Питер Мейл - Metai Provanse

Iš anglų kalbos vertė

Ina Jakaitė

Turinys

SAUSIS

VASARIS

KOVAS

BALANDIS

GEGUŽĖ

BIRŽELIS

LIEPA

RUGPJŪTIS

RUGSĖJIS

SPALIS

LAPKRITIS

GRUODIS

Jennie,

su meile ir dėkingumu

SAUSIS

Metai prasidėjo pietumis.

Mes visada manėme, kad Naujųjų metų išvakarės ir visi vienuoliktos valandos kraštutinumai bei lemtingi sprendimai yra tik liūdna proga priverstinėms linksmybėms ir vidurnakčio tostams bei bučiniams. Kai išgirdome, jog už kelių kilometrų, Lakosto kaime, „Le Simiane“ savininkas savo mieliems klientams siūlo šešių patiekalų pietus su rožiniu šampanu, mums tai pasirodė daug linksmiau pradėti ateinančius dvylika mėnesių.

Pusę pirmos mažas restoranas iš akmenų sumūrytomis sienomis buvo sausakimšas. Čia galėjai pamatyti keletą rimtų valgytojų — ištisos šeimos embonpoint (storulių), kuriais tampama kiekvieną dieną dvi ar tris valandas stropiai praleidžiant prie stalo, nuleidus žemyn akis ir tyloje atsidėjus mėgstamiausiam Prancūzijoje ritualui. Restorano šeimininkas, vyras, kuris, nepaisant įspūdingo stoto, buvo ištobulinęs plevenimo meną, tą dieną aksominį smokingą ir pasirišęs buvo varlytę. Jo pomada sutepti ūsai virpėjo iš susižavėjimo deklamuojant: foie gras (žąsų kepenėlės), omarų putėsiai, jautienos kepsnys en croûte (trapioje tešloje), puikiu aliejumi užpiltos salotos, rinktiniai sūriai, stebuklingo lengvumo desertai, digestifs (likeriai). Šią gastronominę ariją jis traukdavo prie kiekvieno staliuko, bučiuodamas pirštų galiukus taip dažnai, kad jo lūpos turėjo nueiti pūslėmis.

Paskutinis bon appétit (gero apetito) nutildavo ir maloni ramybė įsivyraudavo restorane, idant maistas sulauktų deramo dėmesio. Mano žmona ir aš valgydami mąstėme apie buvusias Naujųjų metų sutiktuves, kurių didžiąją dalį praleidome po nepermatomais Anglijos debesimis. Sunku buvo susieti saulės šviesą ir ryškiai mėlyną dangų su sausio pirmąja, bet, kaip visi mums sakė, tai yra visiškai normalu. Mes juk buvome Provanse.

Anksčiau dažnai lankydavomės čia kaip turistai, aistringai trokštantys metinės dviejų ar trijų savaičių tikros kaitros ir ryškios šviesos dozės. Kaskart, išvažiuodami su besilupančiomis nosimis ir gailesčiu, žadėdavome sau, kad vieną dieną čia apsigyvensime. Kalbėdavomės apie tai ilgomis pilkomis žiemomis ir drėgnomis žaliomis vasaromis, su priklausomybės ligomis sergančiųjų ilgesiu žiūrėdami į kaimo turgų bei vynuogynų nuotraukas ir svajodami pabusti nuo įstrižų saulės spindulių, pro lankus žvelgiančių į miegamąjį. Dabar, net patys tuo stebėdamiesi, tai padarėme. Atlikome. Nusipirkome namą, ėmėme mokytis prancūzų kalbos, pasakėme „sudie“ ir atsiplukdę du savo šunis tapome užsieniečiais.

Tai įvyko greitai, beveik impulsyviai, tik dėl namo. Pamatėme jį vieną popietę, o mintimis persikėlėme į jį jau per vakarienę.

Namas stovėjo pakilus kaimo keliuku, vingiuojančiu tarp dviejų viduramžiškų kalnų miestelių Menerbo ir Bonjė, suplūkto tako tarp vyšnių ir vynuogynų gale. Tai buvo mas 1 (sodyba), arba vienkiemis, pastatytas iš vietinio akmens, kuris du šimtus metų vėjo ir saulės gairinamas įgijo blyškią medaus ar šviesiai pilką spalvą. Namas pradėjo gyvenimą aštuonioliktame amžiuje turėdamas vieną kambarį. Jis plėtėsi atsitiktine tvarka, būdinga kaimo statiniams, padarydamas vietos vaikams, senelėms, ožkoms ir žemės ūkio inventoriui, kol tapo netaisyklingu triaukščiu pastatu. Viskas jame buvo tvirta. Sraigtiniai laiptai, kylantys iš vyno cave (rūsio) iki viršutinio aukšto, buvo nutašyti iš masyvių akmens plokščių. Sienos, kai kurios metro storio, pastatytos atsilaikyti nuo mistralių, kurie, kaip sakoma, gali nupūsti asilui ausis. Už namo buvo uždaras kiemas, dar toliau — plaukimo baseinas iš baltų akmenų. Čia buvo trys šuliniai, augo pavėsingi medžiai ir liekni kiparisai, vešėjo rozmarino gyvatvorės ir milžiniškas migdolmedis. Kai švietė popiečio saulė, namui su medinėmis, pusiau nuleistomis, lyg mieguisti akių vokai, langinėmis negalima buvo atsispirti.

