Айрис Мердок - Juodasis princas

Linkiu tau viso kuo geriausio, ir ačiū, kad tau rūpi mano nuomonė!

Tavo Bredlis“

Parašęs šį laišką kiek padelsiau ir pamąstęs, pavaikščiojęs po kambarį vis pastoviniuodamas prie židinio ir stiklinės spintelės, vėl atsisėdau rašyti:

„Pone Mario,

Tikiuosi, Jums visiškai aišku, kad Jūsų apsilankymas buvo ne tik nepageidaujamas, bet ir visiškai bergždžias, nes aš jokiomis aplinkybėmis neketinu bendrauti su savo buvusia žmona. Visi tolesni bandymai užmegzti ryšį paštu arba asmeniškai bus griežtai atmesti. Ir dabar, kai jau žinote mano nusistatymą, viliuosi, jog būsite toks malonus ir protingas ir paliksite mane ramybėje. Esu Jums dėkingas už pagalbą ponui ir poniai Bafinams. Tuo atveju, jeigu Jūs puoselėjate viltį tęsti šią pažintį, turiu pasakyti, jog aš paprašiau jų, kad Jūsų nepriimtų, ir jie Jūsų nepriims.

Nuoširdžiai Jūsų

Bredlis Pirsonas“

Vakar išeidamas Frensis įsigudrino kyštelėti man į kišenę lapelį su savo adresu ir telefonu. Nurašiau adresą ant voko ir įmečiau lapelį į krepšį.

Paskui dar kiek pasėdėjau žiūrėdamas pro langą, kaip saulės spinduliai jau auksina aklasienę kitapus kiemo, tada vėl ėmiausi rašyti:

„Ponia Evendeil,

Man buvo pranešta, kad Jūs esate Londone. Rašau jums norėdamas pasakyti, jog jokiomis įmanomomis aplinkybėmis nenoriu Jūsų matyti nei turėti kokių reikalų. Gal ir nelogiška — siųsti laišką, kad tai pasakytum. Bet pagalvojau, kad iš smalsumo ar nesveiko intereso Jūs galite imti manęs ieškoti. Taigi prašau Jus to nedaryti. Aš nepageidauju Jūsų matyti ir nieko apie Jus nenoriu žinoti. Nematau priežasties, kodėl mūsų keliai vėl turėtų susikirsti, ir būsiu labai dėkingas, jeigu viskas liks taip, kaip yra. Tik jau neįsivaizduokite iš mano laiško, kad aš visą šį laiką apie Jus galvojau. Visai ne. Aš buvau Jus užmiršęs. Ir nė nebūčiau prisiminęs, jeigu ne familiarus Jūsų brolio vizitas. Aš paprašiau jį ateityje apsieiti be šių vizitų ir, tikiuosi, Jūs pasirūpinsit, kad jis niekada nebeperžengtų mano namų slenksčio kaip apsišaukėlis Jūsų pasiuntinys. Jausiuos labai Jums dėkingas, jeigu šį mano laišką suprasite tik taip, kaip čia parašyta, ir jokia kitokia prasme. Ir nebandysite nieko išskaityti tarp eilučių, jokių širdingų sveikinimų, jokios reikšmės ateičiai. Tai, kad Jums rašau, nereiškia, jog esu sujaudintas ar kažko laukiu. Būdama mano žmona, Jūs elgėtės su manim bjauriai, negailestingai, žlugdėt mane. Nemanau, jog per stipriai pasakiau. Išsilaisvinęs nuo Jūsų aš lengviau atsikvėpiau ir dabar Jūs man nemaloni. Tikriau, man nemalonu Jus prisiminti. Tiesą pasakius, Jūs man dabar apskritai neegzistuotumėte, jeigu Jūsų brolis nebūtų vėl sužadinęs tų klaikių prisiminimų. Šie blogi jausmai greit vėl pradings ir vėl užleis vietą užmarščiai. Tikiuosi, Jūs savo apsireiškimu nesutrukdysite šio proceso. Atvirai pasakysiu, jog bet koks Jūsų bandymas suartėti baisiausiai mane supykdytų, o Jūs, aš manau, esat linkusi vengti nemalonių scenų. Guodžiuosi tiktai ta mintimi, kad Jūsų prisiminimai apie mane, be jokios abejonės, tokie pat nemalonūs, kaip ir manieji apie jus, todėl vargu ar ir Jūs pati panorėsite susitikti.

Nuoširdžiai Jūsų

Bredlis Pirsonas

P. S. Pridursiu, jog šiandien išvykstu iš Londono, o rytoj ir iš Anglijos. Ketinu kurį laiką pagyventi užsienyje, o galbūt ir visai ten įsikurti.“

Baigdamas rašyti šį laišką aš ne tik visas apsipyliau prakaitu, bet ir drebėjau, dusau, o širdis daužėsi kaip pašėlusi. Koks jausmas mane taip sujaudino? Baimė? Neįtikėtina, kaip kartais sunku įvardyti tave kamuojantį jausmą. Kartais to nė nereikia, bet kartais labai svarbu. Neapykanta?

Pasižiūrėjau į laikrodį — pasirodo, paskutinį laišką kūriau gana ilgai. Į rytinį traukinį aš jau pavėlavau. Vis tiek dieninis daug patogesnis. Su tais traukiniais begalė rūpesčių. Juose visada slypi nuolatinė neišvengiama grėsmė, kad nepasiseks. Be to, ten visada triukšminga, nešvaru, pilna svetimų, nepažįstamų žmonių, ten nuolatos įsitikini, jog gyvenime netrūksta apmaudžių netikėtumų — plepių bendrakeleivių, vaikų.

