Айрис Мердок - Juodasis princas

Vis dar išraudęs nuo jaudulio, kurį sukėlė Arnoldo žodžiai, ir kartu, turiu pabrėžti (juo labiau kad viena neprieštarauja kitam), labai susinervinęs ir nusiminęs, atsisukau ir išvydau tebestovintį Frensį, kurio egzistavimą jau buvau pamiršęs.

— Kas nors atsitiko? — paklausė Frensis.

— Ne.

— Girdėjau, jūs kalbėjot apie gydytoją.

— Mano bičiulio žmona parkrito ir smarkiai užsigavo. Aš važiuoju pas jį.

— Gal man važiuoti drauge? — pasisiūlė Frensis. — Ko gero, būčiau naudingas. Šiaip ar taip, Dievo akyse aš vis dar gydytojas.

Valandėlę pagalvojęs atsakiau:

— Gerai, važiuojam. — Ir abu sėdome į taksi.

Čia vėl darau pertrauką, nes noriu dar keletą žodžių tarti apie savo protežė Arnoldą Baliną. Man labai svarbu (ir tai ne žodžiai, man iš tiesų labai svarbu) Arnoldą aprašyti teisingai ir aiškiai, kadangi visa ši istorija iš esmės yra ne kas kita, o mudviejų santykių istorija — iki pat tos tragiškos atomazgos, kur jie mudu atvedė. Aš „suradau“ Arnoldą — jis už mane gerokai jaunesnis, — kai jau buvau žinomas rašytojas, o jis, ką tik baigęs koledžą, rašė savo pirmąjį romaną. Aš tada jau „buvau atsikratęs“ žmonos ir išgyvenau vieną iš tų dvasinio ir kūrybinio atsinaujinimo tarpsnių, kurių vienas, kaip tikėjausi, galėjo laiduoti man būsimą sėkmę. O jis, neseniai baigęs Redingo universiteto anglų literatūros fakultetą, dirbo mokytoju. Susipažinome kažkokiame susirinkime. Jis kukliai prisipažino rašąs romaną. Aš iš mandagumo juo pasidomėjau. Jis atsiuntė man beveik užbaigtą rankraštį. (Tai buvo, aišku, „Tobijas ir puolęs angelas“, aš ir dabar manau, jog tai geriausia jo knyga.) Jo rankraštyje aš įžiūrėjau neabejotinų vertybių ir padėjau surasti leidėją. O kai knyga išėjo, parašiau apie ją labai palankią recenziją. Nuo to prasidėjo viena sėkmingiausių komerciniu atžvilgiu literatūros karjerų šiais laikais. Arnoldas, nepaisydamas mano patarimo, tuoj pat metė mokytojo darbą ir atsidėjo „rašytojavimui“. Rašė lengvai, kasmet vis po knygą, kuri visiškai atitiko publikos skonį. Savo ruožtu atėjo pinigai ir šlovė.

Buvo kalbama, ypač vėlesnių įvykių fone, esą aš pavydėjęs Arnoldui rašytojo sėkmės. Tokias kalbas kategoriškai neigiu. Kartais pavydėdavau jam to laisvumo, su kuriuo jis rašė, kai aš pats jausdavausi prikaustytas prie rašomojo stalo. Tačiau niekuomet nepavydėjau Arnoldui Bafinui sėkmės, ir dėl labai paprastos priežasties — man atrodė, kad jis vaikosi tos sėkmės, išduodamas meną. Kadangi buvau jį „suradęs“ ir globojau, jaučiausi taip, lyg jo veikla būtų tiesiogiai su manim susijusi, ir mane slėgė tai, kad jaunas, daug žadantis rašytojas visai neturi tikro menininko ambicijų ir taip lengvai prisitaiko prie publikos skonio. Aš gerbiau jį už darbštumą ir žavėjausi jo „karjera“. Jis turėjo ir daugiau talentų, ne tik literatūrai. Tačiau jo knygos man nepatiko. Beje, čia mums padėdavo taktas, ir mes, kaip jau sakiau, savo pokalbiuose kai kurių temų instinktyviai vengdavome.

Aš dalyvavau Arnoldo ir Reičelės vestuvėse (kalbu apie tai, kas įvyko beveik prieš dvidešimt penkerius metus). Ir nuo to laiko daug metų kiekvieną sekmadienį buvau kviečiamas pas Bafinus priešpiečių, o su Arnoldu susitikdavome dar bent kartelį per savaitę ir paprastą dieną. Mūsų santykiai panėšėjo į giminaičių santykius. Vienu tarpu Arnoldas mane vadino savo „dvasios tėvu“. Šio artimo bendravimo tradicija nutrūko, kai Arnoldas sau leido pasakyti vieną pastabą apie mano darbą, kurios aš čia nekartosiu. Vis dėlto draugystė buvo išsaugota. Atlaikiusi visus išbandymus, ji pasidarė net dar karštesnė, tačiau ir daug sudėtingesnė. Netvirtinsiu, jog mudu su Arnoldu buvome, kaip čia pasakius, pamišę vienas dėl kito. Tačiau, be abejonės, nuolatos domėjomės vienas kitu. Jaučiau, kad Bafinams esu reikalingas. Jaučiausi tarsi dievybė, globojanti jų šeimos židinį. Arnoldas buvo man dėkingas, net atsidavęs, tačiau mano ištarmės, aišku, bijodavo. Galimas daiktas, kad ir jo paties, nors grimztančio į literatūros vidutinybių dugną, širdy glūdėjo griežtas teisėjas. Juk dažnai esame linkę susitapatinti su tuo, kas kelia grėsmę. Nepagarba kito kūrybai yra didžiausia menininkų tarpusavio priešiškumo priežastis. Menininkai — baisūs garbėtroškos, ir dėl kritikos žodžio gali amžinai susipykti. Ir mudu su Arnoldu, dvi kūrybinės asmenybės, verti pagarbos jau už tai, kad dėl vienos ar kitos priežasties sugebėjome išsaugoti abipusį prieraišumą.

