Айрис Мердок - Juodasis princas

Leisk man pagaliau užmigti. Aš tiek per gyvenimą prisikentėjau. Sakai, aš neturiu kur eiti. Ne, dar turiu kur — į mirtį. Aš tiek prisikentėjau. — Buteliukas iškrito jai iš rankos.

Paėmiau jį. Etiketė man nieko nesakė. Puoliau artyn prie Priscilos ir ėmiau bukai traukti ant jos antklodę, tačiau viena jos koja gulėjo ant viršaus ir man nesisekė. Išbėgau iš miegamojo.

Blaškiausi po holą, puldinėjau čia atgal prie miegamojo durų, čia vėl prie laukujų, čia prie stalelio, ant kurio stovėjo telefonas. Kaip sykis, kai prie jo sustojau, telefonas suskambėjo. Pakėliau ragelį.

Pasigirdo trumpi signalai, paskui spragtelėjo ir Arnoldo balsas pasakė:

— Bredli, mudu su Reičele valgome priešpiečius mieste, visai netoli jūsų, ir mes pagalvojome, gal jūs sutiktumėt prie mūsų prisidėti? Brangioji, ar nori pasikalbėti su Bredliu?

Reičelės balsas tarė:

— Bredli, mielasis, mums būtų labai...

Aš pertraukiau:

— Priscila išgėrė visas savo migdomųjų tabletes.

— Kas? Ką?

— Priscila. Mano sesuo. Ji ką tik išgėrė visas tabletes iš buteliuko... aš... į ligoninę...

— Ką jūs sakote, Bredli? Aš jūsų negirdžiu. Bredli, nepadėkit ragelio, mes...

— Priscila išgėrė migdomuosius... Atleiskite, turiu paskambinti daktarui... atsiprašau...

Aš nuleidau ragelį, vėl tuoj pat pakėliau, dar išgirdau Reičelę sakant:“... kuo nors padėti?“ — ir nutrenkiau jį ant svirtelės. Tada vėl nubėgau prie miegamojo durų, nuo ten atgal, pakėliau telefono ragelį, padėjau, ėmiau traukti iš stalčių telefono knygas — jas laikau perdarytoje raudonmedžio komodoje. Jos išsivertė ant grindų. Į laukujas duris kažkas paskambino.

Nulėkiau atidaryti. Atėjo Frensis Mario.

— Ačiū Dievui, kad jūs atėjot, mano sesuo ką tik išgėrė visą buteliuką migdomųjų.

— Kur buteliukas? — paklausė Frensis. — Kiek jų ten buvo?

— Viešpatie, ką aš žinau?.. Buteliukas... Jį ką tik turėjau rankose... Velnias, kur aš jį nudėjau?

— Kada ji išgėrė?

— Ką tik.

— Į ligoninę paskambinot?

— Ne, aš...

— Kur ji?

— Ten, miegamajame.

— Suraskite buteliuką ir paskambinkite į Midlsekso ligoninę. Prašykite nelaimingų atsitikimų skyriaus.

— O velnias, ir kur pasidėjo tas prakeiktas buteliukas? Ką tik laikiau jį rankose...

Prie laukujų durų vėl suskambo skambutis. Atidariau. Ant slenksčio stovėjo Arnoldas, Reičelė ir Džuliana. Visi puošniai apsirengę, Džuliana su kažkokia gėlėta suknele atrodė lyg dvylikametė. Visi panėšėjo į šeimynėlę iš dribsnių reklamos — tik Reičelė su mėlyne po akimi.

— Bredli, gal mes...

— Padėkit man surasti buteliuką, aš ką tik turėjau buteliuką nuo migdomųjų, kuriuos ji išgėrė, kažkur jį nudėjau...

Iš kambario pasigirdo riksmas.

— Bredai! — pašaukė Frensis. — Gal galėtum...

— Leiskit man, — pasakė Reičelė ir nuėjo į miegamąjį.

— Ką jūs ten sakėt apie buteliuką? — paklausė Arnoldas.

— Aš neįskaitau čia numerių. Arnoldai, suraskite man ligoninės numerį.

— Aš visada sakiau, kad jums reikia akinių.

Iš miegamojo į virtuvę nubėgo Reičelė. Buvo girdėti, kaip Priscila murma:

— Palikit mane, palikit...

— Arnoldai, gal galėtumėt paskambinti į ligoninę, o aš paieškosiu... Gal nunešiau jį...

Įbėgau į svetainę ir nustebęs išvydau ten mergaitę. Susidarė įspūdis, jog atėjo į svečius ką tik išsipraususi mergaitė ką tik išskalbta suknyte. Ji apžiūrinėjo bronzines statulėles, išdėliotas lakuotoje spintelėje, bet man pasirodžius atsigręžė ir mandagiai susidomėjusi žiūrėjo, kaip aš svaidau sofos pagalvėles.

— Ko tu ieškai, Bredli?

