Айрис Мердок - Juodasis princas

Psichologijos, jei ne literatūros, požiūriu daug įdomesnė poetiškai ir visiškai sąmoningai Pirsono meistriškai plėtojama jo paties tema. Mįslingas, dviprasmis — tiksliau daugiaprasmis — knygos pavadinimas, nors ir miglotai, „aiškinamas“ paties autoriaus. Bredlis turi omenyje „juodąjį Erotą“. Užsimena ir apie kitą, dar paslaptingesnį įkvėpimo šaltinį. Jo teiginiai, pateikti be vertinimo, gali būti kupini giliausios prasmės, bet gali būti tik pretenzingi niekai. Tačiau svarbiausia tai, jog psichologinė jų vertė neabejotina. Savaime suprantama, jog vyrui natūraliau įsivaizduoti meilę moteriai, kaip ir moteriai įsivaizduoti meilę vyrui. (Tiesa, ir Erotas, ir Afroditė sukurti žmogaus fantazijos, tačiau reikšminga tai, kad pirmasis pagimdytas antrosios.) Tačiau Bredlis be jokios gėdos entuziastingai piešia stambų, juodą žaliūką (tokį milžiną negrą), kuris, kaip jis įsivaizduoja, atėjęs sutvarkyti jo gyvenimo — ir asmeninio, ir kūrybinio. Dar daugiau (ir tai galutinai patvirtina mūsų teoriją), jeigu panorėtume tiksliau išsiaiškinti, kas gi tasai baisingas „princas“, mums užtektų palyginti pagal skambesį du žodžius — „princas“ ir „Pirsonas“. Lygiai taip pat ir mitinis ponas Loksijas pasirodo besąs — tik lengvai užsimaskavęs — mūsų bičiulis. Juos išduoda net krintantis į akis stiliaus panašumas. Mūsų herojaus narcisizmas suryja visus kitus personažus ir toleruoja tiktai vienintelį — save. Bredlis išgalvojo poną Loksiją, kad galėtų pasauliui pristatyti save, tiktai pridengtą tariamo objektyvumo. Apie F. Loksiją jis rašo: „Aš būčiau galėjęs jį išgalvoti.“ Ir išgalvojo!

Viliuosi, jog mano senas bičiulis, metęs išmintingą žvilgsnį į šias eilutes (įsivaizduoju, kaip jis šypsosi savo drovia, ironiška šypsena), bus atlaidus paprasto mokslininko pastaboms. Noriu jį patikinti, kad jas įkvėpė ne tik šalta meilė tiesai, bet ir karštas prieraišumas didžio žavesio žmogui, kuriam šių komentarų autorius jaučia tikrą pripažinimą ir dėkingumą. Aš jau minėjau, kad Bredlio gyvenimą sušildė ir kitas jausmas, daug realesnis ir „žemiškesnis“, kad buvo ir kita meilė, daug paprastesnė ir neatnešusi tiek dvasinių kančių. Tuo liguistu švelnumu man, kurį jis taip nemokšiškai slepia, aš nepasinaudosiu kaip jo perversijos įrodymu, to nė nereikia (tipiškos, pavyzdžiui, vien jo pastangos sumenkinti, pažeminti savo meilės objektą). Tačiau negaliu užbaigti šios mažos monografijos, jam nepasakęs, jog žinojau apie jo jausmus ir, tegu jis manimi tiki, didžiai juos branginau.

Frensis Mario,

psichologas konsultantas

Priimami užsakymai mano būsimai knygai „Bredlis Pirsonas, paranoikas iš rašymo reikmenų krautuvėlės“, kreiptis leidėjo adresu. Laiškus į mano konsultacijų kabinetą irgi siųsti tuo pačiu adresu.

Reičelės pabaigos žodis

Į mane kreipėsi ponas Loksijas, prašydamas išreikšti nuomonę apie fantastinį mano vyro žudiko rašinį. Iš pradžių buvau linkusi visai atmesti jo prašymą. Svarsčiau galimybę ir imtis teisinių priemonių, kad knyga nebūtų išleista. Tačiau visas šis reikalas jau iškeltas viešumon — ir, manau, neatsitiktinai, — todėl dabar sustabdyti šį jausmų „išsiliejimą“ reikštų ne nuslėpti rašinį nuo viešumos, o tik dar labiau padidinti susidomėjimą juo kaip uždraustu. Jau verčiau parodyti nuoširdumą ir užuojautą. Todėl, kad šio fantastinio rašinio autorių mes turime — ar bent jau turėtume — tik užjausti ir jo gailėtis. Labai liūdna, kad atsidūręs vienatvėje, kurion, jo žodžiais tariant, jis visada veržęsis, Pirsonas pasirodė tesugebąs parašyti tik kažkokius vaikiškus kliedesius, o visai ne tą rimtą meno kūrinį, apie kurį visą laiką šnekėdavo ir kurį įsivaizdavo sukursiąs.

Aišku, aš nenorėčiau būti žiauri. Triukšmas, vėl atsinaujinęs aplink šią klaikią tragediją, suteikia man begalę skausmo. Kad ir mano gyvenimas sudužo į šukes, — faktas, nuo kurio nepabėgsi. Vis dėlto viliuosi, jog nuo skausmo nepasidariau beširdė. Pati aš nenoriu nieko įskaudinti. Bet nemanau, kad mano nuoširdumas galėtų pakenkti Bredliui Pirsonui: pernelyg patikimai jį saugo nuo smūgių fantastinis įsivaizdavimas to, kas iš tikrųjų įvyko, ir to, kas yra jis pats.

