slypėjo man baisi grėsmė. Apsilankęs pas ją aš sugebėsiu „atskiesti“ kenksmingą jų pažinties poveikį. Tačiau visa tai apgalvojau vėliau, o tada aš veikiau iš nuojautos, norėdamas sužinoti blogiausia.

Maža gatvelė Noting Hile, kur mes gyvenome savo bendro buvimo pabaigoje, nuo to laiko pasidarė kur kas prašmatnesnė. Aš, savaime aišku, visada ją aplenkdavau. Dabar, greitai žingsniuodamas šaligatviu, mačiau, kaip šviečia naujai nudažyti melsvi, gelsvi, rausvi namų fasadai, prie durų kabo madingi belstukai, ant langų dailios geležinės grotelės, stilizuotos langinės, vazonai gėlėms. Taksi aš paleidau už kampo, nes nenorėjau, kad Kristiana mane pastebėtų pirmiau nei aš ją.

Kai netikėtai atgyja praeitis, nors ir be savo košmarų, kiekvienam gali apsvaigti galva. Man trūko oro. Aš skubėjau, aš bėgau. Ji atidarė duris.

Ko gero, iškart jos nebūčiau pažinęs. Ji atrodė aukštesnė ir lieknesnė. Kadaise ji buvo gana apkūni, juslingų apvalių formų moteris. Dabar ji atrodė griežtesnė, be abejonės, senesnė ir kartu elegantiškesnė, dėvėjo paprastą vilnonę pilkšvai kreminę suknelę susijuosusi grandinėle vietoje dirželio. Plaukai, tankūs, anksčiau visuomet sugarbiniuoti, o dabar tik lengvai banguoti, krito ligi pečių ir buvo nudažyti kažkokia rausvai ruda spalva. Veide lengvai išsišovė skruostikauliai ir atsirado smulkių raukšlelių, tai darė jį panašų į keptą obuolį, nors nė kiek negadino. O drėgnos, pailgos, rudos akys nė kiek nepaseno ir neapsiblausė. Atrodė pasitempusi ir pasitikinti savimi, lyg kokia tarptautinės kosmetikos firmos vadybininkė.

Sunku aprašyti, kokia buvo jos veido išraiška, kai atidarė duris. Pirmiausia, ji labai susijaudino, vos ne iki idiotiško juoko, nors stengėsi atrodyti rami. Turbūt ji vis dėlto spėjo pamatyti mane pro langą. Šiaip ar taip, ji nusijuokė, kažkaip prislopintai linksmai sukikeno, kai aš įėjau, šūktelėjo kažką panašaus į: „O Viešpatie!“ Pajutau, kaip mano veidas persikreipė ir susiplojo, lyg būčiau užsitraukęs nailono kojinę. Įėjome į svetainę, kur, ačiū Dievui, buvo tamsoka. Čia viskas man pasirodė beveik taip pat, kaip buvo kadaise. Galingos emocijos aptraukė kambarį it ūko šydas, ėmė trūkti oro, šviesos. Kokie tai buvo jausmai (neapykanta? baimė?), dabar negaliu pasakyti, tik vėliau gal pavyks juos atstumti ir pavadinti. Akimirką abu lyg apmirėme. Paskui ji žengė man priešais. Aš pagalvojau, — nežinau, ar teisingai, ar klydau, — kad ji nori prie manęs prisiliesti, ir užlindau už kėdės prie lango. Ji nusijuokė, nusikvatojo lyg garsiai raudodama, kaip paukštis. Jos veidas, užsimiršus iškreiptas juoko, pasidarė panašus į groteskišką antikos kaukę. Dabar ji atrodė sena.