Айрис Мердок - Juodasis princas

Žinoma, aš niekad Priscilos nemylėjau taip, kaip mylėjau motiną. Tačiau tapatinaus su ja ir dėl to buvau pažeidžiamas. Dažnai jos gėdydavausi. Iš tiesų jos santuoka nebuvo tokia jau nevykusi. Kaip jau sakiau, Rodžeris man nepatiko. Be visų kitų dalykų, negalėjau jam atleisti, kad tada, dėl tos Priscilos „operacijos“, taip pažemino tėvą. Vis dėlto bėgant metams, ėmiau jausti kažkokį patikimą kasdieniškumą jų namo Bristolyje aplinkoje, su ta brangia virtuvės įranga, su tais atgrasiais šiuolaikiniais valgymo įrankiais ir „baro“ imitacija svetainės kampe. Net pačios kvailiausios šiuolaikinio pasaulio išmonės gali turėti raminančio naivumo, tapti savotišku išsigelbėjimo inkaru. Tai tik skurdūs meno, minties ir šventumo pakaitalai, bet vis dėlto pakaitalai ir todėl, galimas daiktas, juose esama savotiškos šviesos. Atsidavimas namams, ko gero, buvo tikras išsigelbėjimas ir mano seseriai, ir daugeliui kitų moterų.

Tačiau dabar nei apie namus, nei apie narsą nebuvo nė kalbos. Priscila po ilgų šnekų sugebėjo daugiau ar mažiau mane įtikinti, kad ji iš tiesų pasiryžo palikti vyrą, kad ji jau išėjo iš namų. Jos sielvartas dėl šios katastrofos įgavo įkyrią formą. „Ak, kaip kvaila, kaip negerai, kad aš palikau savo papuošalus!“ — nuolatos kartojo ji.

Tai buvo jau kitą rytą po jos „žygio“ su migdomaisiais. Greitoji ją nuvežė į ligoninę, bet tą patį vakarą iš jos išleido. Ji vėl parsibeldė į mano butą ir atsigulė į mano lovą.

Ten ji gulėjo ir dabar, jau kitą dieną, pusę vienuoliktos ryto. Švietė saulė. Ryšių bokštas blizgėjo naujomis metalinėmis detalėmis.

Vakar man, žinoma, nepavyko surasti Arnoldo ir Kristianos. Paieškos, kaip pastebi psichologai, gana savotiškas fenomenas: visas pasaulis staiga virsta tarsi vientisu pjedestalu, ant kurio tarsi užkeliama grėsminga ieškomojo šmėkla. Pažįstamose aplinkinėse gatvėse nuo šiol įkyriai šmėkščiojo vaiduokliškos šios poros figūros; jie bėgo, juokėsi, šaipėsi, buvo nepakenčiamai tikri ir vis tiek nematomi. Jų pavidalą įgaudavo kitos poros, nuvesdavo klaidingais pėdsakais, atrodė, pats oras nuo jų kamuoliuojasi. Bet, savaime suprantama, Arnoldas niekaip nebūtų leidęs, kad sugadinčiau jam tokį nuostabų, tokį sąmojingą pokštą. Kai išbėgau iš namų, jų jau nebuvo nei „Ficrojuje“, nei „Markize“, nei „Kviečių pėde“, nei „Juodajame arklyje“, jie buvo kažkur kitur; baltos jų šmėklos lėkė man į akis, lyg balti gėlių žiedlapiai, lyg baltų nusilupusių dažų dribsniai, lyg popieriaus skuteliai, kuriuos tas šventas paauglys mėtė į gatvės eismo srautą, — grožio, žiaurumo ir baimės vaizdiniai.

Kai sugrįžau, namuose buvo tuščia, buto durys atlapotos. Atsisėdau svetainėje į senovinį krėslą ir kurį laiką nieko daugiau nejaučiau, tik gryną baimę ir siaubą, klasikinę ir klaikią jo formą. Arnoldo „pokštas“ buvo pernelyg nešvankus ir geras, kad neįžvelgtum jame lemtingo ženklo; tai buvo akivaizdus baisios, paslėptos grėsmės ženklas. Ir aš sėdėjau virpėdamas ir sunkiai alsuodamas, nepajėgdamas net suvokti, kur mano sielvarto priežastis. Paskui pastebėjau, jog kambaryje kažkas nebe taip, lyg kažko trūksta. Galų gale supratau: nebėra bronzinės statulėlės, kur moteris raita ant buivolo, — vieno iš pačių mėgstamiausių mano daiktelių. Ir su apmaudu prisiminiau, jog atidaviau ją Džulianai. Kaip tai galėjo nutikti? Tai irgi buvo ženklas — pradingsta daiktas, o po to išgaruoja Aladino rūmai. Kai pagaliau susirūpinau, kur dabar mano sesuo ir kaip ji jaučiasi, paskambino Reičelė ir pasakė, kad Priscilą jau išleido iš ligoninės ir kad ji važiuoja pas mane.

