Питер Мейл - Metai Provanse

— Non (ne).

— Non?

— Non.

Pateikėme savo slaptą ginklą — du pasus.

— Non.

Ėmėme kuistis po savo popierius. Ko jis gali norėti? Mūsų santuokos liudijimo? Senos angliškos sąskaitos už elektrą? Pasidavėme ir paklausėme, ko dar, išskyrus pinigus, reikia norint nusipirkti automobilį.

— Ar turite adresą Prancūzijoje?

Padavėme ir jis labai kruopščiai užrašė jį ant pardavimo dokumentų, nuolat pasitikrindamas, ar trečia kopija po kopijavimo popieriumi yra įskaitoma.

— Ar turite įrodymų, kad tai jūsų adresas? Telefono sąskaitą? Sąskaitą už elektrą?

Paaiškinome jam, kad dar nesame gavę sąskaitų, nes tik neseniai persikėlėme. Tuomet jis paaiškino, kad adresą būtinai reikia išrašyti į carte grise (pilkąją kortą) — mašinos savininko dokumentą. Nėra adreso, nėra carte grise (pilkosios kortos). Nėra carte grise — nėra automobilio.

Laimei, pardavėjo instinktas nugalėjo pomėgį biurokratinėms priekabėms ir jis pasiūlė tokią išeitį: jei mes atnešime savo namo pirkimo dokumentus, tai visas šis reikalas gali baigtis greitai ir gerai; mes galėsime gauti mašiną. Pirkimo dokumentai buvo notarų kontoroje, už penkiolikos mylių. Nuvažiavome jų pasiimti ir pergalingai paklojome juos jam ant stalo kartu su čekiu. Ar dabar jau galime gauti mašiną?

— Malheureusement , non (deja, ne). — Dar turime palaukti, kol čekis bus patikrintas, tai užtruks keturias ar penkias dienas, net jeigu jis yra išrašytas vietiniame banke. Ar negalėtume kartu nueiti į banką ir patikrinti jį tuoj pat? Ne, negalime. Jau pietų metas. Du dalykai, kurie viską valdo Prancūzijoje, — biurokratija ir kulinarija — susijungė, kad mums būtų parodyta mūsų vieta.

Tai tapo lyg kokia paranoja ir kelias savaites mes neišeidavome iš namų be šeimyninio archyvo fotokopijų, mosavome pasais ir gimimo liudijimais kiekvienai darbuotojai prekybos centre ar senukui kooperatyve, kraunančiam į mašiną vyną. Į dokumentus visada būdavo smalsiai pasižiūrima, nes čia jie buvo šventi ir verti pagarbos dalykai, bet neretai mūsų paklausdavo, kodėl nešiojamės juos su savimi. Ar žmonės Anglijoje yra verčiami taip gyventi? Koks tai turėtų būti keistas ir nuobodus kraštas. Vienintelis trumpas atsakymas buvo tiesiog patraukti pečiais, įpratome trūkčioti pečiais.

Šaltis išsilaikė iki paskutiniųjų sausio dienų, tuomet pasidarė kiek šilčiau. Tikėjomės pavasario ir man norėjosi Išgirsti eksperto nuomonę. Nutariau pasikonsultuoti su Išminčiumi iš miško.

Maso susimąstęs timpčiojo savo ūsus. Yra ženklų, pasakė. Žiurkės gali pajusti šiltesnį orą anksčiau už bet kokius sudėtingus palydovus, o žiurkės ant jo stogo jau kelias dienas buvo neįprastai aktyvios. Tiesą sakant, jos neleido užmigti vieną naktį ir jis keletą kartų šovė į lubas norėdamas jas nuraminti. Eh, oui (o, taip). Taigi artėja jaunatis, paprastai šiuo metų laiku atnešanti permainų. Remdamasis šiais dviem reikšmingais ženklais, jis išpranašavo ankstyvą, šiltą pavasarį. Nuskubėjau namo norėdamas pamatyti, ar nėra kokių pumpurų ant migdolmedžio, ir pamąsčiau, jog reikia valyti baseiną.

1 Provanso tarmė (vert past.).

VASARIS

Mūsų vietinio laikraščio „Le Provençal“ pirmasis puslapis paprastai skiriamas vietinės futbolo komandos laimėjimams, pagyrūniškoms vietinių politikų kalboms, kvapą gniaužiantiems reportažams apie prekybos centrų plėšimus Kvajone — le Chicago de Provence (Provanso Čikagoje) — ir atsitiktiniems, kraugeriškiems pranešimams apie staigias mirtis keliuose, sukeltas mažų „Renaults“ vairuotojų, kurie stengiasi varžytis su Alanu Prostu.

