Айрис Мердок - Juodasis princas

Nuo tų įvykių prabėgo ne taip jau daug laiko. Tačiau jaunystėje metai slenka lėtai. Atrodo, viskas įvyko prieš šimtmetį. Viską regiu lyg iš tolo, viskas tarsi sumažėję, o ir aš pati dar vaikas. Tai pasakojimas apie senį ir vaiką. Taip sakau, žiūrėdama į šią istoriją kaip į literatūros kūrinį. Tačiau pripažįstu, jog ten pasakojama apie mane. Ar mes liekame tokie pat, kokie buvome vaikystėje? Kas mumyse išlieka nepasikeitę? Aš tada buvau vaikas, ir tas vaikas — aš, bet tuo pat metu aš savęs neatpažįstu.

Pavyzdžiui, čia įdėtas laiškas. Nejau tai aš jį rašiau? Nejau jis išsaugojo jį? Atrodo neįtikėtina. O tie dalykai, kuriuos aš esą kalbėjau! Negali būti, tai svetimo proto išmonės. Kai kuriais atvejais ta mergaitė elgiasi pernelyg jau vaikiškai. Dabar, man regis, esu „protinga“. Ar įmanoma, kad būčiau buvusi tokia protinga ir tada, kai buvau mergaitė? Dar kitais atvejais ten pasitaiko tokių minčių, kurios kažin ar būtų atėjusios tada man į galvą. Tos mintys prasismelkė tik iš autoriaus mąstymo. Mano „paveikslas“ išėjo nelabai įtikinamas. Kažkoks sutrikęs, išsigandęs vaikas, atsidūręs jam neregėtoje situacijoje. Ne, visa tai man atrodo gryna literatūra.

Mano tėvas buvo visiškai teisus, nenorėdamas, kad aš tapčiau rašytoja. O Pirsonas klydo mane skatindamas. Dabar aš tai suprantu. Jaunam pradėti rašyti beprasmiška — juk jaunystėje ne ką tesupranti. Dar nebūni įgijęs meistriškumo ir esi savo emocijų vergas. Jaunas dienas verčiau skirti mokslui. Pirsonas rašo, jog mano tėvas buvęs nekokios nuomonės apie mano sugebėjimus. Iš tiesų buvo atvirkščiai. Tėvas apskritai buvo iš tų žmonių, kurie kalba priešingai, negu galvoja. Iš kuklumo arba kad neprasitartų blogą valandą. Taip dažnai būna.

Daktaras Mario vadina Pirsono knygą „šalta“, ir jį galima suprasti. Joje begalė samprotavimų. Bet tam tikra prasme, atvirkščiai, tai labai „karšta“ knyga (pernelyg karšta), kupina nuoširdžių žmogiškų jausmų. Ir skubotų sprendimų, kartais visai nepamatuotų. Galbūt ją, kaip ir eilėraštį, reikia apmąstyti ne vieną sykį? Gal ir kiekvieną romaną reikia apmąstyti daug sykių, ir iš tiesų didis rašytojas parašo tik vieną romaną. (Floberas?) Mano motina teisingai vadina mane rašytoja, bet klaidingai sako, kad aš garsi. (Aš rašau eiles.)

Todėl aš šykščiai ir apdairiai vartoju žodžius. Pirsonas labai įsijautęs kalba apie tylą. Ta vieta man patiko. Jis tikriausiai teisus, jog tai, kas išgyventa, mums brangiau, jeigu apie tai tylim. Kaip būna ir dviem žmonėms, šneka su svetimu viską sugriauna. Menas slaptingas, slaptingas, slaptingas. Tik jis turi savo kalbą, antraip negalėtų egzistuoti. Menas viešas, viešas, viešas. (Tačiau tiktai tikras menas.) Menas trumpaamžis. (Ne laiko prasme.) Jis nėra nei mokslas, nei meilė, nei valdžia, nei tarnystė. Bet tai vienintelis tikras jų balsas. Tai jų tiesa. Jis nugrimzta į gelmę ir tyli.

Pirsonas nemėgo muzikos. Aš tai prisimenu. Matau, kaip jis piktai išjungia tėvo grotuvą. (Agresyvus veiksmas.) Tada aš buvau dar maža. Akyse tebestovi ši scena. Jis nepakentė muzikos. Ponas Loksijas turbūt labai geras mokytojas. (Žinau, jog taip ir yra, jeigu tik „mokytojas“ tinkamas žodis.) Bet argi tai ne ironiška? Visą gyvenimą Pirsonas kūrė žodžių meną. Mačiau jo užrašų knygeles. Iš jų aiškėja, kiek daug jis dirbo. Ten tiek žodžių, begalės žodžių. O dabar jam liko tik muzika ir, ko gero, jokių žodžių. Dabar tiktai muzika, o toliau — tyla. Kodėl?

