Айрис Мердок - Juodasis princas

— Reičele, gal aspirino? Ar čia aspirinas?

— Ačiū, nereikia.

— Bus geriau.

— Ne.

— Viskas bus gerai, daktaras sakė, praeis.

Ji giliai atsiduso, ir jos ranka nudribo ant antklodės. Gulėjo ištiesusi rankas prie šonų delnais į viršų lyg iš kapo iškeltas Kristus, ant kurio kūno dar matyti kankinimų pėdsakai. Greta kraujo dėmių mėlynos suknelės priekis aplipo nukirptais plaukais. Kimiu, bet jau tvirtesniu balsu ji prakalbo:

— Tai buvo taip baisu, taip baisu, taip baisu.

— Viskas bus gerai, Reičele, daktaras sako...

— Aš jaučiuosi tokia... sugniuždyta. Aš... mirsiu iš gėdos.

— Nesąmonė, Reičele. Paprastas daiktas.

— Ir jis dar kviečia jus... kad viską pamatytumėt.

— Reičele, jis drebėjo kaip lapas, jis manė, kad jūs čia gulit be sąmonės, nežmoniškai persigando.

— Aš niekada jam to neatleisiu. Būkite liudytojas. Niekada jam to neatleisiu. Niekada, niekada, niekada! Tegu nors dvidešimt metų klūpo prie mano kojų. Tokių dalykų moterys neatleidžia. Ir niekad nebeištiesia pagalbos rankos. Tegu nors skęsta, nė piršto nepajudinsiu.

— Reičele, jūs pati nesuprantate, ką šnekate. Dėl Dievo meilės, baikite tą siaubingą melodeklamaciją. Be abejonės, jūs jam atleisite. Esu įsitikinęs, kad jūs čia abu kalti. Juk ir jūs jam sudavėte, antai kokią monogramą išrašėte ant veido.

— O-och! — Jos šūksnis išreiškė šiurkštų, beveik vulgarų pasibjaurėjimą. — Niekada, — pakartojo ji. — Niekada, niekada. O-o, aš tokia... nelaiminga! — Ašaros ir verkšlenimas vėl prasidėjo. Veidai degte degė.

— Liaukitės, gana. Jūs turite pailsėti. Išgerkite aspirino ir pabandykite užmigti. O gal norite arbatos, aš atneščiau?

— Užmigti! Kai aš šitaip jaučiuosi! Jis nubloškė mane į pragarą, atėmė man visą gyvenimą. Jis viską, viską sugadino. Aš ne kvailesnė už jį. Bet jis mane nuskriaudė, nuengė. Aš nebegaliu dirbti. Aš nebegaliu galvoti. Aš nebegaliu būti — ir viskas per jį. Jis iš manęs viską atima, viską pasiima sau. O aš nebegaliu net būti pati savimi, nebeturiu savo gyvenimo. Aš visuomet jo bijau, ir viskas. Vyrai visi niekina moteris. O visos moterys vyrų bijo. Paprasčiausiai vyrai stipresni fiziškai, štai ir viskas, ir daugiau nieko. Jie, patinai, naudojasi savo jėga, ir visuomet jų viršus. Paklausk vargšę moterį iš skurdžių kvartalo, ji tai jau žino. Jis man pamuše akį kaip gatvės mušeika, kaip visi tie girtuokliai vyrai, kurių pilni teismai. Jis ir anksčiau mane mušė, čia nebe pirmas kartas. Jis nežino, aš jam to nesakiau, bet kai jis užgavo mane pirmą sykį, mūsų santuoka baigėsi. Ir jis kalbasi apie mane su kitomis moterimis, aš žinau, jis viską joms pasakoja, aptarinėja mane su jomis. Jos taip juo žavisi, taip jam pataikauja. Jis sugriovė man gyvenimą, viską sugadino, sudaužė, suniokojo, sveikos vietos nepaliko, po kaulelį išnarstė, viską sunaikino, viską pražudė, viską sužlugdė.

— Liaukitės, Reičele, liaukitės, aš nebegaliu to klausytis, Jūs pati nesuvokiat, kokius niekus šnekate. Ir nepasakokite man tokių dalykų. Paskui pati gailėsitės.

— Aš ne kvailesnė už jį. Jis neleido man dirbti. Ir aš paklusau, aš visuomet jam paklusdavau. Nebeturiu nieko savo.

Viskas priklauso tik jam. Viskas — tik jo, jo, jo! Ne, pagalbos rankos aš jam daugiau neištiesiu. Piršto nepajudinsiu — tegu vandeny skęsta, tegu ugny dega.

— Juk jūs šitaip negalvojate, Reičele. Tai ir nekalbėkite.

— Aš ir jums niekada neatleisiu, kad matėte mane tokią, sumuštu veidu, ir girdėjote kalbant šiuos klaikius dalykus. Šypsosiuos jums, bet širdy niekada neatleisiu.

— Reičele, Reičele, kam jūs mane skaudinate?

— Štai tuojau jūs nulipsit žemyn ir niekšingai kalbėsit su juo apie mane. Žinau aš tas vyrų kalbas.

— Ne, ką jūs...

— Aš jums atgrasi. Apgailėtina, inkščianti, sena tetulė.

— Ne...