— Buteliuko. Nuo migdomųjų tablečių. Reikia žinoti kokių.

Arnoldas kalbėjo telefonu.

Frensis pašaukė iš miegamojo. Nubėgau tenai. Reičelė skuduru šluostė grindis. Šlykščiai dvokė. Priscila sėdėjo ant lovos krašto ir gaikčiojo. Rožinis apatinukas su gėlytėmis pasikėlė, gana ankštos šilkinės kelnaitės įsirėžė į šlaunis, nuo jų iki kojinių pūpsojo nuogas kūnas.

Frensis susijaudinęs greitakalbe paaiškino:

— Ją supykino. Aš net nieko... dabar jai bus geriau, bet skrandį išplauti...

Pasigirdo Džulianos balsas:

— Ar šitas? — Neįeidama ji ištiesė ranką pro praviras duris.

Frensis paėmė iš jos buteliuką.

— Ak šitie... Na, tai ne...

— Greitoji jau važiuoja! — šūktelėjo Arnoldas.

— Na, šitos tabletės daug žalos nepridarys. Jų reikėtų baisiai daug. O šiaip jos tik pravimdo, štai kodėl jai...

— Priscila, nustok verkti. Viskas bus gerai.

— Palikite mane!

— Reikia ją šiltai apkloti, — tarė Frensis.

— Palikite mane! Aš jūsų visų nekenčiu.

— Ji kaip nesava, — paaiškinau.

— Reikia ją paguldyti į lovą, gerai apkamšyti, kad sušiltų, — paliepė Frensis.

— Aš užplikysiu arbatos, — pasakė Reičelė.

Jie išėjo, ir durys užsidarė. Aš dar sykį pabandžiau ištraukti iš po jos antklodę, bet Priscila ant jos sėdėjo.

Paskui ji staiga pašoko, pati atmetė antklodę, dribo į lovą ir karštligiškai ėmė traukti antklodę ant savęs, kol užsiklojo ir galvą. Buvo girdėti, kaip ji po antklode murma: „Gėda, ak, kokia gėda... Išstatė mane lyg parodai prieš visus tuos žmones... Aš noriu numirti, noriu numirti!“ Ir vėl prapliupo verkti.

Atsisėdau prie jos ant lovos ir pažiūrėjau į laikrodį. Buvo jau pradžia pirmos. Niekas nepasirūpino atitraukti užuolaidų, ir kambaryje kaip ir pirma tvyrojo prieblanda. Šlykščiai dvokė. Patapšnojau iškilusią patalų krūvą. Tik plaukai ir tebuvo matyti — murzinai pilki pašaknėje, o toliau geltoni. Plaukai atrodė sausi ir lūžūs, panašesni į sintetinį pluoštą negu į žmogaus plaukus. Pajutau pasidygėjimą, bejėgišką gailestį ir atsėlinantį pykinimą. Kurį laiką taip sėdėjau ir nesmagiai glosčiau kažkokią jos kūno iškilumą — lyg mažas vaikas, kuriam leista paglostyti nematytą gyvūną. Paskui man atėjo į galvą, jog reikėtų ryžtingai pakelti antklodę ir paimti ją už rankos, bet kai pabandžiau, ji tik dar giliau įsirausė į patalus — net ir plaukai pasislėpė.

Pasigirdo Reičelės balsas:

— Atvažiavo greitoji!

Pasakiau Frensiui:

— Susitvarkykit čia, gerai? — Ir per holą, pro Frensį, besikalbantį su greitosios žmonėmis, nuėjau atgal į svetainę.

Džuliana, panaši į vieną mano porcelianinių statulėlių, vėl stovėjo priešais stiklinę spintelę. Krėsle atsilošusi sėdėjo Reičelė ir kažkaip keistai šypsojosi. Ji paklausė:

— Ar ji pasveiks?

— Taip.

— Bredli, — tarė Džuliana, — ar galėčiau iš tavęs nusipirkti štai šitą?

— Ką?

— Šitą daikčiuką. Galima, aš iš tavęs ją nupirksiu? Parduok ją man.

Reičelė tarė:

— Džuliana, dėl Dievo meilės, neįkyrėk.

Džuliana laikė rankose vieną iš mano kiniškų bronzinių figūrėlių — jas aš buvau įsigijęs prieš begalę metų. Tai buvo buivolas, nudūręs galvą, su dailiai raukšlėtu kaklu, o jam ant nugaros sėdėjo iškilni ponia, švelni ir įstabi, gražiais klostuotais drabužiais ir aukšta įmantria šukuosena.

— Ar galima...

Reičelė pasakė:

— Džuliana, kur tai matyta — reikalauti, kad žmogus parduotų tau savo daiktus!

— Pasiimk ją, pasiimk, — pasakiau aš.

— Bredli, neleiskit jai...

— Ne, aš ją nupirksiu...

— Aš jos neparduosiu. Gali ją pasiimti. — Aš atsisėdau. — Kur Arnoldas?