Prisipažįstu, jog Pirsono parašytų knygų aš nesu skaičiusi. Manyčiau, jų buvo keletas. Mano motina čia klysta. Geru kritiku aš jo taip pat nelaikiau. Man regis, net ir Šekspyro kūryboje jis matė tik vulgariąją pusę. Bet aš žavėjausi jo gyvenimu, koks jis man atrodė. Laikiau jį sau pavyzdžiu — visas gyvenimas vienų pastangų ir nesėkmių. Mane stebino, kad jis ir toliau vis stengiasi. (Kartais, teisybė, tai atrodydavo kvaila.) Suprantama, tėvu aš irgi žavėjausi. Prieštaravimo čia nebuvo. Galbūt įžvalgus instinktas mane pamokė, jog spausdinti nedaug — gerai. (Poetei, romanisto vaikui, tenka apgailestauti dėl tėvo daugiažodžiškumo.) Pamokė, jog gera dirbti slapčia ir kurti trumpus dalykėlius. Bet taip atrodė tik man. Pirsonas išleido tiek knygų, kiek galėjo. Jeigu mano tėvas buvo Dailidė, tai Pirsonas, aišku, — Vėplys.

Aš kalbu čia ne savo vardu. Žodžiai egzistuoja kam nors nuslėpti, menas — tai nuslėpimas. Tiesa išryškėja per slaptumą ir griežtą lakoniškumą. Norėčiau ginčytis tik dėl bendriausių dalykų. Mano nuomone, Pirsonas tik iš sentimentalumo teigia, jog muzika — aukščiausias menas. Ar jis pats tuo tiki? Jis tik kartoja svetimus žodžius. Nėra abejonės, tai dėl pono Loksijo įtakos. Muzika yra menas, dar daugiau, ji simbolizuoja meną apskritai. Tai universaliausias simbolis. Vis dėlto aukščiausias iš visų menų — poezija, nes žodžiai — tai dvasia, pati tauriausia jos išraiška, galutinė forma. Tegu ponas Loksijas man atleidžia.

Ir dar pats svarbiausias dalykas. Pirsonas klysta, manydamas, jog Erotas — tai meno versmė. Nors jis ir priduria, jog viena tėra tik kito „šešėlis“. Tas ir yra, kad šioje knygoje aš jaučiu karštį, o ne šaltį. Tikrasis menas yra visiškai šaltas. Ypač, kai vaizduojama aistra. Nes aistrą taip ir tegalima pavaizduoti. Pirsonas sudrumstė vandenis. Erotinė meilė negali įkvėpti meno. Tiksliau, gal ir gali, bet tiktai prastą meną. Dvasinę energiją už tam tikros ribos turbūt galima pavadinti seksualine energija. Man tai nesvarbu. Vis tiek gilusis žmogiškos meilės šaltinis nėra meno šaltinis. Meilės demonas nėra meno demonas. Meilė — tai turėjimas ir savo asmenybės įtvirtinimas. Menas — nei viena, nei kita. Painioti jį su Erotu, net ir su juoduoju, — pati subtiliausia ir pražūtingiausia klaida, kokią gali padaryti menininkas. Menas nuo meilės priklauso ne daugiau nei nuo politikos. Jis neturi nieko bendro nei su paguoda, nei su galimybe. Menui svarbu tik tiesa pačia nemaloniausia, pačia nenaudingiausia ir todėl pačia teisingausia jos forma. (Atsakykite, kas mane girdi, argi ne taip?) Pirsonas buvo nepakankamai šaltas. Mano tėvas taip pat.

Bet ir tai dar visko nepaaiškina. Pirsonas rašo, jog kiekvienas menininkas yra mazochistas, kankinamas savo mūzos. Gal dabar jis jau įsitikino, kad taip nėra. (Galimas daiktas, jog kaip tik čia glūdi jo nesėkmių paaiškinimas.) Nieko negali būti klaidingesnio. Žmogus ima garbinti save patį. Garbindamas klaupiasi ant kelių tarytum Narcizas, žvelgiantis į vandens veidrodį. Daktaras Mario rašo, kad menininkų sielose telpa visas pasaulis. Taip. Bet tada jie negali būti visi narcizai. Ir jau, savaime suprantama, visi menininkai nėra homoseksualai. (Kokia nesąmonė!) Menas — tai ne religija, ne malda ir ne įkyri idėja. Bent jau geras menas. Menininkas nepavaldus jokiam ponui. Niekam nepavaldus.

Džuliana Belin g

Ponas Loksijas, perskaitęs tai, ką čia parašiau, padarė pastabą, kad nepalaikau nei Pirsono, nei savo motinos. Nei vieno iš jų nemačiau jau keletą metų ir nesusirašinėjau. Suprantama, aš patvirtinu (bendrais bruožais) savo motinos žodžius. Bet ir tai, ką kalba Pirsonas, savotiškai teisinga. O dėl pono Loksijo, dėl kurio asmens tiek spėliojama, man regis, aš žinau, kas jis. Jis supras, jei pasakysiu, kad mano jausmai jam sumišę. Tik abejoju, ar jam rūpi tiesa?

Teisingumas reikalauja dar šį tą pridurti. Matyt, ta mergiūkštė, kokia aš buvau, mylėjo tą vyrą, koks buvo Pirsonas. Bet šitokios meilės žodžiais neįmanoma aprašyti. Bent jau jam. Kaip rašytojas jis patyrė nesėkmę.

Leidėjo pabaigos žodis