Питер Мейл - Metai Provanse

Kaip pasirodė, neilgai trukus susilaukėme pagalbos. Prieš savaitę buvome nutarę perstatyti virtuvę ir praleidome naudingai daugybę laiko su mūsų architektu, kuris mus supažindino su prancūziškais statybos terminais: su coffres (dėže) ir rehausses ( keltuvais), faux - plafonds (dirbtinėmis lubomis) ir vide - ordures (šiukšlių vamzdžiais), plâtrage (tinkavimu) ir dallage (plytelių klojimu), poutrelles (sėjelėmis) ir coins perdus (kampuočiais). Mūsų susižavėjimas kiek sumažėjo, kai darbų planai tapo vis sudėtingesni, o dėl vienos ar kitos priežasties virtuvė taip ir liko nepaliesta. Gaišome dėl oro: tinkuotojas išvažiavo slidinėti, maçon (mūrininkų) vadovas susilaužė ranką žaisdamas motobolą, be to, vietinius tiekėjus buvo apėmusi žiemiška apatija. Mūsų architektas, paryžietis tremtyje, įspėjo mus, kad statybos Provanse yra labai panašios į pozicinį karą — su ilgais nuobodulio periodais, pertrauktais aktyvios ir triukšmingos veiklos. Mes jau turėjome tiek daug pirmosios dalies patirties, kad ėmėme nekantriai laukti antrosios.

Pagaliau kurtinamai bildėdami atvyko puolamieji būriai, nors rytas dar tik brėško. Išėjome į lauką apsiblaususiomis akimis, kad pamatytume, kas gi nukrito mums ant galvos, bet įžiūrėjome tik sunkvežimio, prikrauto medžiagos poliams, kontūrus. Kažkas nuo vairuotojo sėdynės linksmai suriaumojo:

— Ponas Meilas?

Pasakiau jam, kad jis pataikė.

— Ah bon (gerai). On va attaquer la cuisine (na, pulsime į virtuvę). Allez (pirmyn)!

Sunkvežimio durelės atsidarė ir iššoko kokerspanielis, o paskui jį išlipo trys vyrai.

Pasklido nelabai malonus odekolono po skutimosi kvapas, kai maçon (mūrininkų) vadovas knežino man ranką ir prisistatė pats bei pristatė savo komandą: Didjė, pavaduotojas Erikas ir jaunesnysis, stambus jaunuolis, vardu Klodas. Kalė Penelopė pabaigė formalumus gausiai nusilengvindama priešais namą ir mūšis prasidėjo.

Mes niekada nebuvome matę tokio statybininkų darbo. Viskas buvo daroma dvigubai greičiau: statybiniai pastoliai buvo sukalti ir apkalti lentomis dar saulei nespėjus patekėti, virtuvės langas ir kriauklė dingo po minutės, o 10 valandą mes stovėjome ant paskutinio grindų skaldos sluoksnio, kai Didjė bendrais bruožais išdėstė griovimo planus. Jis buvo greitas ir tvirtas, trumpai kirptais plaukais ir tiesia karininko nugara; galėjau įsivaizduoti jį rikiuotės instruktoriumi Užsieniečių legione, varinėjantį savo jaunus tinginius ristele, kol jie nepradės maldauti pasigailėjimo. Jo kalba buvo smarki, pilna garsų pamėgdžiojimo žodžių, tokių kaip tok (trakšt) ar crak (brakšt) ar boum (bumt), kuriuos prancūzai vartoja, kai pasakoja apie kiekvieną susidūrimą ar gedimą — pas mus abiejų tų dalykų buvo pakankamai. Lubos buvo nuplėštos, grindys išlaužtos ir visa esama armatūra išlindo lauk. Tai buvo ištvermės reikalaujantis darbas, visa virtuvė buvo išraustyta ir iškeliavo — chut (švyst)! — pro skylę, kuri anksčiau buvo langas. Buvo prikalta siena iš polietileno lakštų, kad skirtų remonto vietą nuo likusio namo, o apsirūpinimo maistu operacijos perkeltos į kepsninę sode.

Nuostabu buvo matyti bei girdėti, kaip linksmai ir nuožmiai trys mūrininkai kalvių kūjais viską trynė į miltus. Jie smūgiavo, švilpavo, dainavo ir prakaitavo tarp krintančių plytų ir linkstančių sijų, 12 valandą sustodami (man pasirodė, šiek tiek nenoriai) papietauti. Pietūs buvo naikinami su tokia pat energija, kaip ir skaldomos sienos — ir tai buvo ne kuklūs pakeliai sumuštinių, bet dideli plastikiniai lauknešėliai su dangčiu, pilni vištienos, dešrelių, choucroute (kiaulienos su bulvėmis ir rūgščiais kopūstais), salotų ir duonos kepalų, su fajanso indais ir stalo įrankiais. Mūsų džiaugsmui, nė vienas negėrė alkoholio. Girti ir mažai atsakingi už keturiasdešimties svarų kūjį mūrininkai gąsdina. Jie ir blaivūs pakankamai pavojingi.