Dėl to, kaip jis dėsto įvykius, neturiu ko pasakyti. Tai viso labo tiktai kliedesiai, įdomūs nebent psichiatrui. Leiskite pasakyti iš karto: kokiais motyvais vadovaudamasis Bredlis Pirsonas tai rašė, nežinau ir negaliu spręsti. (Kokie yra pono Loksijo motyvai, aš dar pakalbėsiu.) Turbūt, švelniausiai tariant, būtų galima pasakyti, kad jo norėta parašyti romaną, bet toliau už savo fantazijas taip ir nenueita. Manyčiau, daugelis romanistų linkę perkurti tai, kas išgyventa, „arčiau savo širdies troškimų“, bet jiems bent jau užtenka takto, kad pakeistų vardus. B. P. (toliau vartosiu šiuos inicialus) leidžia mums suprasti, jog kalėjime jis atradęs Dievą (o galbūt Tiesą ar Religiją, ar dar ką kita). Turbūt kiekvienas, atsidūręs kalėjime, galvoja atradęs Dievą, antraip neišgyventų. Aš dabar jau nebejaučiu jam pagiežos, netrokštu keršto, nenoriu, kad jis kaip nors baisiai kentėtų. Jo kančios neatlygins mano netekties. Naujasis jo „tikėjimas“ irgi gali būti visai nuoširdus, o gali būti, kaip ir visa knyga, tik dūmų uždanga, slepianti piktadarybę, dėl kurios jis neatgailauja. Jeigu jo plunksną vedžiojo pikta valia, mes turime reikalą su tokiu piktadariu, kurį nuteisti žmogiškas teismas bejėgis. O jeigu, kas panašiau į tiesą, B. P. pats tiki arba bent pusiau tiki ir savo „išgelbėjimu“, ir šia istorija, tai prieš mus žmogus, kurio protas neatlaikė per ilgos įtampos. (Aišku, žudydamas jis nebuvo pamišęs.) Ir tada jis, kaip jau sakiau, vertas tik pasigailėjimo. Štai šitaip aš linkusi apie jį galvoti, nors, kaip yra iš tikrųjų, nežinau ir nenoriu žinoti. Kai B. P. įėjo pro kalėjimo vartus, man jisai mirė ir daugiau nebenoriu su juo turėti nieko bendro. Galvoti apie jį su pykčiu, su nuoskauda būtų pernelyg sunku, be to, beprasmiška ir nedora.

Aš neatsitiktinai pirma paminėjau „vaikiškus kliedesius“. B. P. priklauso prie vadinamųjų Piterio Peno tipo žmonių. Jis nepasakoja apie savo gana ilgą gyvenimą praeityje, tiktai pamini, jog jame būta romanų su moterimis. Tokie žmonės mėgsta nuolat remtis praeitimi, bet elgtis taip, lyg jie amžinai būtų dvidešimt penkerių. (Jis vadina save senstančiu Don Žuanu, lyg nebūtų jokio ypatingo skirtumo tarp tariamų pergalių ir tikrų! Aš pati labai abejoju, kad jo gyvenime būta daug moterų.) Psichiatras, ko gero, nustatytų jo „raidos atsilikimą“. Jo literatūrinis skonis irgi vaikiškas. Jis išdidžiai postringauja apie Šekspyrą ir Homerą, bet, man regis, pirmojo jis nebeskaitė nuo mokyklos laikų, o antrojo išvis nėra skaitęs. Jis skaito, — nors pats to niekur neprisipažįsta, — tik pusėtiną nuotykių literatūrą, tokių rašytojų kaip Forsteris, Stivensonas, Mulfordas. Iš tikrųjų jam patiko knygos berniukams, primityvūs nuotykiai be meilės peripetijų, jam reikėjo įsivaizduoti esant šauniu herojumi, narsuoliu su špaga rankoje ir panašiai. Vyras dažnai man apie tai kalbėdavo, o sykį tiesiai pasakė savo nuomonę pačiam B. P. Šis susikrimto ir, pamenu, išraudo iki plaukų šaknų.

Save patį jis vaizduoja visiškai neteisingai. Galima pagalvoti, kad jis iš tiesų buvo toks ironiškas, santūrus, kandus idealistas. Tiesa, jis pripažįsta turįs vieną trūkumą — esąs puritonas, bet ši savikritika nuskamba taip, lyg jis dar sykį patvirtintų savo aukštą moralę ir principingumą. Iš tikrųjų jis visai neturėjo savigarbos. Ir išvaizdos buvo lyg juokdario. (Niekas jam nebūtų davęs mažiau metų, negu turėjo, kur ten!) Susikaustęs, nepaslankus, baikštus ir drovus žmogus, bet kartu ir gana įkyrus. Dažnai netgi neatsikratomas. Vaidinti rašytoją jam buvo psichologiškai būtina. Sako, nevykėliams tai būdinga. Jis apsimeta, jog rašo, o paskui suplėšo ką parašęs, rašo ir plėšo, o paskui iki apkvaišimo tvirtina, koks jis esąs kantrus ir reiklus sau. Aš esu tikra, jog nieko gyvenime jis nėra suplėšęs (išskyrus mano vyro knygas). Buvo pakvaišęs dėl spausdinto žodžio. Jis kamavosi trokšdamas to, ką turėjo mano vyras, — šlovės. Troško matyti savo rašymus išspausdintus — bet kuria kaina, ir nuolatos apeidavo visus leidėjus, o gal ką nors išspausdins! Jis net mano vyrą prašė užtarti už jį prieš savo leidėją. Ir apskritai jis nebuvo nei stoikas, nei asketas, o greičiau priminė berniūkštį, kuris užsidegęs įsiūlyti savo kūrinėlį mokyklos žurnalui. Netgi graudu, kai taip elgiasi pagyvenęs žmogus.