Be to, jis buvo nepaliestas, kiek tik namas gali būti, besikeičiančių savininkų užgaidų. Prancūzai turi silpnybę statydintis jolies vilias (gražias vilas), kur tik leidžiama, o kartais ir ten, kur draudžiama, ypač ligi šiol nenuniokotose gražiose kaimo vietovėse. Matėme jas, išplitusias aplink senąjį Apto miesto turgų, dėžutes, pastatytas iš specialaus tamsiai rožinio cemento, kuris išlieka toks pat bet kokiomis oro sąlygomis. Tik nedaugelis kaimiškų Prancūzijos vietovių yra saugios, bent jau kol saugomos oficialiai. Vienas didžiųjų mūsų namo pranašumų, kad jis yra prie nacionalinio parko, priklausančio Prancūzijos paveldui, ribų, ir nepasiekiamas betono maišyklėms.

Luberono kalnai stūkso tuoj pat už namo, aukščiausia jų viršukalnė siekia beveik 3500 pėdų. Kalnai išraižyti gilių griovų, besidriekiančių beveik keturiasdešimt mylių iš vakarų į rytus. Kedrų, pušų ir ąžuolų tankynės amžinai žaliuoja ir suteikia prieglobstį šernams, triušiams ir medžiojamiems paukščiams. Laukinės gėlės, čiobreliai, levandos ir grybai auga tarp uolų ir po medžiais, o nuo viršukalnės giedrą dieną matyti Žemosios Alpės iš vienos pusės, Viduržemio jūra — iš kitos. Didžiąją metų dalį galima vaikštinėti aštuonias ar devynias valandas ir nepamatyti automobilio ar žmogaus. Tai lyg 247 000 akrų dydžio sodas, rojus šunims ir nuolatinė barikada, ginanti nuo nekviestų kaimynų antpuolio iš užnugario.

Supratome, jog kaimynai kaime turi tokią reikšmę, kurios nė iš tolo nėra mieste. Jūs metų metus galite gyventi savo bute Londone ar Niujorke ir beveik nesikalbėti su žmonėmis, kurie gyvena už šešių colių nuo jūsų, už sienos. Kaime, gyvenant gal už šimtų jardų nuo artimiausio namo, kaimynai tampa jūsų gyvenimo dalimi, o jūs — jų. Jeigu jūs dar ir užsienietis, dėl to esate laikomas kiek egzotišku, būsite stebimas daugiau, nei paprastai susidomėjus. O jei įsigijote nuostabų seną ūkį, greitai pastebėsite, kad jūsų laikysena ir sprendimai tiesiogiai veikia kitų šeimų gerovę.

Savo kaimynams buvome pristatyti poros, iš kurios nusipirkome namą, per penkių valandų vakarienę. Kad ir kiek per ją stengėmės, mums sekėsi sunkiai. Kalbama buvo prancūziškai, bet tai nebuvo ta prancūzų kalba, kurios mokėmės iš vadovėlių ar klausėmės iš kasečių; tai buvo turtinga, vingri patois (šnekta), kylanti iš gerklės gilumos, išvingiuojanti eilę nosinių pasažų ir pagaliau išsiliejanti kaip kalba. Vos žinomi garsai galėjo būti neaiškiai atpažįstami kaip žodžiai pro Provença l (Provanso tarmė) sūkurius ir vingrybes: demain (rytoj) tapo demang , vin (vynas) tapo vangy maison (namas) tapo mesong. Vien tai dar ne bėda, jei tik žodžiai būtų tariami normaliu greičiu ir be kitokių pagražinimų, tačiau jie lėkė lyg kulkos iš kulkosvaidžio, dažnai su papildomomis balsėmis, pridurtomis prie galūnės. Taigi pasiūlymas paimti dar duonos — pirmas puslapis prancūzų kalbos pradedantiesiems vadovėlyje — pasigirsdavo kaip vientisas pro nosį ištartas klausimas: Encoredupanga (encore du pain — vert.)?

Laimė, gera kaimynų nuotaika ir žavumas buvo akivaizdūs net ir tuomet, kai jų žodžiai liko paslaptimi.

Henrietė — rusvaplaukė, graži, nuolat besišypsanti moteris — su sprinterio entuziazmu stengėsi pasiekti kiekvieno sakinio finišo liniją per rekordinį laiką. Jos vyras Fostenas — ar Fostanas, daugelį savaičių mes manėme, kad jo vardas yra tariamas taip — buvo didelis ir malonus, neskubių judesių ir atitinkamai lėtos šnekos. Jis gimė slėnyje, praleido čia visą savo gyvenimą ir mirs slėnyje. Jo pépé (tėvukas) Andrė, gyvenantis netoli sūnaus, būdamas aštuoniasdešimties metų nušovė savo paskutinį šerną, nustojo medžioti ir ėmėsi dviračio. Du kartus per savaitę jis numindavo į miestelį bakalėjos prekių ir paskalų. Jie atrodė patenkinta šeima.