Noriu pabrėžti, jog sėkmė Arnoldo Bafino „nesugadino“. Jis neišsisukinėjo nuo mokesčių, neįsigijo jachtos nei vilos Maltoje. (Mudu kartais juokaudami svarstydavome, kaip susimažinti mokesčius, bet niekad nevengdavome jų mokėti.) Jis gyveno gana didelėje, bet palyginti kuklioje priemiesčio viloje viename iš „pasiturimų“ Ilingo kvartalų. Jo šeimyninis gyvenimas tiesiog erzino savo pilkumu ir stiliaus stoka. Ir ne todėl, kad jis būtų vaidinęs paprastą žmogų. Tam tikra prasme jis ir buvo paprastas žmogus ir vengė visokių pramogų, dėl kurių būtų tekę kitaip, nesvarbu, ar geriems ar blogiems tikslams, išleisti pinigus. Neprisimenu, kad jis kada būtų pirkęs kokį gražų daiktą. Jam apskritai trūko vizualinio skonio, tačiau jis tiesiog agresyviai mėgo muziką. Ir iš išvaizdos liko mokytojas, prastais beformiais drabužiais ir drovaus netašyto jaunuolio veido išraiška. Jam nė į galvą neatėjo vaidinti „garsų rašytoją“. O gal protas, kurio turėjo užtektinai, jam ir patarė šitaip laikytis. Jis nešiojo akinius plieno rėmeliais, pro kuriuos žvelgė labai šviesios pilkai žalsvos akys. Nosis buvo smaila, veidas blizgėjo, tačiau atrodė sveikai. Ryškėjo savotiškas pigmentacijos trūkumas. Kažkas panašaus į albinosą? Buvo laikomas gražiu ir galbūt iš tiesų toks buvo. Turėjo įprotį nuolat šukuotis plaukus.

Arnoldas pažiūrėjo į mane ir tylėdamas linktelėjo į Frensį. Mudu stovėjome hole. Arnoldas atrodė išėjęs iš veido — tarsi vaškinis, plaukai pasišiaušę, žvilgsnis be akinių išsiblaškęs ir beprotiškas. Ant skruosto raudonavo kažkoks atspaudas panašus į kinų hieroglifą.

— Tai daktaras Mario. Daktaras Mario — Arnoldas Bafinas. Daktaras Mario atsitikinai buvo pas mane, kai jūs paskambinote ir pranešėte apie nelaimingą atsitikimą su jūsų žmona. — Aš pabrėždamas ištariau „nelaimingą atsitikimą“.

— Daktaras, — pakartojo Arnoldas. — Taip, bet ji... suprantate...

— Ji parkrito? — pasufleravau aš.

— Taip. O jis... šitas ponas daktaras... medikas?

— Taip, — patvirtinau. — Jis mano draugas. — Šiame mele slypėjo svarbi informacija.

— O jūs tas pats Arnoldas Bafinas? — pasiteiravo Frensis.

— Tas pats, — atsakiau aš.

— Klausykit, aš žaviuosi jūsų knygomis. Aš skaičiau...

— Kas atsitiko? — kreipiausi į Arnoldą. Pagalvojau, kad jis atrodo lyg girtas, ir tuoj pat suuodžiau alkoholio kvapą.

Arnoldas lėtai prisiversdamas ištarė:

— Ji užsirakino miegamajame. Po to... po to kas nutiko... Buvo tiek kraujo... Aš pagalvojau... Tiesą sakant, nežinau... Žaizda buvo... Šiaip ar taip... Ir nutilo.

— Kalbėkit, Arnoldai. Turbūt jūs geriau atsisėskit. Juk bus geriau, jeigu jis atsisės, tiesa?

— Arnoldas Bafinas... — sumurmėjo po nosimi Frensis.

Arnoldas atsišliejo nugara į kabyklą, pakaušiu įsirėmė į kažkieno paltą, akimirką užsimerkė ir ėmė pasakoti toliau:

— Atleiskite. Suprantate, iš pradžių ji ten verkė ir šaukė. Miegamajame. O dabar viskas nutilo, ir ji neatsako. Galbūt ji prarado sąmonę arba...