Айрис Мердок - Juodasis princas

— Ne, ne...

— Nes jeigu jūs...

— Bredli, būkit geras, nepradėkim vėl to kvailo ginčo. Aš nebeturiu jėgų.

— Gerai. Atleiskit.

— Jūs taip įsikarščiuojate! Taip gražiai kalbate, atrodo, beveik citatomis!

Kišenę man svilino ten gulinti paskutinio Arnoldo romano recenzija. Arnoldo Bafino knygas sudarė gausybė smagių anekdotų, šiaip taip sulipdytų į „pikantišką istoriją“ padedant pigiai neįprasmintai simbolikai. Krito į akis tamsiųjų vaizduotės galių nebuvimas. Arnoldas Bafinas rašė pernelyg daug, pernelyg greit. Iš esmės Arnoldas Bafinas buvo viso labo talentingas žurnalistas.

— Gal atnaujinkim mūsų sekmadienio susitikimus, — tuo tarpu kalbėjo Arnoldas. — Aš taip pasigendu mūsų pokalbių. Tik daugiau nebelįskim į tą voverės ratą. Mudu užsivedam lyg mechaniniai žaislai, kai tik kalba pasisuka apie tam tikrus dalykus. Atvažiuokit ateinantį sekmadienį, a?

— Kažin ar Reičelė norės mane matyti ateinantį sekmadienį?

— O kodėl gi ne?

— Šiaip ar taip, aš išvažiuoju į užsienį.

— Ak taip, aš pamiršau. Kur jūs važiuojat?

— Italijon. Maršruto dar nepatikslinau.

— Na, vis tiek, juk jūs ne tuoj pat išvykstate, ar ne? Sekmadienį dar suspėsit apsilankyti. Ir praneškite mums, kur būsite Italijoje. Mes taip pat ketiname ten vykti, gal susitiksime.

— Aš paskambinsiu. O dabar geriau eisiu, Arnoldai.

— Gerai. Ačiū už viską. Ir nesijaudinkite dėl mūsų.

Buvo matyti, jis beveik jau nori, kad aš išeičiau. Nieko nuostabaus — mes abu jau nebeturėjom jėgų.

Jis pamojavo man atsisveikindamas ir tuoj pat užrakino duris. Dar nespėjau nueiti ligi vartelių, kai pasigirdo jo grotuvas. Matyt, jis kuo greičiau puolė atgal į svetainę ir lyg apsėstas uždėjo plokštelę. Rodos, tai buvo Stravinskis ar kažkas panašaus. Ir jo elgesys, ir ta muzika varė mane į pasiutimą. Deja, aš priklausau prie tų, kurie, Šekspyro žodžiais tariant, gali „išduoti, apiplėšti ir apgauti“, kurių sieloje muzika neskamba.

Pasižiūrėjęs į savo laikrodį, nustebau, kad jau beveik aštuonios vakaro. Saulė vėl švietė, nors vieną dangaus pakraštį buvo aptraukęs tamsus metalinis debesis, nelyginant teatro uždanga. Šviesa žioravo, kaip dažnai pasitaiko vasaros vakarais, kai ryški, bet jau blėstanti saulė priartėja prie nakties ribos. Žali medžių lapai staiga išryškėjo priemiesčio sodų prieblandoje tarsi išraižyti. Plunksnuotieji giesmininkai kaip ir pirma įsijautę čiulbėjo savo nesąmones.

Aš pavargau ir net truputėlį apkvaitau nuo išgyventos baimės ir jaudulio, man net keliai drebėjo. Krūtinėje šėlo prieštaringi jausmai. Iš dalies aš vis dar jaučiau tą nedorą malonumą, kaip pirma, kai išgirdau apie draugą (ypač šį draugą) ištikusią bėdą. Ir dar patenkintas suvokiau, jog šioje keblioje situacijoje pasirodžiau visai neprastai. Vis dėlto, visai galimas daiktas, jog už tai man dar teks atkentėti. Ir Arnoldui, ir Reičelei, ko gero, bus nemalonu prisiminti mano vaidmenį šioje istorijoje ir jie panorės man atsimokėti. Dabar, kai aš susiruošiau dingti ir kurį laiką iš viso nebegalvoti apie Arnoldą, tai buvo ypač neparanku. Susirūpinau pasijutęs savo susierzinimo, pykčio, šališkumo nelaisvėje. Ši priklausomybė mane ir pykdė, ir gąsdino. Gal vis dėlto atidėti kelionę kitai savaitei? Sekmadienį galėčiau ištirti padėtį, įvertinti žalą, vienaip ar kitaip sugrąžinti ramybę. Ir tada išvažiuočiau jau palyginti abejingas. Kad jiems abiem bus nemalonu matyti mane, negražios scenos liudininką, — tai jau aišku. Tačiau tikėjausi, kad jiedu, kaip dori ir protingi žmonės, pasistengs sąmoningai užgniaužti tą priešiškumą. Ir tai atrodė pakankama priežastis likti ir kuo greičiau vėl su jais pasimatyti, antraip jie nepajėgs savo priešiškumo išgyvendinti ir laikas jį dar labiau įtvirtins. Antra vertus, šioje antgamtiškoje vakaro šviesoje man atsirado nuojauta, kad, jeigu aš nepabėgsiu iki sekmadienio, kažkas mane nutvers ir sulaikys. Man net dingtelėjo mintis sėsti į taksi (pro šalį kaip tik važiavo automobilis), užvažiuoti namo, pasiimti lagaminus, dumti tiesiai į stotį ir iškeliauti pirmu tinkamu traukiniu, nors jo tektų laukti net ligi ryto. Bet tai, žinoma, buvo kvaila mintis.

