Айрис Мердок: Juodasis princas

Tačiau neketinu čia rašyti apie save kaip apie mokesčių inspektorių. Nežinau kodėl, bet ši profesija, panašiai kaip dantisto, žmonėms atrodo juokinga. Bet, man regis, tas juokas dirbtinis. Ir dantistas, ir mokesčių inspektorius mums simbolizuoja slaptą gyvenimo siaubą: jie primena, jog mes turim mokėti, kartais pragaištingą kainą, už visus savo malonumus, jog visos gėrybės mums duodamos ne dovanai, o skolon, jog ir dideli turtai nyksta, dūla net ir augdami. O ir tiesiogine prasme — kas dar mums teikia tokį įkyrų skausmą, jeigu ne priartėjęs mokesčių terminas arba dantų skausmas? Štai iš kur ta užmaskuota priešiška gynybinė pašaipa, su kuria esi sutinkamas, jeigu tik užsimeni, jog esi vienos iš tų profesijų atstovas. Vis dėlto aš visada maniau, jog tik tokiems kvailiams kaip Frensis Mario žmogus, pasirinkęs mokesčių inspektoriaus profesiją, atrodo slapta linkęs į sadizmą. Nepažįstu nieko, kas būtų taip toli nuo sadizmo, kaip aš. Aš tykus iki drovumo. Tačiau viskas susiklostė taip, jog net ramus ir garbingas mano darbas galų gale atsigręžė prieš mane.

Tuo metu, kai prasidėjo ši istorija, — o aš jau nebegaliu ilgiau jos atidėlioti, — aš nebedirbau mokesčių įstaigoje, pasitraukiau iš jos dar nesulaukęs pensinio amžiaus. Mokesčių inspektorium tapau todėl, kad reikėjo pragyvenimo šaltinio, nes žinojau, jog iš rašytojavimo neišsiversiu. Išėjau iš tarnybos, kai pagaliau susitaupiau pakankamai pinigų, kad turėčiau padorias metines pajamas. Gyvenau, kaip jau esu sakęs, iki šiol ramiai, be tragedijų, bet turėjau tikrą tikslą. Kantriai darbavausi laukdamas, kol ateis mano laisvės valanda ir visą savo laiką galėsiu skirti tik rašymui. Antra vertus, aš įsigudrindavau po truputį rašyti ir savo vergijos dienomis, ir nesu linkęs, kaip kai kurie, menko savo produktyvumo teisinti laiko stygiumi. Apskritai aš laikau save greičiau laimingu žmogum. Net ir dabar. Galbūt net ypač dabar.

Šokas, kai palikau tarnybą, pasirodė stipresnis, negu tikėjausi. Hartbornas perspėjo mane, jog taip bus. Tik aš juo netikėjau. Matyt, esu didesnis įpročių žmogus, negu man atrodė. O gal taip nutiko todėl, kad aš lyg kvailys laukiau, jog įkvėpimas ateis tuoj pat, su pirmu laisvės oro gurkšniu. Šiaip ar taip, nemaniau, kad ši Dievo dovana mane paliks. Anksčiau aš uoliai rašydavau. Tiksliau, uoliai rašydavau ir uoliai naikindavau viską, ką parašęs. Nepasakysiu, kiek puslapių sunaikinau, bet jų skaičius įspūdingas. Tuo aš ir didžiuojuosi ir to gailiuosi. Kartais man atrodydavo, jog priėjau liepto galą. Bet aš niekad nenusivildavau siekdamas tobulybės. Viltis, tikėjimas ir visiškas atsidavimas vedė mane pirmyn, ir aš senau, gyvendamas vienas su savo emocijomis. Galų gale žinojau, jog visuomet galiu ką nors parašyti.

Ir štai, kai aš palikau mokesčių kontorą ir dabar kiekvieną rytą galėjau sėstis namie už rašomojo stalo ir galvoti ką tiktai noriu, pasirodė, jog tų minčių aš išvis neturiu. Bet aš ir šią nesėkmę išgyvenau su begaline kantrybe. Aš laukiau. Vėl pasistengiau susikurti tvarkingą gyvenimą, tą monotoniją, iš kurios trykštelėtų kas nors vertinga. Laukiau, stengiausi įsiklausyti. Gyvenu, kaip netrukus paaiškinsiu, triukšmingame Londono rajone, kitados buvusiame padoriame, o dabar gerokai apleistame kvartale. Manau, aš drauge su savo aplinka leidausi į piligrimystę, bėgdamas tolyn nuo to padorumo. Tačiau dabar triukšmas, kurio pirma beveik nepastebėdavau, pradėjo gadinti man nervus. Pirmąsyk per visą gyvenimą aš panorau tylos.

Žinoma, kas nors galėtų man ironiškai įgelti, jog aš visada tam tikra prasme buvau tylenis. Sykį man kažką panašaus juokdamasis pasakė Arnoldas Balinas ir labai mane įžeidė. Trys nedidukės knygelės per keturiasdešimt metų nepailstamo literatūrinio darbo — to nepavadinsi plepumu. Jeigu aš iš tiesų sugebu suvokti tikrąsias vertybes, aš suprantu ir kaip svarbu iki tam tikro laiko laikyti liežuvį už dantų, net jeigu tektų likti nebyliam visą gyvenimą. Rašymas — tai lyg vedybos. Jokiu būdu nedera žengti lemtingo žingsnio, kol pats nepradedi stebėtis tave ištikusia laime. Niekad nepakęsdavau besaikio plepumo. Priešingai madingai nuomonei, tai, kas neigiama, visuomet stipriau už tai, kas teigiama, ir tų teigiamybių turėtoją. Tačiau aš tuomet troškau tylos, tik tiesiogine to žodžio prasme.