Kankindamasis tą bemiegę naktį aš nusprendžiau, jog Arnoldo ir Kristianos problema paprasta. Kitaip ir negalėjo būti — reikalas arba paprastas, arba beprotiškas. Jeigu Arnoldas „susidraugaus“ su Kristiana, aš paprasčiausiai nutrauksiu su juo santykius. Tačiau ir radęs sprendimą vis tiek neįstengiau užmigti. Prieš akis slinko spalvoti reginiai, kurie lyg sukamosios durys sugrąžindavo mane vis atgal ir atgal į skausmo ir būdravimo pasaulį. O kai pagaliau užmigau, buvau pažemintas net sapnuose.

— Na gerai, ko gi tu taip skubėjai išeiti? Jeigu tu, kaip sakai, nusprendei palikti Rodžerį jau seniai, kodėl negalėjai susikrauti lagaminų ir išvažiuoti kurį rytą taksi, kai jis būna darbe?

— Man atrodė, kad taip palikti vyrą nedera, — atsakė Priscila.

— Protingos moterys taip ir palieka vyrus.

Sučirškė telefonas.

— Alio, Pirsonai. Čia aš, Hartbornas.

— A, sveiki...

— Gal pavalgom priešpiečių antradienį?

— Tiesą sakant, nežinau, čia pas mane sesuo... Aš jums vėliau paskambinsiu.

Antradienį? Sužlugo visi mano ateities planai.

Dėdamas telefono ragelį, pro atviras miegamojo duris mačiau Priscilą — ji gulėjo su mano raudonai ir baltai dryžuota pižama, tyčia nepatogiai, tarytum lėlė, atmetusi rankas, ir be perstojo verkė. Gyvenimo bjaurumas be žavesio šydo. Verkiančios Priscilos veidas atrodė senas ir susimurkšlinęs. Nejaugi ji kitados panėšėjo į mano motiną? Nuo persikreipusios šlapios burnos kampų ėjo dvi šiurkščios gilios raukšlės. Ašarų dar nenuplautas geltonos pudros sluoksnis nebeslėpė išsiplėtusių veido porų. Nuo savo atvažiavimo ji dar nesiprausė.

— Priscila, na, liaukis gi. Pasistenk nors kiek būti tvirtesnė.

— Žinau, aš atrodau baisiai...

— Argi tai svarbu?

— A, vadinasi, ir tu manai, kad aš pasidariau bjauri, tu manai...

— Nieko aš nemanau! Priscila, prašau tave...

— Rodžeris nebegalėjo į mane žiūrėti, pats taip sakė. Aš verkdavau jo akyse — sėdžiu priešais jį ir ištisas valandas verkiu, jaučiausi tokia nelaiminga, o jis sau skaitydavo laikraštį.

— Dievaži, galiu jį tik užjausti!

— O sykį jis bandė mane nunuodyti, skonis buvo toks šlykštus, o jis žiūri į mane ir pats nevalgo.

— Tai gryniausios nesąmonės, Priscila.

— Ak, Bredli, jeigu mes nebūtume tada nužudę to vaiko...

Šia tema ji bandė kalbėti ir anksčiau.

— Ak, Bredli, jeigu mes būtume jį pasilikę... Bet kaip aš galėjau žinoti, jog kito niekada nebeturėsiu! Tas kūdikis, mano vienintelis kūdikis, pagalvok, juk jis jau buvo, norėjo gyventi, o mes jį šaltakraujiškai nužudėme. Tai vis Rodžeris kaltas, jis užsispyrė, kad jo atsikratytume, nenorėjo manęs vesti, ir mes nužudėme jį, mano vienintelį, mano brangiausią kūdikėlį...

— Liaukis, Priscila, dėl Dievo meilės. Dabar jis būtų dvidešimtmetis ištįsėlis, narkomanas, viso tavo gyvenimo prakeikimas. — Aš niekuomet nenorėjau vaikų ir nesupratau, kodėl kiti jų taip trokšta.

— Dvidešimtmetis... Suaugęs sūnus... Turėčiau ką mylėti, būtų kam rūpintis manimi... Ak, Bredli, tu neįsivaizduoji, kaip aš dieną naktį verkiu ir ilgiuosi to vaiko. Jeigu jis būtų, ir mums su Rodžeriu viskas klostytųsi kitaip. Manau, Rodžeris ir ėmė manęs neapkęsti nuo tada, kai paaiškėjo, jog nebegalėsiu turėti vaikų. Bet juk jis pats kaltas. Tai jis suieškojo tą prakeiktą daktarą. Ak, kaip visa tai neteisinga, kaip neteisinga...

— Žinoma, neteisinga. Ir visas gyvenimas neteisingas. Prašau tave, liaukis rypuoti ir pasistenk būti praktiška. Čia gyventi tu negali. Aš negaliu tavęs išlaikyti. Šiaip ar taip, aš išvažiuoju.

— Aš eisiu dirbti.

— Priscila, pagalvok protingai: kas gi tave priims?

— Aš privalau susirasti darbą.

— Moteris, kuriai per penkiasdešimt, be išsilavinimo ir be profesijos. Kam tu reikalinga?

— Koks tu žiaurus...

Vėl suskambo telefonas. Pasigirdo saldus, pataikaujantis pono Frensio Mario balsas: