Айрис Мердок - Juodasis princas

Žinoma, B. P. labai kentėjo nuo savo nevisavertiškumo. Tai buvo paniuręs nevykėlis, gėdijosi savo kilmės ir neišsilavinimo ir iki kvailumo gėdijosi savo tarnybos, kuri, kaip jam atrodė, darė jį juokingą. Ir iš tikrųjų jis visiems mums atrodė juokingas, nors visai dėl kitos priežasties. Apie jį niekas negalėdavo — iki tos tragedijos — kalbėti nesišypsodamas. Ir jis, matyt, tą jautė. Baisu net pagalvoti, bet, ko gero, žmogus gali padaryti rimtą nusikaltimą tiesiog tik tam, kad žmonės nustotų iš jo šaipytis. O kad B. P. buvo iš tų žmonių, kurie nepakenčia, kai iš jų juokiamasi, galima įsitikinti atsivertus bet kurį knygos puslapį. Visas tas pompastiškas, save pašiepiantis stilius — tiktai savigyna ir kartu būdas užkirsti kelią kitų pašaipoms.

Ir, aišku, jis viską apverčia aukštyn kojomis, kai rašo apie savo santykius su mūsų šeima. Pavyzdžiui, jis nelabai kukliai sako, kad mums jo reikėdavę. O iš tiesų tai jam mūsų reikėjo, jis būdavo tarsi koks prielipą, kartais baisiausiai nusibosdavo. Jis buvo labai vienišas, ir mes jo gailėjomės. Tačiau, prisimenu, būdavo atvejų, kai jis norėdavo atvažiuoti, o mes prisigalvodavome juokingiausių atsikalbinėjimų arba apsimesdavome, jog nieko nėra namie, kai jis paskambindavo į duris. Kritiškiausi, aišku, buvo jo ir mano vyro tarpusavio santykiai. Tiesiog juokinga, kai jis sakosi „atradęs“ mano vyrą. Vyras jau buvo žinomas rašytojas, kai B. P. iškaulijo iš vieno redaktoriaus, kad leistų jam parašyti kažkurio mano vyro romano recenziją, o paskui jis įsitrynė į mūsų namus ir pasidarė, kaip sykį leptelėjo mano dukra, „šeimos katinėlis“.

Net savo kliedėjimų knygoje B. P. neįstengia nuslėpti, kad jis pavydėjo vyrui pasisekimo. Manau, tas pavydas buvo vienintelė jį graužianti aistra. Jis taip pat žinojo, kad vyras, nors elgiasi su juo draugiškai ir maloniai, žiūri į jį truputį iš aukšto ir pasišaipo iš jo. Tai jį baisiausiai kankino. Kartais atrodydavo, kad jis apie nieką daugiau nebegali galvoti. Jis pats naiviai prisipažįsta, kad jam reikėjo draugystės su Arnoldu, ji teikė jam teisę tapatintis su juo ir dalintis jo šlove, kad neprarastų galvos iš pavydo ir pykčio. B. P. pats gali būti sau kaltintojas. Atvirumo valandėlę jis prisipažįsta, kad Arnoldą vaizduoja, švelniai tariant, iš anksto prieš jį nusiteikęs. (Ir tuoj priduria, jog apskritai nekenčiąs žmonių padermės!) Ir, žinoma, jis niekad nėra „padėjęs“ Arnoldui, tai Arnoldas beveik kiekviename žingsnyje jam padėdavo. Jo santykiai su manim ir vyru buvo tarsi vaiko santykiai su savo tėvais. Irgi turbūt gana įdomu psichiatrui. Bet aš nebenoriu plačiau pasakoti apie tai, kas akivaizdu, ir apie ką išsamiai buvo kalbama teisme.

Jo prasimanymai apie mano dukrą, suprantama, visiškai absurdiški — ir dėl jo jausmų, ir dėl josios. Mano dukra visada žiūrėjo į jį kaip į „juokingą dėdulę“ ir, be abejo, visuomet jo gailėdavosi, o gailestį labai lengva palaikyti švelnumu, tiksliau, gailestis ir yra švelnumo atmaina, taigi šia prasme ji gal ir buvo jam švelni. Jo didžioji „aistra“ jai — tipiška fantazija. (Vėliau aš paaiškinsiu, iš kur ji atsirado.) Man atrodo, nusivylę, neradę gyvenime vietos žmonės apskritai yra linkę pasiduoti fantazijoms. Jose jie randa nusiraminimą, nors ne visuomet nekaltą. Pavyzdžiui, jie gali pasirinkti kokį menkai tepažįstamą asmenį, įsivaizduoti, kad tas žmogus beprotiškai juos įsimylėjęs, ir sukurti ištisą romaną su dramatiškais meilės santykiais. B. P., kaip sadomazochistas, suprantama, įsivaizduoja nelaimingą atomazgą — amžiną išsiskyrimą, nepakeliamas meilės kančias ir panašiai. Jo vieninteliame išleistame romane (jis sakosi išleidęs keletą knygų, bet iš tiesų išėjo tik viena) kaip tik ir pasakojama apie tokią nelaimingą romantišką meilę.

Tokia pat sadomazochistinė fantazija sukūrė (suprantama, tiktai jo vaizduotėje) ir tą sceną knygos pradžioje, kai jis sakosi atėjęs pas mus į namus ir užtikęs mane viršuje gulinčią lovoje su pamušta akimi, ir t. t. Aš ne sykį esu pastebėjusi, jog B. P., kalbėdamas su vyru ir su manimi, mėgsta daryti užuominas, kad jam atseit ne paslaptis mūsų šeimyniniai nesklandumai. Mudu su vyru drauge pasijuokdavome iš to jo pramano, neįžiūrėdami čia nieko grėsmingo. Galbūt jis tikrai iš savo viengungiško naivumo (iš esmės jis visą gyvenimą ir buvo viengungis) paprastus šeimyninius nesutarimus palaikydavo rimtais kivirčais. Bet panašiau į tai, kad jis beveik nesąmoningai visa tai prasimanydavo, nes jam taip norėdavosi. Juk negali taip būti, kad „tėtis ir mama“ sugyventų taikiai. Mintyse jis stengėsi mus abu pažeminti ir tokiu būdu kiekvieną patraukti prie savęs.

Šioje byloje yra dar vienas aspektas, apie kurį, matyt, turiu pasakyti visai atvirai, nors dėl įvairių priežasčių, dažnai akivaizdžių, teisme apie jį nebuvo kalbama. Bredlis Pirsonas, be jokios abejonės, buvo mane įsimylėjęs. Mudu su vyru šį dalyką žinojom jau ne vieneri metai ir taip pat iš to pasijuokdavome. Išgalvotų meilės scenų tarp manęs ir B. P. neįmanoma skaityti be graudulio. Dėl šios nelaimingos meilės jis ir sumąstė kažkokią neregėtą aistrą mano dukrai. Tai, žinoma, irgi dūmų uždanga. Be to, čia dar vienas „objekto pakeitimas“ ir, ko gero, paprasčiausias kerštas. (Galimas daiktas, jog B. P. nedavė ramybės tvirtas dukters prisirišimas prie tėvo, knygoje apie tai jis nekalba, bet dėl to taip pat atsiranda, kaip dažnai būna, jausmas, kad jis atstumtas, nereikalingas.) Kiek B. P. jausmai man kalti dėl jo įvykdyto baisaus nusikaltimo, negaliu spręsti. Bijau, kad šio nedoro ir nelaimingo žmogaus krūtinėje susipynė ir pavydas, ir pavyduliavimas. Ir daugiau šiomis temomis, kurių aš apskritai nebūčiau palietusi, jeigu manęs nebūtų supažindinę su šiuo melų kratiniu, nebekalbėsiu.

Nesunku įsivaizduoti, kaip aš susikrimtau, kai perskaičiau rankraštį. Tačiau iš tiesų nesmerkiu B. P. už tai, kad jis nepasigėdijo pasiūlyti jo leidėjui. Šiaip ar taip, jį galima suprasti, jis sulipdė šią klaikią nesąmonę, norėdamas nusiraminti savo niūrioje belangėje, kad nereiktų kamuotis nuo sąžinės graužimo ir atgailauti. Dėl šios nusikalstamos publikacijos aš kaltinu tą apsišaukėlį poną Loksiją (ar Liuksiją, kaip jis, man regis, kartais save vadina). Į laikraščius prasismelkė žinia, jog „Loksijas“ yra nom de guerre — slapyvardis jo kameros kaimyno, kuriam nelaimėlis B. P. užsiliepsnojo beribe meile. Šis vardas slepia prievartautoją ir žudiką, kitados garsų muzikantą virtuozą, kuris nežmoniškai žiauriai nužudė sėkmės sulaukusį profesijos kolegą, — buvo laikas, kai apie tai rėkavo visi laikraščiai. Gali būti, kad šiuos nelaiminguosius ir suartino panašaus pobūdžio nusikaltimai. Meno žmonės juk neįtikėtinai pavydūs.

Baigdama norėčiau pasakyti, — ir esu tikra, — jog kalbu ir savo dukros vardu, nors su ja laikinai neturiu ryšio: juk ji dabar, kaip žinoma, garsi rašytoja ir gyvena užsienyje. Taigi aš nelinkiu jam blogo, o kadangi į jį dera žiūrėti kaip į žmogų be dvasinės pusiausvyros, jeigu ne kaip į pamišėlį, nuoširdžiai užjaučiu dėl neabejotinų jojo kančių.

Reičelė Bafin

Džulianos pabaigos žodis

Perskaičiau šią knygą. Perskaičiau ir kitų pabaigos žodžius, nors jų autoriai, man rodos, tokios galimybės neturėjo. Ponas Loksijas padarė man išimtį. (Kaip spėju, dėl įvairių priežasčių.) Tačiau beveik neturiu ko pridurti.

Tai liūdna istorija, kupina tikro skausmo. Man tai buvo baisus laikas, bet daug ką jau pamiršau. Aš labai mylėjau savo tėvą. Tai, ko gero, svarbiausia, ką galėčiau pridurti. Aš jį mylėjau. Jo smurtinė mirtis vos neišvarė manęs iš proto. Kai vyko Pirsono teismas, buvau kaip nesava. Tą laikotarpį prisimenu lyg pro rūką, atskirais fragmentais, atskiromis scenomis. Užmarštis gailestinga. Žmonės užmiršta daugiau, negu manoma, ypač išgyvenę sukrėtimą.