Dar sykį perskaičiau laišką Kristianai ir susimąsčiau. Jį padiktavo gyvybiškas poreikis išreikšti save ir apsiginti, man reikėjo tos apsauginės magijos, kurią, kaip jau sakiau, man tekia laiškų rašymas. Vis dėlto laiškas, ką aš, savo nelaimei, dažnai užmiršdavau, nėra tik saviraiškos būdas; tai kartu ir nuomonės išsakymas, kreipimasis, įtikinėjimas, įsakymas ir jo veiksmingumą šiuo požiūriu reikia vertinti blaiviai. Kokį poveikį mano laiškas turės Kristianai? Dabar man atrodė, jog jis gali paveikti ją visai priešingai, negu aš tikiuosi. Laiškas, ir dar su užuomina į „nemalonią sceną“, ją gali tiktai įkvėpti. Ji išskaitys tarp eilučių visai ne tai, kas ten parašyta. Ir atlėks su taksi. Be to, laiške iš tikrųjų begalė prieštaravimų. Jeigu aš kraustausi į užsienį, kam išvis jį rašyti? Turbūt būtų daug paprasčiau nusiųsti jai tik trumputį raštelį: „Nebandykite su manim susisiekti.“ Arba išvis nieko. Bėda ta, kad aš jau taip susinervinau dėl Kristianos ir jaučiausi toks susiteršęs nuo sąlyčio su ja, jog man buvo psichologiškai būtina nusiųsti jai kokį nors laišką, kad galėčiau apsivalyti. Tada užrašiau ant voko seną mūsų adresą. Namą, suprantama, buvome įsigiję jos vardu. Puiki investicija.

Nusprendžiau pirma išsiųsti laišką Frensiui, o tik tada pagalvoti, ar siųsti ką nors, ir ką būtent — Kristianai. Ir dar nusprendžiau pasiskubinti išvažiuoti iš namų į stotį, o tenai belaukiant traukinio bus laiko pavalgyti priešpiečiams. Išėjo visai neblogai, kad pražiopsojau rytinį traukinį. Man yra pasitaikę atvykti į stotį laukti reikiamo traukinio taip anksti, jog dar suspėdavau paskutinę minutę įšokti į pirmesnįjį — išgyvenimas ne iš maloniųjų. Kišdamas laišką Kristianai į švarko kišenę, aš užčiuopiau Arnoldo romano recenziją. Dar viena neišspręsta problema. Žinoma, galėjau susilaikyti ir jos neskelbti, tačiau supratau, kad man labai knieti ją išspausdinti. Kodėl? Taip, reikia išvažiuoti ir viską gerai apgalvoti.

Mano lagaminai stovėjo hole, kur juos vakar buvau palikęs. Apsivilkau lietpaltį. Paskui užsukau į vonią. Vonios kambarys mano bute buvo iš tų, kuriuos gremžk kiek nori, vis tiek ten koktu įeiti. Muilinėse, kriauklėje ir vonioje mėtėsi spalvoti sumuilinti muilo gabaliukai — niekaip neprisiversdavau jų išmesti. Dabar netikėtomis valios pastangomis staiga juos surankiojau ir įmečiau į klozetą. Ir kol stovėjau, priblokštas tokios sėkmės, staiga garsiai sutilindžiavo durų skambutis.

Čia aš turėčiau kai ką papasakoti apie savo seserį Priscilą, kuri dabar pasirodys scenoje.

Priscila jaunesnė už mane šešeriais metais. Ji anksti paliko mokyklą. Kaip, beje, ir aš. Kad esu žmogus išsilavinęs ir kultūringas, galiu dėkoti tik savo uolumui, darbštumui ir talentui. Priscila neturėjo nei darbštumo, nei talento ir nedėjo jokių pastangų. Motina ją visai išlepino, beje, ji ir panaši į motiną. Man regis, kad moterys, gal ir nesąmoningai, perduoda dukterims savo gilų nepasitenkinimą gyvenimu. Mano motina, nors ir nebuvo nelaimingai ištekėjusi, amžinai griežė dantį ant viso pasaulio. Ta pagieža atsirado, ar bent jau įsitvirtino, jai susivokus, jog ištekėjo už „žemesnio už save“ žmogaus, nebūtinai socialiniu požiūriu. Jaunystėje ji buvo gražuolė ir turėjo daugybę gerbėjų. Ir aš įtariu, jog vėliau, jau susenusi už prekystalio, ji dažnai pasvarstydavo, kaip kitaip galėjo sulošti savo kortomis ir daugiau laimėti. Priscila, kuri ir komerciniu, ir visuomeniniu požiūriu sudarė kur kas naudingesnį sandėrį, irgi neišvengė panašios dalios. Nors ir nebuvo tokia gražuolė kaip mūsų motina, mergina atrodė visai nebjauri ir turėjo didžiulį pasisekimą tarp tų palaidų ir menkai teišprususių jaunuolių, kurie sudarė jos „draugiją“. Tačiau Priscila, motinos palaikoma, turėjo ambicingesnių ketinimų ir neskubėjo rinktis kurio iš tų nepatrauklių kandidatų.