Айрис Мердок - Juodasis princas

Iš ryto man paskambino Hartbornas. Nežinodamas, kad aš susiruošęs išvykti, jis pakvietė mane priešpiečių. Mudu buvome išlaikę įprotį drauge valgyti priešpiečius dar nuo tų laikų, kai aš dirbau įstaigoje. Tuo momentu aš dar nebuvau apsisprendęs, ar man vertėtų atidėti kelionę ir sekmadienį sutvirtinti taiką su Bafinais. Išsisukau nuo tiesaus atsakymo, pažadėjau jam paskambinti vėliau, bet iš tiesų jo skambutis paskatino mane pagaliau apsispręsti. Pasiryžau išvykti. Jei pasiliksiu iki sekmadienio, mane vėl įtrauks to tingaus, tuščio Londono gyvenimo rutina, kurią geriausiai ir simbolizavo vargšelis Hartbornas. O aš labiausiai veržiausi ištrūkti iš tos banalios kasdienybės, iš betikslio gyvenimo. Tačiau mane glumino aiškus nenoras palikti savo mažąjį butą. Dar daugiau, beveik būgštavau. Dėliodamas ir perstatinėdamas porceliano daiktelius, nosine šluostydamas nuo jų dulkes, tiesiog jaučiau, kaip mane bangomis užplūsta pranašinga nostalgija, kaip pro akis nepaliaujamai slenka apiplėštų ir išniekintų namų vaizdai. Pereitą naktį susapnavau baisų sapną, tad keletą vertingesnių daiktų paslėpiau — todėl ir turėjau perdėlioti likusius. Kvaila mintis, kad jie čia stovės tarytum nebylūs sargai, kol būsiu išvykęs, vos neprivarė manęs ligi ašarų. Įširdęs pats ant savęs, nusprendžiau išvažiuoti šiandien rytą, dar ankstesniu traukiniu, negu ketinau vakar.

Taip, metas keliauti. Pastaruosius kelis mėnesius gyvenau kartais kamuojamas nuobodulio, kartais nevilties, vargau su kažkokiu neaiškiu kūriniu, kuris kartais atrodydavo lyg apsakymas, kartais išsiplėsdavo ligi romano, kurio herojus, gerokai panašus į mane, tarp miglotų dvasinių epizodų vis imdavo mąstyti apie gyvenimą ir kūrybą. Bėda buvo ta, kad to pragariško įkarščio, kurio taip apgailestaudamas pasigesdavau Arnoldo knygose, nebuvo ir čia. Man nesisekė uždegti ir sulydyti į visumą nei minčių, nei atskirų paveikslų. Norėjosi išdėstyti savo teiginius kaip vientisą filosofiją ir kartu įausti ją į tam tikrą siužetą, gal net į alegoriją, lanksčią, bet tokią pat tvirtą kaip manoji ketinių rožių girlianda. Bet niekaip nesisekė. Mano personažai atrodė lyg šešėliai, mano mintys — tik sentencijos. Ir vis dėlto kaip menininkas aš jaučiau, jog praskaidrėjimas visai arti. Buvau tikras, tereikia tik išvažiuoti, pabūti vienam, sutraukyti tą nuobodybės ir nesėkmių voratinklį ir atlygis netruks ateiti. Štai kokių nuotaikų slegiamas aš ryžausi išvykti kelionėn, palikti savo brangų urvelį dėl vietos, kurioje nesu buvęs, ir dėl vasarnamio prie jūros, kurio niekad nebuvau matęs.

Tačiau pirma reikėjo sutvarkyti kai kuriuos reikalus laiškais. Turiu prisipažinti, jog esu aistringas ir prietaringas mėgėjas rašyti laiškus. Kai man iškyla kokių nors sunkumų, aš visuomet mieliau rašau nors ir labai ilgą laišką, užuot paėmęs ragelį ir paskambinęs telefonu. Turbūt teikiu laiškui magišką galią. Kažkodėl esu įsitikinęs, jog išreikšti laiške kokį nors troškimą — tolygu jį įgyvendinti. Laiškas — nelyginant siena, už kurios gali pasislėpti, atidėti svarbų žygį, tai talismanas, apsaugantis nuo viso pasaulio, beveik garantuotas poveikis per atstumą (taip pat, to nepaneigsi, būdas nusimesti atsakomybę). Laiškas įgalina sustabdyti akimirką. Ir aš nusprendžiau, jog visai nebūtina sekmadienį eiti pas Bafinus. Viską, ko man reikia, galiu pasiekti ir laišku. Taigi parašiau:

„Brangus Arnoldai,

Tikiuosi, judu su Reičele atleidot man už vakarykščią. Nors ir pakviestas, aš vis dėlto buvau neprašytas svečias. Jūs mane suprantate, ir daugiau apie tai kalbėti neverta. Mus vargina nors ir trumpų mūsų nemalonumų liudininkai. Pašalinis žmogus daug ko negali suprasti ir jam kyla netaktiškos mintys. Rašau Jums norėdamas pasakyti, jog man nekilo jokių kitų minčių ir jausmų, išskyrus nuoširdų atsidavimą Jums abiem, tau ir Reičelei, ir tvirtą įsitikinimą, kad Judviem jau viskas gerai. Aš juk niekad nepasižymėjau Jūsų išgirtu smalsumu! Ir viliuosi, jog bent šįsyk Jūs įvertinsite nunarinto žvilgsnio pranašumą. Sakau tai nuoširdžiai, be menkiausios užuominos į amžiną mudviejų ginčą.

