Айрис Мердок - Juodasis princas

— Kur rasti žirkles? — šūktelėjo iš miegamojo Frensis.

— Viršutiniame tualetinio stalelio stalčiuje, — atsiliepė Arnoldas. — Viešpatie! Kam jam jų reikia? Negi jis nori operuoti?..

— Kas gi čia atsitiko? Gal nusileiskim truputį žemiau.

Aš stumtelėjau Arnoldą, ir jis, susirietęs, graibstydamasis už turėklų, nušliaužė iki laiptų posūkio ir atsisėdo ant apatinio laiptelio, susiėmęs už galvos ir įsispoksojęs į hole patiesto kilimo raštą. Jų hole visados būdavo prieblanda, dėl spalvoto stiklo virš durų. Aš praėjau pro jį ir atsisėdau į krėslą, jaučiausi keistai prislėgtas ir susijaudinęs.

— Dieve, Dieve! Kaip jūs manot, ar ji man atleis?

— Žinoma. Bet kas gi...

— Viskas prasidėjo nuo paprasčiausio kvailo ginčo dėl mano naujosios knygos. Po velnių! Kaip aš galėjau būti toks kvailas... Mes abu įsivažiavome, nė vienas nebegalėjo sustoti... Paprastai dėl mano knygų mes niekad nesiginčijam, tesiog Reičelei jos visos patinka ir jai atrodo, jog nėra dėl ko ginčytis. Tik retkarčiais, jeigu ji nesveikuoja ar dar kas nors, ji ima kibti prie kurios nors vietos, sako, kad ten kalbama apie ją arba aprašoma tai, kas nutiko mums, ir panašiai. Bet jūs juk žinote, aš nieko tiesiogiai neimu iš gyvenimo, mano knygose viskas išgalvota, o Reičelei kartais nei iš šio, nei iš to šauna į galvą, kad ten esama kažko, kas ją skaudina, įžeidžia, žemina, staiga ją apima savotiška persekiojimo manija ir ji baisingai susierzina. Paprastai žmonės, ir mūsų draugai, mirtinai nori patekti į knygos puslapius, įžiūri save net ten, kur visai neįmanoma, o Reičelė tiesiog užsiplieskia, jeigu aš bent užsimenu apie kokią nors vietą, kur mudu buvom drauge, — sako, tu viską sugadinai. O Dieve, Bredli, ir koks aš vis dėlto kvailys... Žodžiu, viskas prasidėjo nuo tokio menko barnio, bet paskui ji pasakė kažką įžeidžiamo apie mano darbą apskritai, ji pasakė... na, tiek to... mudu susibarėm, ir aš, suprantama, leptelėjau kažką nelabai malonaus ir kritiško apie ją, tik gindamasis, o čia dar mudu po priešpiečių gėrėm brendį... Šiaip mes daug negeriam, bet kai pradėjom rietis, tai vis pylėmės ir pylėmės, visiška beprotybė. Baigėsi tuo, kad ji baisiai įsikarščiavo ir nebesivaidydama ėmė rėkti ant manęs, o aš to nepakenčiu. Aš kumštelėjau ją, kad nustotų klykti, bet ji man nagais išakėjo veidą, o velnias, kaip skauda! Na, išsigandęs aš sudaviau jai, kad nutiltų. Aš visiškai negaliu pakęsti klyksmo, rėkimo, visokių scenų, aš jų baisiai bijau. Ji žviegė kaip furija, šaukė kažkokius neįmanomus dalykus apie mano knygas, ir aš dėjau jai ranka, kad ta isterija pasibaigtų, bet ji vis puolė ir puolė mane, ir aš pasilenkęs paėmiau nuo židinio žarsteklį, norėdamas nuo jos atsitverti, o ji tuo metu krestelėjo galvą, — juk ji šoko aplink lyg padūkusi, — taigi krestelėjo galvą ir atsitrenkė į tą žarsteklį, trakštelėjo taip klaikiai — o Viešpatie!.. Aš, žinoma, nenorėjau jai smogti, aš jai ir nesmogiau... Ji nugriuvo ant grindų ir gulėjo visai nejudėdama, užmerkusi akis ir, atrodė, net nebekvėpuoja...

Na, aš siaubingai išsigandau, stvėriau ąsotį su vandeniu ir išverčiau ant jos, o ji vis tiek guli ir nekruta. Visai paklaikau iš siaubo... Bet kai aš atsitraukiau atsinešti daugiau vandens, ji pašoko, užbėgo aukštyn į miegamąjį ir užsirakino... Ir nebeatsiliepė, ir neatidarė... Nesupratau, ar ji tyli iš piktumo, ar jai tikrai bloga, ir nebežinojau ko griebtis... O Dieve, aš juk nenorėjau jai smogti...

Viršuje pasigirdo žingsniai, barkštelėjo atrakinamos durys, mes abu pašokome. Frensis persisvėrė žemyn ir pasakė: „Viskas gerai!“ Jo suglamžytas mėlynas švarkas buvo aplipęs kažkokiais keistais rusvais šeriais, ir aš atpažinau Reičelės plaukus: matyt, ją apkirpo, norėdamas apžiūrėti galvą. Bjauriai nešvari jo ranka gniaužė baltą turėklą.