— O-och! — Vėl tas agresyvaus audringo pasibjaurėjimo šūksnis. — Dabar prašau išeiti ir palikti mane vieną. Noriu likti viena su savo mintimis, su savo kančia, su savo atpildu. Aš verksiu visą naktį, kiaurą naktį. Atleiskit man, Bredli. Pasakykit Arnoldui, kad šiandien aš turiu pailsėti ir atsigauti. Tegu šiandien palieka mane ramybėje. Rytoj pasistengsiu, kad viskas būtų kaip visada. Nebus jokių priekaištų, jokių skundų — nieko. Kaip aš galiu jam priekaištauti? Jis vėl supyks ir vėl mane įbaugins. Verčiau jau liksiu vergė. Pasakykit, kad rytoj būsiu kaip visuomet. Bet jis ir pats tai žino ir nė kiek nesijaudina, jis jau nusiramino. Tik bent šiandien nenoriu jo matyti.

— Gerai, aš pasakysiu. Nepykit ant manęs, Reičele. Juk aš nekaltas.

— Ak, išeikite.

— O gal atnešti jums arbatos? Daktaras sakė — karštos.

— Išeikit.

Aš išėjau iš miegamojo ir tyliai uždariau duris. Išgirdau greitus, minkštus žingsnius, spynoje pasisuko raktas. Nulipau žemyn sutrikęs ir — ji buvo teisi — pasidygėjęs.

Per tą laiką sutemo, saulė nebešvietė, ir viduje viskas tarsi parudavo ir atšalo. Aš įėjau į svetainę kitoje namo pusėje, kur sėdėjo ir šnekėjosi Arnoldas su Frensiu. Degė šviesa ir buvo įjungtas elektrinis židinys. Išvydau stiklo ir porceliano duženas, dėmę ant kilimo. Svetainė buvo didžiulė, nukabinėta pseudogobelenais ir prastomis šiuolaikinėmis litografijomis. Daugybę vietos užėmė stereogrotuvas su dviem galingais garsiakalbiais, apdengtas plonu gelsvai rusvu muslinu. Pro stiklines duris į verandą buvo matyti toks pat be saiko išgražintas sodas, atgrasiai žalias slogioje, besaulėje šviesoje, kur perrėkdami vienas kitą savo kvailas lyriškas nesąmones čiulbėjo begalė paukščių, lakiodami po smulkius dekoratyvinius užmiesčio medelius.

Arnoldas pašoko ir puolė prie durų, bet aš jį sustabdžiau.

— Ji pasakė, kad šiandien niekas daugiau pas ją nebeitų. Sakė, kad rytoj viskas bus kaip buvę. O dabar ji norėtų pamiegoti.

Arnoldas vėl atsisėdo.

— Taip, bus geriau, jeigu dabar ji nors kiek pamiegos, — tarė jis. — Dieve mano, koks akmuo nuo širdies nusirito. Tegu pailsi. Gal po valandos kitos ji pati nusileis vakarienės. Paruošiu jai ką nors skanaus, kokią staigmeną. Viešpatie, kaip palengvėjo.

Aš pajutau, jog privalau nors kiek aptramdyti jo džiūgavimą.

— Vis dėlto tai gana rimtas nelaimingas atsitikimas — pasakiau. Vyliausi, kad Arnoldas man nesant nesumanė visko išpažinti Frensiui.

— Taip, taip. Bet ji nusileis, aš žinau. Ji visada labai greit atsigauna. Žinoma, dabar jai leisiu pailsėti. Daktaras sako, jog tai... Ar išgersi, Bredli?

— Ačiū, mielai. Chereso.

Jis tiesiog nesupranta, pamaniau, ko jis pridarė, neįsivaizduoja, kaip ji dabar atrodo, kaip jaučiasi. Akivaizdu, kad jis niekad net nepabandė pažvelgti jai į sielą. Gal tai savisaugos instinktas? Visuomet užmerkti akis, kad nematytum savo prasižengimų. O gal aš klystu? Ko gero, išliejusi širdį ji dabar jau nusiramino. Nulips žemyn vakarienės ir pasigardžiuodama sukirs vyro jai pataisytus skanėstus. Santuoka — tai tokia mįslinga sritis.

— Viskas gerai, kas gerai baigiasi, — kalbėjo Arnoldas. — Labai gaila, kad įvėliau jus abu į šitą istoriją.

Be abejonės, jis jau gailėjosi. Dabar tikriausiai galvojo, kad, jeigu nebūtų trumpam pametęs galvos, dabar niekas nieko nežinotų, viskas būtų likę paslaptyje. Vis dėlto, kaip Reičelė ir sakė, jis jau atrodė pastebimai atsigavęs nuo sukrėtimo. Sėdėjo labai tiesiai, abiem rankomis atsargiai laikydamas stiklą, ir užsimetęs koją ant kojos ritmingai sūpavo mažytę, dailiai apautą pėdą. Ir apskritai viskas Arnoldo išvaizdoje buvo dailu ir tvarkinga: nedidelė daili galva, mažos ausys, mažytė lyg mergaitės burna ir juokingai mažos kojos. Jis jau spėjo vėl užsidėti akinius plieniniais rėmeliais, ir jo veidas vėl atgavo šleikščiai sveiką raudonį. Smaila nosis uodė orą, akys, žvelgiančios į mane, droviai blizgėjo. Šviesūs, lygūs plaukai vėl buvo sušukuoti aukštyn.