Nusprendžiau išvykti iš Londono ir tuoj pat pasijutau arčiau savo paslėpto lobio. Sugrįžo pasitikėjimas savimi, krūtinėje atsibudo tos slėpiningos galios, kurios ir teikia menininkui palaimą. Nusprendžiau išsinuomoti vasarnamį ant jūros kranto. Per visą savo gyvenimą dar nesu prisibuvęs prie jūros. Man nėra tekę likti vienatvėj su ja, ant negyvenamo kranto, kur girdėti tik bangų ošimas, kuris net ir ne garsas — tik tylumos balsas. Ir čia turėčiau papasakoti apie vieną gana keistą idėją, kurią aš puoselėjau ilgus metus: kažkodėl susigalvojau, jog tapsiu didžiu rašytoju tiktai ištvėręs tam tikrus išbandymus. Tų išbandymų laukiau, bet tuščiai. Net ir totalinis karas (aš niekad nevilkėjau uniformos) nesudrumstė ramios mano gyvenimo tėkmės. Atrodė, ta ramybė — pikta lemtis. Ji taip mane priveikė, o mano bailumas, kurį minėjau, buvo toks begalinis, jog vasarą už Londono ribų įsivaizdavau beveik kaip žygdarbį! Ir iš tiesų, mano būdo žmogui, senamadiškam, nervingam, puritoniškam, savo įpročių vergui, tokia išvyka atrodė nepaprastas nuotykis, drąsus ir pavojingas žingsnis. O gal sielos gilumoj aš žinojau, kokie grėsmingi stebuklai laukia, kol išsipildys, apmirę ant būties ribos, už lengvos ateities skraistės? Tyrinėjantis mano žvilgsnis užkliuvo už skelbimo laikraštyje: už prieinamą kainą išnuomojamas vasarnamis ant jūros kranto. Jis vadinasi „Patara“. Aš parašiau, dėl visko susitariau ir jau buvau susiruošęs išvažiuoti, kai į mano duris lyg koks likimo pasiuntinys pasibeldė Frensis Mario. Galiausiai aš atsidūriau „Pataroje“, bet ten nutiko visai ne tai, ko aš tikėjausi.

Perskaitęs dabar šią „Pratarmę“ pamačiau, kaip ribotai čia perteikta mano asmenybės esmė. Ir apskritai kiek nedaug tegalima perteikti žodžiais, nebent tai būtų genijaus žodžiai. Nors esu kūrybinga asmenybė, aš greičiau puritonas nei estetas. Žinau, jog žmogaus gyvenimas baisus. Žinau, kad jis nė kiek nepanašus į meną. Aš neišpažįstu jokios religijos, tikiu tik savo paskirtimi. Visos religijos panašios į sapnus. Po plonyčiu išoriniu jų sluoksniu glūdi baimės ir siaubo bedugnė. Kiekvieną žmogų, net ir patį didžiausią, visiškai lengva palaužti, išsigelbėti niekas negali. Bet kuri tai neigianti teorija meluoja. Aš pats jokių teorijų neturiu. Visa politika — tėra tik ašarų šluostymas ir nepabaigiama kova už laisvę. Be laisvės nėra nei meno, nei tiesos. Aš lenkiuosi ir didžiam menininkui, ir žmogui, galinčiam ištarti tironui — „ne“.

Belieka parašyti tik dedikaciją. Aišku, yra žmogus, kuriam ši knyga parašyta, bet kurio vardo čia negaliu minėti. Tačiau iš visos širdies teisingumo dėlei, o ne tuščiai gražbyliaudamas aš skiriu savo darbą, kurį jūs įkvėpėt ir kuris išvydo pasaulį tik jūsų dėka, — jums, mano brangus drauge, mano bičiuli ir mano mokytojau, su tokiu beribiu dėkingumu, kurį jūs tik vienas tegalite išmatuoti. Žinau, jog atleisite man už tą daugybę knygos trūkumų, kaip kad visuomet kilniaširdiškai atleisdavote ir begalę silpnybių jos autoriui

Bredliui Pirsonui

Toliau seka BREDLIO PIRSONO istorija, pavadinta:

JUODASIS PRINCAS

Meilės šventė PIRMOJI DALIS

Turbūt efektingiausia būtų pradėti pasakojimą nuo to momento, kai paskambino Arnoldas Balinas ir pasakė: „Bredli, ar negalėtumėt atvažiuoti. Man regis, aš užmušiau savo žmoną.“ Tačiau būtų natūraliau ir nuosekliau, jeigu veiksmą pradėtų Frensis Mario (kaip pažas ar kambarinė, nelygu kas jam arčiau prie širdies). Mat jis pasirodė scenoje gal pusvalandžiu anksčiau už lemtingąjį Arnoldo skambutį, ir ta žinia, kurią man atnešė, tarsi įrėmino dabar ir vėliau vykusią Arnoldo Balino dramą, suteikė jai išorinį apvalkalą, tapo jos kontrapunktu. Iš tiesų tai galėčiau pradėti nuo daugelio dalykų, pavyzdžiui, nuo Reičelės ar Priscilos ašarų. Šiame pasakojime jų išliejama tikrai daug. Tačiau nenorėdamas suprastinti pasakysiu, jog bet kokia dėstymo tvarka gal būti tik sąlygiška. Iš tiesų, nuo ko gi viskas prasideda? Jau vien tai, kad trys iš keturių mano pasiūlytų pradžių tarp savęs nesusijusios jokiais priežastiniais ryšiais, kelia beprotiškas mintis apie slėpiningą žmogaus likimą.