Vieną rytą vasario pradžioje šį tradicinį kratinį nustūmė į šalį pirmame puslapyje pasirodžiusi istorija, kuri neturėjo nieko bendro su sportu, kriminalais ar politika: PROVANSĄ UŽKLOJO SNIEGAS! — rėkė antraštė, o apačioje pateiktame rašinyje buvo džiūgaujama žadant daugiau istorijų, kurios neabejotinai atsiras dėl nesezoninių gamtos išdaigų. Bus pasakojama apie motinas ir kūdikius, stebuklingai išgyvenusius naktį užsnigtose mašinose; senukus, per plauką išvengusius nušalimų įsikišus visuomeniškai nusiteikusiems ir sunerimusiems kaimynams; alpinistus, sraigtasparniu nurinktus nuo Mon Vantų šlaitų; laiškininkus, nepaisant visų negandų, atnešančius sąskaitas už elektrą; kaimo senolius, prisimenančius buvusias katastrofas, — medžiagos pakaks dienų dienoms, ir pirmosios istorijos autorių buvo beveik galima įsivaizduoti trinantį rankas to besitikint, kai jis darydavo pauzę tarp sakinių, ieškodamas, kur padėti dar daugiau šauktukų.

Dvi nuotraukos iliustravo šventinį tekstą. Viena vaizdavo eilę baltų sniegu nuklotų palmių šalia Anglų bulvaro Nicoje. Kitoje apsimuturiavusi figūra Marselyje tempė už virvės per sniegą šildytuvą ant ratukų — atrodė, lyg žmogus būtų išsivedęs pasivaikščioti kampuotą ir užsispyrusį šunį. Nebuvo jokių nuotraukų iš apsnigtų kaimų, nes kaimai buvo nepasiekiami; artimiausias sniego valytuvas buvo šiauriau Liono, už trijų šimtų kilometrų, ir Provanso vairuotojas, — netgi bebaimis žurnalistas, — išaugęs ant tvirtos asfaltuoto kelio dangos, siaubingo valsavimo ant ledo geriausiai galėjo išvengti likęs namuose ar pasislėpęs artimiausioje kavinėje. Be to, tai negalėjo būti ilgam. Tai tik nukrypimas, trumpalaikis klimato pokytis, antros café crème (kavos su grietinėle) ir gal ko stipresnio pateisinimas, kad širdis nenustotų plakus rizikingai išeinant laukan.

Šaltomis sausio dienomis mūsų slėnyje buvo ramu, o dabar dėl sniego tapo dar tyliau, lyg visa erdvė būtų buvus nepralaidi garsui. Luberonas liko vien tik mums, nykus ir gražus, mylių mylios balto sniego, ant kurio matėsi tik pavienės voverių ir triušių pėdos, kertančios takus tiesiomis ir iš anksto numatytomis linijomis. Čia nebuvo kitų žmonių pėdsakų, tik mūsų. Medžiotojai, gerai matomi šiltesniu oru, su ginklais, saliamiu, ilgais batonais, alumi, „Gauloisses“ ir kitais būtinais dalykais, reikalingais praleisti dieną lauke ir narsiai susiremti su gamta, pasiliko savo slėptuvėse. Garsai, kuriuos laikėme šūviais, buvo tik šakos, lūžtančios nuo didžiulio sniego svorio. Be to, buvo taip tylu, kad, kaip vėliau pastebėjo Maso, galima išgirsti, kaip pelė gadina orą.

Arčiau prie namų privažiavimo keliukas pavirto vientisa pusnimi, nes čia vėjas supūtė sniegą į kelius „kalnų“ virtines, o vienintelis būdas ištrūkti buvo pėstute. Išėjimas nusipirkti kepalėlio duonos tapo beveik dvi valandas trunkančia ekspedicija — į Menerbą ir atgal, nepamačius nė vienos judančios transporto priemonės, tik baltus gūbrius pastatytų mašinų, stovinčių kantriai lyg avys šalia kalvos prie miestelio. Kalėdinius atvirukus primenantis oras paveikė ir gyventojus, kuriuos labai pralinksmino jų pačių pastangos sėkmingai pravažiuoti užsnigtomis ir klastingomis gatvėmis arba rizikingas svyrinėjimas einant į priekį ar dar rizikingesnis loštelėjimas atgal, nes pėdos buvo statomos su nerangiu apsinešusio riedutininko apdairumu. Vietinė valytojų komanda — du vyrai su šluotomis — išvalė kelius prie pagrindinių vietų: mėsinės, duonos parduotuvės, épicerie (bakalėjos) ir kavinės, nedideli kaimiečių būreliai stoviniavo saulėkaitoje sveikindami vieni kitus nelaimės akivaizdoje parodžius narsą. Vyras su slidėmis pasirodė iš Mairie (rotušės) pusės ir žavingai neišvengiamai susidūrė su kita vienintele judančia transporto priemone — vyru, čiuožiančiu senovinėmis rogutėmis. Gaila, kad čia nebuvo žurnalisto iš „Le Provençal“ ir jis to nepamatė: SNIEGAS KALTAS DĖL SUSIDŪRIMŲ AUKŲ, — galėtų parašyti stebėdamas viską iš garų pilnos jaukios kavinės.