Ir dar aš rašau, kaip įmanoma trumpiau, norėdamas paprašyti vienos paslaugos. Jums, suprantama, buvo įdomu susipažinti su Frensiu Mario, kuris kažkokiu keisčiausiu sutapimu buvo pas mane, kai Jūs paskambinot. Sakėt, kad norit vėl su juo susitikti. Labai prašau, nereikia. Pagalvokite ir suprasite, kokia nemaloni man gali būti ta pažintis. Aš nelinkęs turėti nieko bendro su savo buvusia žmona ir nenoriu jokio, net menkiausio ryšio su jos pasauliu, kad ir koks jisai būtų, ir su tuo, kas supa mane ir kas man brangu. Jums, aš žinau, būdinga domėtis panašiais dalykais, bet prašau Jus, būkite toks geras savo senam bičiuliui ir to nedarykite.

Naudodamasis šia proga, noriu pasakyti, jog, nepaisant visų mudviejų nesutarimų, aš didžiai vertinu mūsų draugystę. Kaip Jūs turbūt pamenate, esu paskyręs Jus savo literatūrinio testamento vykdytoju. Ar begali būti didesnis pasitikėjimo ženklas? Tačiau tikėkimės, jog kalbėti apie testamentą dar per anksti. O kol kas aš išvykstu iš Londono ir kurį laiką manęs nebus. Tikiuosi, jog galėsiu vėl parašyti. Jaučiuosi, lyg stovėčiau ant slenksčio į patį lemtingiausią savo gyvenimo laikotarpį. Perduokite mano širdingiausius linkėjimus Reičelei. Dėkoju Jums abiem už begalinį gerumą vienišam žmogui ir visiškai Jumis pasikliauju dėl to reikalo su F. M.

Su geriausiais draugiškais linkėjimais

Visada Jūsų Bredlis.“

Baigęs rašyti šį laišką, pasijutau visas išprakaitavęs. Kažkodėl rašydamas Arnoldui visuomet jaudindavausi, o dabar dar prisidėjo to nemalonaus vakaro prisiminimai, kurių, sakyk, ką nori, net ir mūsų draugystė neįstengs greit išdildyti. Tai, kas bjauru ir negarbinga, ypač sunku, daug sunkiau negu tai, kas bloga, sušvelninti tiek, kad virstų abiem pusėm priimtina praeitimi. Mums lengviau atleisti mūsų niekšybės liudininkams negu tiems, kas matė mūsų pažeminimą. Aš vis dar buvau neišsisklaidžiusio „šoko“ būsenos ir, nepaisant nuoširdžių mano patikinimų Arnoldui, kad nepasižymiu „smalsumu“, jaučiau, kad man šis gyvenimo epizodas dar nėra užbaigtas.

Prisitraukęs parkerį rašalo pradėjau rašyti dar vieną laišką:

„Mano brangi Džuliana,

Labai malonu, kad tu prašai manęs patarimo dėl skaitymo ir rašymo. Bijau, kad negalėsiu tavęs mokyti rašyti. Labai neturiu laiko, be to, manau, jog tai išvis neįmanoma. Pasakysiu tau keletą žodžių apie knygas. Mano nuomone, tu turėtum perskaityti „Iliadą“ ir „Odisėją“ — bet kurį patikimą vertimą. (Jeigu pritrūktų laiko, tai bent „Iliadą“) Tai didžiausi pasaulinės literatūros kūriniai, juose grandiozinės idėjos išreikštos tobulai, bet paprastai. Manyčiau, kad Dantę gali palikti vėlesniam laikui. „Dieviškoji komedija“ daugeliu atžvilgių labai sunki ir, skirtingai negu Homeras, reikalinga komentarų. Iš tiesų, jeigu neskaitai jos itališkai, kitomis kalbomis ji atrodo nesuprantama, o kartais net atstumianti. Mano požiūriu, tau nereikėtų atsisakyti poezijos, bent jau žinomiausių Šekspyro pjesių! Kokia laimė, kad mūsų gimtoji kalba — anglų! Pažinimas ir susižavėjimas leis tau lengvai susidoroti su šiuo uždaviniu. Užmiršk, kad tai „poezija“, paprasčiausiai skaityk savo malonumui. Visa kita mano sąraše sudaro geriausi anglų ir rusų devynioliktojo amžiaus romanai. (Jeigu tu pati gerai nežinai jų pavadinimų, pasiklausk tėvo — čia tu gali visiškai juo pasikliauti!)

Atsidėk šių puikių meno kūrinių studijoms. Jų pakaks visam gyvenimui. O tapti rašytoja per daug nesirūpink. Menas — tai nedėkinga ir dažnai neatlyginama veikla; tavo amžiuje daug svarbiau juo gėrėtis negu jam tarnauti. Jeigu vis dėlto nuspręstumei rašyti, prisimink, ką pati sakei apie tobulybės siekimą. Svarbiausias dalykas, kurį turi išmokti rašytojas, — suplėšyti, ką parašei. Menas susijęs su Tiesa, ir ne tik pirmiausia, bet absoliučiai. Tai tarsi kitas Tiesos pavadinimas. Ir menininkas ieško ypatingos kalbos, kad galėtų atskleisti tiesą. Jeigu jau rašai, rašyk nuoširdžiai, bet apdairiai, objektyviai. Jokiu būdu nepozuok. Užrašinėk mažmožius, kurie tau pasirodys esą tikri. Ilgainiui tu galbūt pamatysi, kad jie ir gražūs.