Айрис Мердок - Juodasis princas

Jaunuolis giedojo kažkokią monotonišką litaniją. Dabar aš jau įžiūrėjau, kad jis mėto ne gėles, o tik baltus žiedlapius. Kur aš neseniai tokius mačiau? Taip, baltų dažų dribsniai, nusilupę nuo miegamojo durų Arnoldui paleidus į darbą kaltą. Balti žiedlapiai krito ant grindinio ne bet kaip, o tarsi prisiderinę prie automobilių judėjimo. Mašinos važiavo viena po kitos, o jaunuolis vis imdavo iš krepšio po saują žiedlapių ir mesdavo juos po ratais, ritmingai kartodamas savo giesmę. Švelnūs balti lapeliai švystelėdavo į viršų, juos įtraukdavo ratai, pasiglemždavo ir išmesdavo automobiliui iš paskos, kurį laiką jie dar sūkuriuodavo, kol išsisklaidydavo gatvėje ir išnykdavo; visa tai atrodė panašu į aukojimo ar naikinimo aktą, nes metama auka tuoj pat būdavo pagriebiama ir pradingdavo.

Jaunuolis buvo liaunas, vilkėjo siauras juodas kelnes, tamsų aksominį ar velvetinį švarkelį ir baltus marškinius. Tankūs, šiek tiek banguoti, kaštoniniai plaukai beveik dengė kaklą. Aš sustojau, pasižiūrėjau į jį ir jau buvau beeinąs toliau, kai staiga pasikeitus perspektyvai, man pasidarė net nejauku, kai supratau, jog vakaro šviesa mane apgavo ir kad tai visai ne jaunuolis, o mergaitė. Dar daugiau, jau kitą akimirksnį supratau, kad ją pažįstu. Tai buvo Džuliana Bafin, vienintelis Arnoldo ir Reičelės vaikas, paaugliukė dukra (pavadinta, ar bereikia aiškinti, Julijonos iš Norvičo garbei).

Aš pasakoju apie Džulianą kaip apie paauglę, nes tokia ji man tada atrodė, nors iš tiesų tuo metu jai turbūt jau buvo apie dvidešimt metų. Arnoldas tapo tėvu dar visai jaunas. Mano jausmai mažajai fėjai buvo drovūs ir globėjiški. (Savo vaikų aš niekada nenorėjau. Daugelis menininkų jų nenori.) Tačiau brendimo amžiuje ji prarado savo meilumą, pasidarė susikausčiusi, niūri ir agresyvi, nusistačiusi prieš visą pasaulį, ir dėl to nukentėjo jos žavesys. Ji amžinai vis pūsdavosi ir skųsdavosi, o jos vaikiškas veidelis, įgydamas suaugusios bruožų, tapo paniuręs ir užsidaręs. Štai tokią ją ir prisiminiau. Iš tiesų jau seniai ją bemačiau. Tėvai ją nepaprastai mylėjo, bet kartu buvo ja nusivylę. Apskritai jie norėjo berniuko. O be to, kaip ir visi tėvai, laukė, kad Džuliana išaugs labai gabi, bet šiuo atveju taip nebuvo. Džuliana ilgai neišaugo iš vaiko amžiaus, beveik vengdavo visokių paauglių sambūrių ir mieliau puošdavo lėles nei puošdavosi pati, kai jos metų mergaitės jau pradeda, ir tai atleistina, kaišytis plunksnomis ir dažytis karo spalvomis.

Nelabai sėkmingai išlaikiusi egzaminus ir neparodžiusi jokio polinkio į mokslus Džuliana paliko mokyklą šešiolikos metų. Metus praleido Prancūzijoje, daugiau Arnoldo reikalavimu nei iš savo proto smalsumo, bent jau man tada taip atrodė. Kai grįžo, nemačiau, kad Prancūzija jai būtų padariusi įspūdį, o ir prancūzų kalbą menkai teišmoko, tad tuoj pat ją pamiršo ir pradėjo lankyti mašinraščio kursus. Tapusi ką tik iškepta mašininke, ji pradėjo dirbti kažkokios įstaigos mašinraščio biure. Sulaukusi devyniolikos, jau įsivaizdavo esanti dailininkė, ir Arnoldas pasiskubino įkišti ją į dailės mokyklą, iš kurios ji išlėkė lygiai po metų. Po to ji įstojo į koledžą, rengiantį mokytojus, kažkur Midlanduose ir išbuvo ten, manau, metus ar dvejus iki šio vakaro, kai išvydau ją gatvėje, barstančią baltus žiedlapius automobiliams po ratais.

Tiktai dabar vėl staiga pasikeitus perspektyvai, aš pamačiau, kad balti sūkuriuojantys skuteliai visai ne žiedlapiai, o popierėliai. Vėjo gūsis nuo pralekiančio automobilio atbloškė vieną skivytą tiesiai man po kojų ir aš jį pakėliau. Tai buvo ranka prirašyto popieriaus draiskana, kurioje įskaičiau iškeverzotą žodį „meilė“. Galbūt šis keistas veiksmas iš tiesų religinio pobūdžio? Aš perėjau gatvę ir šaligatviu prisiartinau prie Džulianos iš užpakalio. Man norėjosi sužinoti, ką ji ten gieda, ir nebūčiau nustebęs, jeigu būčiau išgirdęs kokią nežinomą kalbą. Bet ji visą laiką murmėjo kažką panašaus į: „Nekalbėki, nesidėki, netikėki...“

— Labas, Bredli!