— Ačiū Dievui, — atsiduso Arnoldas. — Žinote, aš ir maniau, kad ji tik apsimeta. Bet vis tiek, garbė Dievui. Ką reikėtų...

— Rimtų žaizdų nėra. Tik ant galvos didžiulis guzas ir lengvo šoko būsena. Galbūt lengvas smegenų sutrenkimas. Tegu paguli lovoje užtemdytame kambaryje. Duokit aspirino, jos įprastų raminamųjų, karšto gėrimo, turiu galvoje, arbatos, nakčiai šildytuvą. Tegu geriau apžiūri jūsų šeimos gydytojas. Nieko baisaus, greit praeis.

— Ak, ačiū jums, daktare, — tarė Arnoldas. — Vadinasi, šlovė dangui, nieko baisaus.

— Ji nori pamatyti jus, — pasakė Frensis man. Mes jau buvome užlipę į viršų.

Arnoldas vėl pradėjo šaukti:

— Brangioji, labai prašau...

— Aš pasižiūrėsiu, — pasakiau ir pravėriau neužrakintas duris.

— Tiktai Bredlis, tiktai Bredlis! — Balsas, vis dar tylus, skambėjo griežčiau.

— O Viešpatie! Tai siaubinga. Argi aš dar mažai... — suaimanavo Arnoldas. — Brangioji...

— Eikit žemyn ir įsipilkit dar ko nors išgerti, — paliepiau jam.

— Ir aš neatsisakyčiau taurelės, — įsiterpė Frensis.

— Ak, nepyk ant manęs, brangioji!..

— Jei nesunku, išmeskit čionai mano lietpaltį, — paprašė Frensis, — aš jį palikau tenai ant grindų.

Aš įėjau, paėmęs išmečiau jam lietpaltį ir vėl uždariau duris. Girdėjau, kaip Arnoldas ir Frensis leidžiasi laiptais žemyn.

— Užrakinkit duris.

Aš pasukau raktą.

Frensis užtraukė užuolaidas, ir dabar kambaryje tvyrojo sodri rožinė prieblanda. Blankiai šviečianti už lango vakaro saulė nykiai išryškino didžiules nulėpusias gėles ant audinio. Čia viskas alsavo tuo miegamųjų nuoboduliu, ta nelemta, niūria banalybe, kuri neleidžia pamiršti, kad mirsi. Net tualetinis stalelis atrodė bjaurus. Bafinai jį buvo pastatę prie lango, ir jis užstojo šviesą, atsukęs gatvei savo šlykščią nugarą. Stiklinis jo paviršius buvo visas dulkėtas, užverstas visokiausiais flakonėliais, tūbelėmis, iššukuotų plaukų kamuoliukais. Stalčiai buvo praviri, matėsi rožiniai apatiniai, karojo petnešėlės. Lova buvo sujaukta; žalias dirbtinio šilko apdangalas nuslinkęs į vieną pusę, apklotai ir paklodės susiglamžę ir susiraukšlėję lyg senas veidas. Ore tvyrojo šiltas, nekuklus ir nemalonus prakaito ir pudros tvaikas. Visas kambarys alsavo grynu ir nebyliu mirties siaubu, bukos, bedvasės ir neišvengiamos.

Nežinau, kodėl aš tada taip iškart ir taip aiškiaregiškai pagalvojau apie mirtį. Galbūt todėl, kad Reičelė, pusiau užsiklojusi apklotu, užsitraukė ant veido paklodės kraštą.

Jos kojos su lakiniais aukštakulniais bateliais kyšojo iš po žalio šilkinio apdangalo. Nedrąsiai, norėdamas kaip nors užmegzti pokalbį ir sulaukti jos atsako, tariau:

— Leiskite, aš jums nuausiu batus.

Ji nesukrutėjo, ir aš vargais negalais nuaviau jai batus. Mano ranka apčiuopė minkštą šilumą drėgnos pėdos, apautos ruda kojine. Aitrus rūgštokas kvapas įsiliejo į nykią kambario atmosferą. Aš nusišluosčiau delnus į kelnes.

— Geriau atsigulkite lovon kaip reikiant. Tuoj aš kiek patvarkysiu jums patalą.

Ji truputį pasislinko, nusitraukė nuo veido paklodę ir netgi kilstelėjo kojas, kad galėčiau ištraukti antklodę. Aš pataisiau antklodę, apklojau ją, atlenkiau paklodės kraštą. Ji jau nebeverkė, o tik gulėjo ir glostinėjo mėlynę ant skruosto. Ši patamsėjo, išsklido aplink akiduobę, akis visai susiaurėjo, liko tik ašarotas plyšelis. Drėgnos, sutinusios lūpos buvo praviros, žvilgsnis įremtas į lubas.

— Aš pripilsiu jums šildytuvą, gerai?

Suieškojau šildytuvą ir pripyliau vonioje iš čiaupo karšto vandens. Jo nešvari vilnonė užmautė atsidavė miegu ir prakaitu. Vieną jo šoną truputį sušlapinau, bet vanduo buvo pakankamo karštumo. Pakėliau antklodės ir paklodės kraštą ir kyštelėjau jai pašonėn, kažkur prie šlaunies.