Tikras pragaras užvirė po pietų ir truko beveik iki septintos valandos vakaro, be jokios pertraukos. Aš paklausiau Didjė, ar jis visada dirba po dešimt, vienuolika valandų per dieną. Tik žiemą, atsakė jis. Vasarą išeina dvylika ar trylika valandų, šešias dienas per savaitę. Jis pralinksmėjo, kai papasakojau apie anglų statybininkų įprotį darbą pradėti vėlai, o baigti anksti bei daryti daug arbatos pertraukėlių. Une petite journée (dienelė) — taip jis šitai pavadino ir paklausė, ar nepažįstu kokio anglų mūrininko, kuris norėtų padirbėti su juo patirčiai įgyti. Negalėjau įsivaizduoti, kad norinčių būtų daug.

Mūrininkams dirbant, apsirengėme lyg piknikui Arktyje ir pradėjome ruošti mūsų pirmuosius pietus laikinoje virtuvėje. Čia buvo kepsninės ugniavietė ir šaldytuvas. O kriauklė ir dvi dujinės kaitvietės stovėjo baro gale. Virtuvėje buvo visa būtina įranga, išskyrus sienas, o temperaturai vis dar esant žemiau nulio, sienos būtų buvusios ne pro šalį. Bet vynuogienojų ūglių nuokarpomis kūrenama ugnis degė kaitriai, ėriuko žlėgtainių ir rozmarino kvapas tvyrojo ore, o raudonas vynas darė savo garbingą darbą atstodamas centrinį šildymą, ir mes jautėmės esą tvirti, pasirengę nuotykiams. Ši iliuzija tęsėsi per visus pietus, kol neatėjo metas eiti į lauką plauti indų.

Tikra pirmoji užuomina apie artėjantį pavasarį buvo ne ankstyvas sužydėjimas ar lengvabūdiškas žiurkių elgesys ant Maso namo stogo, tai buvo žinia iš Anglijos. Praėjus sausio tamsumai, londoniečiai ėmė planuoti atostogas ir tikrai nuostabu, kiek daug žmonių į tuos planus įtraukdavo Provansą. Mums rengiantis pietauti telefonas dabar imdavo skambėti vis reguliariau — skambintojai pasižymėjo visišku laiko skirtumo tarp Prancūzijos ir Anglijos nepaisymu — ir linksmas, vos prisimenamas tolimo pažįstamo balsas klausinėjo, ar mes jau maudomės. Visada bandydavome išsisukti. Atrodė, nemandagu sugriauti jų iliuzijas pasakius, kad sėdime amžino įšalo žemėje su pro skylę virtuvės sienoje švilpiančiais mistraliais, bandančiais suplėšyti polietileno uždangą, kuri yra vienintelė mūsų apsauga nuo stichijų.

Skambučiai kartojosi lyg pagal planą, kuris greitai tapo nuspėjamas. Iš pradžių mūsų paklausdavo, ar mes planuojame būti namuose per Velykas, ar gegužės mėnesį, ar tuo metu, kuris tikdavo skambintojui. Kai mes patvirtindavome, pasigirsdavo sakinys, kurį greitai ėmėme sapnuoti — „Mes planuojame aplankyti jus tuo metu...“ — buvo pranešama ir įsivyraudavo kupinas vilčių, ilgas nors menkutės svetingos reakcijos laukimas.

Buvo sunku džiaugtis šiuo staigiu entuziazmu lankyti mus, snaudusiu metų metus, kai gyvenome Anglijoje, ir buvo sunku suvokti, kaip pasielgti. Nėra storžieviškesnių žmonių nei saulėkaitos ir nemokamos nakvynės mėgėjai; normalūs išsisukinėjimai nieko nepadėjo. Ta savaitė pas jus jau užimta? Nesijaudinkite, mes atvyksime kitą. Jūsų namai pilni statybininkų? Nesvarbu, mes gi ilsėsimės prie baseino. Jūs baseine auginate barakudas, o ant privažiavimo keliuko pasistatėte tanketę? Tapote vegetarais blaivininkais? Įtariate, kad jūsų šunys susirgo pasiutlige? Buvo visai nesvarbu, ką mes sakėme, niekas nevertino to rimtai. Meilikaujamai, bet ryžtingai buvo siekiama atvykti, nepaisant jokių kliūčių, kurias mes pajėgdavome išgalvoti.

Mes pasikalbėjome apie šią grėsmę su kitais žmonėmis, persikėlusiais į Provansą — visi buvo su tuo susidūrę. Pirmąją vasarą, pasakė jie, neišvengiamai bus pragaras. Po to jūs išmoksite pasakyti ne. Jei nepajėgsite, greitai pamatysite, kad tapote mažo, bet pasiutusiai nepelningo viešbutuko, veikiančio nuo Velykų iki rugsėjo pabaigos, šeimininkais.