Negana, kad mane graužė nerimas dėl to, ką apie mane dabar galvoja Balinai, iškilo rimta Kristianos problema. Bet nejau tai problema? Juk jeigu ne tas nelaimėlis Frensis, argi man rūpėtų buvusios žmonos sugrįžimas į Londoną? Kad atsitiktinai ją susitiksiu, galiu nesibaiminti. O jeigu susigalvotų apsilankyti, galiu mandagiai parodyti duris. Baisus čia nemalonumas! Tačiau Frensis pažadino praeities šmėklas, jis ir pats išdygo lyg atgrasus vaiduoklis. Ak, kodėl, kodėl aš lyg koks pusprotis nusivedžiau jį į Balinu namus? Blogiau nebegalėjau sugalvoti. Nepaliko tokia pranašinga nuojauta, jog dėl šios kvailystės man dar teks ilgai graužtis ir gailėtis. Aišku, Arnoldas su Frensiu iškart rado bendrą kalbą. Tą tai jis sugeba. Na, o dabar išgirdęs pribloškiančią žinią, jog Frensis yra mano svainis ir išmestas iš medikų daktaras, jis tikrai panorės tęsti pažintį. Privalau jam sutrukdyti. Gal tiesiog paprašysiu Arnoldą to nedaryti? Pagalvojęs nusprendžiau, jog taip bus geriausia, nors ir teks nusižeminti. Frensį reikia tuoj pat ir visam laikui pašalinti iš mano gyvenimo. Arnoldas turėtų suprasti. Gerai, bet ar aš ne pernelyg pasikliauju Arnoldo supratingumu?

Paskui vėl pradėjau galvoti apie tai, kas dabar dedasi Bafinų namuose. Kad Reičelė turbūt vis dar guli lyg sudarkytas lavonas įspyrusi akis į lubas, o Arnoldas sėdi svetainėje, geria viskį ir klausosi „Ugnies paukštės“. O gal ji vėl užsitraukė ant galvos tą baisią paklodę? Bet gal viskas visai ne taip? Gal Arnoldas klūpo prie durų, rauda, atgailauja ir meldžia jį įsileisti? O galbūt Reičelė, vos sulaukusi, kol aš išeisiu, ramiai nulipo žemyn ir puolė vyrui į glėbį? Gal jie dabar abu sau virtuvėje taisosi gardžią vakarienę ir šia ypatinga proga atsikimš butelį vyno? Kokia mįslė tas vedybinis gyvenimas! Koks keistas ir audringas tas sutuoktinių pasaulis! Kaip gerai, kad aš atsidūriau už jo ribų. Kai taip pagalvojau, man kažkaip nesmagiai pasidarė jų gaila. Be to, man buvo taip įdomu, ta prasme, apie kurią pirma kalbėjo Arnoldas, jog aš vos nepasukau atgal prie jų namų, norėdamas paslampinėti aplink ir iššniukštinėti, kas tenai vyksta. Bet, savaime aišku, negalėjau taip elgtis — tai ne mano būdui.

Tuo metu aš jau buvau netoli metro ir nusprendžiau nebekrėsti kvailysčių. Apie tai, kad šįvakar išvažiuosiu iš Londono, nebegalėjo būti kalbos. Neskubėdamas parvažiuosiu namo, aludėje suvalgysiu sumuštinį ir anksti atsigulsiu. Buvo sunki diena, po tokios įtampos aš visuomet pajuntu, kad esu nebejaunas. O rytoj nuspręsiu viską, ką turiu nuspręsti, — pavyzdžiui, ar atidėti kelionę ir išvykti po sekmadienio. Ir man palengvėjo nuo minties, kad šiandien visos dramos jau pasibaigė. Vis dėlto manęs laukė dar viena.

Perėjau gatvę ir įsukau į siaurą prekybos skersgatvį, vedantį iki metro stoties. Ryški vakaro šviesa ėmė blėsti, nors saulė dar nebuvo nusileidusi. Kai kuriose vitrinose užsidegė elektra. Tai dar nebuvo sutemos, o kažkokia gyva, bet miglota prieblanda, kurioje žmonės, atrodė, plaukioja, neryškūs tarsi vaiduokliai. Viską regėjau tarytum sapne, manau, prisidėjo ir tai, kad buvau labai pavargęs, dar išgėręs chereso ir nieko nevalgęs. Taip nusiteikęs, tiksliau, apimtas kažkokios niūrios apatijos, aš beveik nenustebau ir nesusidomėjau, kitoje gatvės pusėje išvydęs jaunuolį, kuris elgėsi gana keistai. Jis stovėjo ant šaligatvio briaunos ir tarytum į upę mėtė į gatvę gėles. Pirmiausia atėjo į galvą mintis, jog tai kokios nors hinduistų sektos, kurių Londone dabar pilna, narys, atliekantis religinį ritualą. Vienas kitas praeivis stabtelėjo į jį pažiūrėti, bet londoniečiai jau taip yra pripratę prie visokio plauko keistuolių, jog tuo ritualu nelabai kas tesusidomėjo.