Kadangi ji mokėsi ne Londone, o aš nustojau kas sekmadienį lankytis pas juos, nebuvau Džulianos matęs jau beveik metus, o ir anksčiau ją retai tesutikdavau. Pastebėjau, kad ji suaugo, veidas, nors vis dar paniuręs, įgavo mąslesnę išraišką, tarsi užuominą, jog esama ir proto. Veido spalva buvo nekokia, tikriau, Arnoldo odos „blizgesys“ moteriai dar mažiau tiko. Ji niekad nenaudojo makiažo. Akys buvo blyškiai žydros, o ne rudos su taškeliais kaip motinos, jos siauras, uždaras veidukas taip pat nepanėšėjo į platų, stambių bruožų, šlakuotą Reičelės veidą. Tankūs, banguoti plaukai, neturėjo nė ženklo rudumo, jie buvo šviesūs, vietomis net žalsvo atspalvio. Ir iš arti ji priminė berniuką, aukštą ir rūsčiai prikandusį lūpą, kurią galbūt įsipjovė, pirmąsyk bandydamas nusiskusti. Tas rūstumas man patiko — negaliu pakęsti tų linksmų, žaismingų mergiočių.

— Labas, Džuliana. Ką čia veiki?

— Tu buvai pas tėtį?

— Taip. — Pagalvojau, kaip gerai, kad Džulianos nebuvo namie.

— Ačiū Dievui. Aš maniau, kad jūs susipykot.

— Nieko panašaus!

— Tu beveik niekad nebeateini.

— Ateinu. Tik tavęs niekad nebūna.

— Tai anksčiau. Dabar aš atlieku mokytojos praktiką Londone. Kas ten nutiko, kai tu išėjai?

— Kur? Pas jus? Ak, nieko ypatingo...

— Jie susibarė, ir aš išėjau. Dabar gal jau nusiramino?

— Taip, žinoma...

— Ar nemanai, kad jie pradėjo dažniau rietis?

— Ne... Tu tokia daili, Džuliana. Tikra puošeiva.

— Labai džiaugiuosi, kad tave sutikau, kaip tik apie tave galvojau. Noriu tavęs kai ko paklausti. Matai, aš ketinu rašyti...

— Džuliana, ką tu čia darai? Kokius čia popiergalius mėtai?

— Varau piktą dvasią. Tai meilės laiškai.

— Meilės laiškai?

— Iš mano buvusio vaikino.

Prisiminiau, kad Arnoldas be jokio entuziazmo minėjo kažkokį „gauruotą gerbėją“, lyg ir dailės studentą.

— Tai jūs išsiskyrėt?

— Taip. Aš suplėšiau juos į smulkius skutelius. Dabar paleisiu juos vėjais ir būsiu laisva. Na, šitie, regis, jau paskutiniai.

Ji nusikabino nuo kaklo krepšį, panašų į abrakinę, kur laikė susmulkintus meilės įrodymus, ir apvertusi iškratė dar kelis baltus skutelius. Vėjas pagavo juos ir nusinešė — meilės nebeliko.

— Bet ką tu ten murmėjai ar giedojai? Užkeikimą?

— Minėjau jo vardą — Oskaras Belingas.

— Ką?

— Toks buvo jo vardas! Matai, aš jau kalbu būtuoju laiku! Viskas baigta!

— Ar tu jį palikai, ar jis...

— Nenoriu apie tai kalbėti. Bredli, turiu tavęs kai ko paklausti.

Per tą laiką sutemo, melsvoje vakaro tamsoje blykčiojo auksinės žibintų šviesos, nenoromis primindamos man seną tamsiai mėlyną Frensio švarką, pasišiaušusį nukirptais rusvais Reičelės plaukais. Mes lėtai ėjome gatve.

— Štai kas, Bredli, aš nusprendžiau būti rašytoja.

Man nusmelkė širdį.

— Nuostabu.

— Ir aš noriu, kad tu man padėtum.

— Nelengva kam nors padėti tapti rašytoju. Ko gero, net neįmanoma.

— Matai, reikalas tas, kad aš nenoriu taip rašyti kaip tėtė, aš noriu rašyti kaip tu.

Širdį užplūdo švelnumas tai mergaitei. Bet atsakiau ironiškai:

— Brangioji mano Džuliana, aš tau ne pavyzdys! Juk aš vargstu vargstu, bet nieko nepasiekiu!

— Taigi kad! O tėtis rašo per daug, tiesa? Ir jis niekad neperžiūri to, ką parašęs. Užbaigia ką nors ir tuojau pat atiduoda leidėjui, „atsikrato“, kaip jis pats sako. Ir kuo greičiau sėdasi rašyti naujo. Amžinai skuba, nervinasi. Mano manymu, beprasmiška būti menininku, jeigu nesieki tobulumo.